Pasak Lietuvos karaimų kultūros bendrijos vadovės Karinos Firkavičiūtės, karaimiškos vestuvės turi įvairių mistinių, religinių, tradicinių, kulinarinių elementų. Lietuvos karaimų vestuvių tradicija netgi yra įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąvadą.
Su emocijomis apie tikras karaimiškas vestuves pasakojo Margarita Rajeckienė, kuri prieš kelis dešimtmečius pati atšventė vestuves pagal visas tradicijas – kaip tai vyksta, prisiminėme vartydami jos vestuvinį albumą. Galbūt didžiausias karaimų vestuvių skirtumas nuo lietuviškų – ši tauta turi ilgą ir reikšmingą sužadėtuvių ceremoniją.
Sužadėtuvės užtvirtinamos visų svečių parašais, tačiau po vestuvių vedybinės sutarties atsiversti – nevalia
Karaimų sužadėtuvėse dalyvauja dvasininkas, tad jos yra oficiali vestuvių dalis. Be to, į pačias vestuves atvyksta kviesti asmenys, o štai į sužadėtuves gali sugužėti visi.
Dar prieš sužadėtuves jaunasis ateina pas jaunosios tėvus prašyti jos rankos, o mergina ruošia ypatingą patiekalą – sriubą su miniatiūriniais koldūnais. Dar M. Rajeckienės močiutė yra pamokiusi, kad koldūnui skirtas tešlos apskritimas turi būti antpirščio dydžio – tuomet į vidų dedama mėsa ir jis užspaudžiamas. Kadangi tai – kruopštus ir smulkmeniškas procesas, ši sriuba parodo, kokia būsima nuotaka yra šeimininkė.
„Anksčiau sužadėtuvės būdavo švenčiamos ketvirtadienį, o vestuvės, pavyzdžiui – šeštadienį. Dabar, kaip vyko ir per mano vestuves – viskas švenčiama vieną dieną. Ir, tiesą sakant, netgi sužadėtuvių be religinės ceremonijos užtektų santuokos įteisinimui – nes jose juk visi buvo ir visi gali patvirtinti, kad jaunieji jau vienas kitam pasižadėjo,“ – sako M. Rajeckienė.
Sužadėtuvių metu visi esantys patalpoje (netgi vaikai!) pasirašo gana didelio formato vestuvinę sutartį. Anksčiau joje būdavo pažymima, kokį kraitį jaunoji atsineša į naują šeimą bei kokią išpirką už jaunąją sumoka jaunasis. Šiandien gražiai išpuoštas dokumentas su palaiminimais, palinkėjimais, pamokymais, kaip darniai gyventi šeimyninį gyvenimą. Ir nors viduje ši sutartis dailiai dekoruota, nuotraukose matote ją sulankstytą. Kodėl? Nes atversti šią sutartį galima tik po žmonos mirties. Vestuvinė sutartis – tai moters dokumentas, būtent todėl jis lieka pas moterį. Jei vyras miršta pirmas, moteris turi dokumentą, kokį kraitį ji atsinešė į šeimą ir į tą kraitį niekas pretenduoti negali.
Vestuviniai kepiniai kepami tik neišsiskyrusių moterų
„Ant to paties stalo, kur pasirašoma vedybinė sutartis, būtinai guli pyragas, puoštas tos pačios tešlos raštais. Apskritai sužadėtuvėse būna du kepiniai – vienas pyragas kepamas jaunosios namuose, kitas – jaunojo. Vienas yra apvalios formos ir ant jo vėliau uždedamas nuometas, kitas – pailgos. Šiuos kepinius galėjo kepti tik moterys, kurios nebuvo išsiskyrusios, ir ne našlės. Dažniausiai tai būdavo svočios,“ – prisimena M. Rajeckienė.
Vedybinę sutartį taip pat supo tradicinė chalva, džiovinti vaisiai. Ją pasirašinėjant jauniesiems galėjo ir pilvas sugurgti, nes jie vieninteliai nuo ryto negalėjo valgyti nieko iki pat oficialios vestuvių ceremonijos pabaigos. Ne tik valgyti – netgi gerti – nič nieko.
Prieš pasirašant dvasininkas paklausdavo jaunųjų, ar jie tikrai pasiruošę, laisva valia ir iš visos širdies pasiryžę tekėti ar vesti savo išrinktąjį/-ją. Jaunieji turi vienas po kito pakartoti sužadėtuvių priesaiką. Tuomet jie pasirašo sutartį ir ją parašais užtvirtina visi, esantys kambaryje.
Beje, šioje dalyje jaunieji vis dar būna apsirengę įprastai, nors pati M. Rajeckienė užsidėjo tautinį karaimų švarkelį – aksominį, siuvinėtą puošnia juostele.
Karaimų vestuvėse svarbios figūros yra svotas ir svočia, piršlys ir piršlienė. Tačiau, priešingai nei lietuviškose vestuvėse, šias poras sudaro žmonės iš skirtingų šeimų. Piršliai ir svotai turi būti ištekėję ar vedę, tačiau šventėje garbingas pareigas užima ne kartu su savo sutuoktiniu.
