Sprogimo būta tokio galingo, kad jo pasekmės buvo juntamos už dešimčių kilometrų. Įdomu tai, kad iš pradžių tyrėjai dėl visko apkaltino... uodus, istoriją primena warhistoryonline.com.
Kai 1914-aisiais prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Didžioji Britanija ragino Ameriką prisijungti prie kovos su Centrinėmis valstybėmis, tačiau ši stengėsi išlikti neutrali ir pardavinėjo ginkluotę abiem kariaujančioms pusėms.
Žinoma, tai negalėjo tęstis amžinai. Didžioji Britanija buvo supervalstybė, pasaulinė imperija. Karui pasibaigus, ji nepamiršo, kas buvo jos draugai ir kas buvo priešai, tad 1915-aisiais JAV vyriausybė priėmė draudimą parduoti ginklus ir amuniciją Centrinėms valstybėms, įskaitant Vokietiją. Prekyba su Antantės valstybėmis buvo tęsiama.
Sabotažo koordinacija patikėta ambasadoriui
Suprantama, kad toks amerikiečių sprendimas įsiutino vokiečius. Britanija buvo galingiausia to meto jūrų valstybė, jos laivynas sėkmingai blokavo Vokietijos uostus, o amerikiečių įvestas ginklų embargas buvo paskutinis lašas, perpildęs vokiečių kantrybės taurę.
Siekiant išlaikyti balansą, vokiečiams reikėjo, kad ginklai nebūtų tiekiami ir Antantės valstybėms. Kaip tą padaryti neįveliant JAV į karą, kurios neabejotinai į jį įstotų Antantės pusėje?
Buvo nuspręsta imtis sabotažo. Šių veiksmų koordinacija buvo paskirta grafui Johannui Heinrichui von Bernstorffui, Vokietijos ambasadoriui Jungtinėse Valstijose. Ambasadorius padėjo į JAV prasmukti Vokietijos agentams, tarp jų ir karo laivyno žvalgybos kapitonui bei šnipinėjimo meistrui Franzui von Rintelenui.
F.von Rinteleno arsenale buvo ir vadinamosios „pieštukinės“ bombos. Tai dideli tuščiaviduriai cilindrai su dviem kameromis viduje. Vienoje kameroje buvo pikrino rūgštis, o kitoje – sieros rūgštis. Kameras skyrė vario pertvara. Priklausomai nuo pertvaros storio, bombos sprogimas galėjo būti pavėlintas kelias dienas.
Laivai susprogdavo, įkalčių nelikdavo
Šios bombos būdavo slapta įnešamos į krovininius laivus, gabenusius amuniciją Antantės valstybėms Europoje. Kai sieros rūgštis pragrauždavo pertvarą, įvykdavo sprogimas. Amuniciją gabenusiuose laivuose tokio sprogimo pasekmės būdavo katastrofiškos.
Kadangi laivai sprogdavo ir skęsdavo jau palikę JAV teritorinius vandenis, jokių sąsajų su Vokietija niekas nerasdavo, ir amerikiečiai negaudavo jokio preteksto stoti į karą Antantės pusėje. Iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos „pieštukinėmis“ bombomis buvo nuskandinti 36 krovininiai laivai, o amerikiečių patirti nuostoliai pasiekė 10 mln. dolerių (maždaug 157 mln. dolerių šių laikų kursu).
Siekdami padaryti dar daugiau žalos vokiečių šnipai naudojo ir labiau įprastus sprogmenis. 1915 metų sausio 1-ąją ji susprogdino kompanijos „Roebling“ laidų ir kabelių gamyklą Trentone, Naujajame Džersyje. Sausio 28-ąją nuskandino amerikiečių laivą, plukdžiusį kviečių krovinį į Britaniją.
Ne visos operacijos buvo sėkmingos. Vasario 2-ąją šnipai pamėgino susprogdinti Vansboro tarptautinį tiltą Meino valstijoje, jungiantį JAV ir Kanadą. Tiltas liko stovėti, nukentėjo tik aplinkiniai namai. Buvo sugautas sprogimą surengęs vokiečių agentas, bet jis neišdavė F.von Rinteleno, ateityje surengsiančio labiausiai niokojančią ataką.