„Į šias pareigas pakviesdavo aktyvius, kažkuo bendruomenėje pasižymėjusius žmones. Tokius, kurie galėtų pasisakyti, paraginti svečius,“ – pasakoja pašnekovė.
Karaimų piršlio atributas – raudona lazda, kurią visi nori pavogti
Lietuviškose vestuvėse piršlį antrą dieną grasinama pakarti, o štai karaimų vestuvėse piršlys visą dieną iš rankų negali paleisti ilgos lazdos, pagamintos iš trijų žilvičio šakų, apsuktų raudona juostele. Šią lazdą piršliui išpjauna pabroliai, o pamergės ją apvynioja ryškiu raudonu audeklu ar juosta, viršuje įriša raudoną kaspiną. Su šiuo atributu piršlys šoka, valgo ir netgi eina ten, kur karaliai pėsti vaikšto.
Negana tokio nepatogumo, visi dalyvaujantys vestuvėse tik ir taikosi šią lazdą iš piršlio pavogti – todėl jam ramiai švęsti nelemta. Lazdą būtina pavogti iki vidurnakčio, pasak M. Rajeckienės, laikrodžio rodyklei artėjant prie šio meto, piršlys dažniausiai šiek tiek atsipalaiduoja ir vis tik leidžia kam nors nušvilpti jo pareigų simbolį. Iki tol gudriausieji bando lazdą gvelbti iš po užstalės, moterys – užliūliuoti šokio sūkuryje ir visais kitais išradingais būdais. Sėkmingai nugvelbęs lazdą gali reikalauti išpirkos. Mat netekęs lazdos piršlys netenka ir savo galios.
Karaimų vestuvėse gausu ir kitokių linksmų tradicijų. Pavyzdžiui, tuomet, kai visi esantys patalpoje pasirašo vestuvinę sutartį, vienas iš vaikinų turi garsiai sudaužyti molinį ąsotį. Pasak M. Rajeckienės, tai daroma tam, kad net ir tie, kurie nėra toje pačioje patalpoje (anksčiau visi į vieną kambarį niekaip ir nesutilpdavo), suprastų, kad parašai jau padėti ir įsipareigojimas užtvirtintas. Tuomet dvasininkas perskaito maldą, svočia pjausto vestuvinį pyragą ir juo vaišinasi visi svečiai.
Atsisveikinimas su neįpareigojančiu gyvenimu: jaunajai glostomi plaukai, jaunasis gauna niuksų
Sužadėtuvių ceremonijos metu jaunieji savotiškai atsisveikina su tėvais – jaunąją prie tėvų veda piršlys, jaunąjį – piršlienė. Jie priklaupia, prašo palaiminimo ir atleidimo už visa, kas iki tol buvo ne taip.
„Tuomet piršlienė pasodina jaunąją ant kėdės ir prasideda etapas, vadinamas „sušukavimu“. Piršlienė pasiima jaunajai skirta vestuvinį žiedą, pamirko į lėkštutę, kurioje įpilta šiek tiek kvepalų ir juo tris kartu perbraukia per jaunosios plaukų sruogą. Padeda atgal į lėkštutę. Tai atkartoja svočia. Po jų eina visos netekėjusios merginos – net jei joms tuo metu vos keleri metai. Tuo metu groja muzika (karaimų atsisveikinimo su netekėjusios merginos gyvenimu daina),“ – lietuviams neįprastą tradiciją nupasakojo M. Rajeckienė.
Visoms išglosčius nuotakos plaukus jaunikis su svočia įneša dar vieną vestuvinį pyragą, kuris jau yra uždengtas nuometu, o po pyragu dar paslėpta ir dovana. Dvasininkas kartu su jaunikiu šį nuometą uždeda.
„Tada dvasininkas atsargiai stukteli jaunajam per petį ir šis pasileidžia bėgti. Kodėl jis bėga? Nes visi nevedę jaunuoliai tuo metu jau būna suformavę tam tikrą gyvą koridorių link išėjimo ir jaunajam bebėgant trinkteli per nugarą ar kur kitur – taip irgi atsisveikinama su nerūpestingu viengungio gyvenimu,“ – linksmai prisimena įvykius pašnekovė.
Netekėjusioms merginoms tuo metu jau irgi nėra ramu: svočia nuo kėdės pakelia jaunąją ir į jos kėdę žaibiškai skuba pasodinti pirmą pasitaikiusią netekėjusią vestuvių viešnią.
„Ta, kuri pasodinama ant šios kėdės – tikėtina, kad ištekės artimiausiu metu. Tai yra šioks toks sujudimas, čia ką tik išbėgo jaunikis, o jau stvarstomos jaunos merginos,“ – juokiasi pašnekovė ir priduria, kad karaimiškos vestuvėse visuomet gausu šurmulio, juoko ir šiek tiek chaoso.