Juodojo Tomo sala – ideali vieta išpuoliui
Niujorko uoste, už Laisvės statulos nugaros, anksčiau buvo nedidelė salelė. Kažkada joje gyveno afroamerikietis, tad sala gavo Juodojo Tomo pavadinimą. Bėgant metams nuo kranto iki Juodojo Tomo buvo supiltas pylimas ir sala prijungta prie Naujojo Džersio krantinės. XX amžiaus pradžioje Juodasis Tomas buvo virtęs mylios ilgio prieplauka su sandėliais ir dokais.
Karo metu ši teritorija buvo tapusi pagrindine Europai skirtos amunicijos ir ginkluotės saugykla, tad ir puikiu taikiniu išpuoliui. 1916-ųjų liepą čia įrengtuose sandėliuose, sunkvežimiuose ir prišvartuotose baržose buvo laikoma apie 1000 tonų šaudmenų ir artilerijos sviedinių.
Vien vadinamojoje Johnsono baržoje Nr. 17 buvo sukrauta apie 50 tonų trotilo. Ši barža apskritai turėjo būti kitoje vietoje, tačiau jos šeimininkas pagailėjo 25 dolerių už pertempimo paslaugą. Vėliau jam, žinoma, teko tik apgailestauti dėl savo šykštumo.
Visa ši amunicija ir sprogmenys buvo parengti išgabenimui į carinę Rusiją.
Kadangi minėta teritorija buvo gana didelė, vokiečiams Lotharui Witzke ir Kurtui Jahnke prireikė net kelių dienų, kad įvairiose jos vietose paslėptų padegamųjų užtaisų. Jiems taip pat reikėjo pagalbos, tad jie pasamdė 23 metų emigrantą iš Slovakijos Michaelį Kristoffą.
M.Kristoffas buvo atsidūręs sunkioje finansinėje padėtyje, tad mielai sutiko pagelbėti sabotuotojams už 500 dolerių (maždaug 11 400 dolerių šių laikų kursu). Vėliau buto, kuriame gyveno M.Kristoffas, nuomotojas pasakojo, kad jo nuomininkas tomis dienomis grįždavo vėlai naktį, dvokdavo degalais, jo rankos ir drabužiai būdavo purvini.
Žmones pažadino „žemės drebėjimas“
Prieš pat liepos 29-osios vidurnaktį prieplaukoje vienu metu kilo keli nedideli gaisrai. Aštuoni apsaugos darbuotojai iš pradžių patys mėgino juos užgesinti, bet kai įsižiebė dar daugiau liepsnos židinių, jie išsibėgiojo ir iškvietė ugniagesius. 2.08 val. nugriaudėjo pirmasis sprogimas.
Jis buvo toks galingas, kad jo sukelta banga buvo prilyginta 5–5,5 balo pagal Richterio skalę žemės drebėjimo bangai. Net už 40 km nuo sprogimo epicentro dužo pastatų langai. Manhatano Taimso aikštėje ant grindinio pasipylė dangoraižių langų šukės. Net už 140 kilometrų nuo įvykio vietos Merilando valstijoje gyvenę žmonės pajuto virpesius ir, pašokę iš lovų, išbėgo į lauką, išsigandę, kad prasidėjo žemės drebėjimas.
Sproginėjančių sviedinių skeveldros skriejo į visas puses. Kai kurios jų susmigo į Laisvės statulą, pažeisdamos jos apsiaustą ir dešinėje rankoje laikomą aukštai iškeltą fakelą. Nuo to laiko iki šių dienų turistams liko uždarytas patekimas į statulos fakele įrengtą apžvalgos aikštelę.
Po pirmojo sprogimo tą naktį nugriaudėjo dar keli, bet jie jau buvo mažiau galingi. Išpuolio padaryta žala vėliau buvo įvertinta 20 mln. dolerių (445 mln. dolerių šių laikų kursu). Nepaisant milžiniškos sprogimo galios, per išpuolį žuvo tik septyni žmonės, tačiau sužalojimų patyrė net keli šimtai.
Tyrėjai iš pradžių apkaltino apsaugos darbuotojus, kūrenusius specialias krosneles su uodus atbaidančiomis medžiagomis, tačiau vėliau šie kaltinimai jiems buvo panaikinti. Vokietijos šnipų vaidmuo paaiškėjo tik 1953-iaisiais. Vakarų Vokietija sutiko sumokėti Jungtinėms Valstijoms 50 mln. dolerių kompensaciją ir išmokas baigė tik 1979-aisiais.