Jaunosios apranga – daugybė paslėptų sėkmės simbolių
Po tokio atsisveikinimo jaunasis ir jaunoji sugrįžta į savo namus arba tiesiog į skirtingus kambarius. Abu juos nuo galvos iki kojų vestuviniais rūbais rengia atitinkamai pabroliai ir pamergės. Rengimo procesas vyksta ant avikailio. Prieš aprengiant svotas jaunikiui perskaito palinkėjimą-pamokymą ir su specialia lazda tris kartus paliečia jo pečius (tai primena įšventinimą į riterius).
Tuo metu jaunoji ne tik aprengiama, bet jos aprangoje dar ir paslepiami keli būtini atributai: į batelį ar į pėdkelnes dedama sidabrinė moneta, kažkur už drabužių – dažiausiai, už apatinių – užkišamas nedidelis maišelis su duona ir druska. Be to, ant jaunosios kojų buvo užrišami balti vilnoniai siūlai. Galiausiai jaunoji turi užsidėti kažką skolinto.
Jos pasiimti atkeliauja jaunasis ir svečiai dar pabando paskutinį kartą jį apgauti – įsiūlyti kitą nuotaką (iškišus ranką ar koją). Kai jaunoji jau „atpažįstama“, jaunasis už ją sumoka simbolinę išpirką, ji išeidama iš namų nutraukia stalo staltiesę – tuo metu vaišės jau būna nurinktos. M. Rajeckienė teigia jau nežinanti šio veiksmo reikšmės, tačiau galbūt tai simbolizuoja išėjimą iš namų.
Galiausiai jaunieji iškeliauja link kenesą – karaimų šventovę.
Prie altoriaus veda pabroliai ir pamergės
Pati M. Rajeckienė tuokėsi šaltą sausio mėnesį, kai šventovės kiemą dar dengė slidokas plikledis. Tačiau karaimiškose vestuvėse net tokiose situacijose iš šonų turi patikimą ramstį – jaunąją prie altoriaus veda du pabroliai, o jaunąjį – dvi pamergės ir svočia.
Pasak karaimų bendrijos vadovės Karinos Firkavičiūtės, jaunųjų įžengimas į kenesą yra jautriausia vestuvių dalis.
„Ši vestuvių dalis man yra ypatinga, emociškai pakili ir miela – kai jaunųjų eisena po sužadėtuvių ceremonijos žengia į kenesą religinėms jungtuvėms, gražų balsą turintis vaikinas gieda tradicinę šitos ceremonijos giesmę „Kiorkiu kijovliarniń“ („Jaunųjų grožis“). Į kenesą įžengiama iš lėto. Procesijos priekyje du penkerių ar šešerių metų berniukai neša žvakes. Paskui juos, vedamas dviejų pamergių, žengia jaunasis, už jo, vedama dviejų pabrolių – jaunoji. Svočia ir atamanas eina greta. Tai iškilminga eisena, labai graži giesmė, ir ji taip sodriai, plačiai skamba po kenesos skliautais... Pasibaigus giesmei, jaunieji sustoja greta vienas kito priešais dvasininką,“ – pasakojo K. Firkavičiūtė.
M. Rajeckienė priduria dar vieną įdomybę – berniukai eisenos priekyje neša žvakes, ant kurių užmauti duonos skrituliukai. Greičiausiai ši tradicija turi praktinę reikšmę – kad lašantis karštas vaškas nenudegintų vaikams rankų. Jaunieji altorių turi pasiekti tuo metu, kai baigiasi daina – tai dar viena priežastis dalyvauti karaimų vestuvėse iki kol teks vesti ar tekėti pačiam ir bent jau apytikriai žinoti dainos trukmę.
Vedybinė sutartis – perskaitoma ir nebeatverčiama iki gyvos galvos
Ceremonijos metu skaitoma malda, tuomet – vedybinė sutartis ir maunami žiedai. Juos abiem jauniesiems užmauna karaimų dvasininkas. Tuomet jauniesiems paduodama taurė vyno, kurią piršlys paduoda jaunajam, šis atsigeria ir pastato atgal. Panaši procedūra kartojama, tik taurė iš piršlienės rankų keliauja jaunajai – ji negali būti tiesiog perduodama iš rankų į rankas. Galiausiai vyno likutį užbaigia jaunasis.
Ant altoriaus taip pat stovi indelis su pelenais – jais dvasininkas pabarsto jaunųjų galvas.
Pačioje pabaigoje jis sulanksto vedybinę sutartį ir vidun dar įdeda sidabrinę monetą. Sutartis sulankstoma taip, kad moneta neiškristų. Tačiau po šio veiksmo sutarties negalima atversti iki žmona yra gyva.
„Patį paskutinį ceremonijos momentą, jauniesiems nusigręžiant nuo altoriaus, visiems labai įdomu, kuris kurį pasuks: ar vyras moterį, ar moteris – vyrą. Tas ir bus šeimos galva. Laimei, mes ten taip išsisukom, kad nebuvo aišku, kaip ten bus,“ – juokiasi M. Rajeckienė.
Ji su vyru vėliau priėmė ir civilinę santuoką – ir tik po to pirmą kartą tą dieną galėjo kažką gerti ar valgyti.
Tokie smagūs prisiminimai, tik neramu, ar jie neišblės – karaimiškos vestuvės dažniausiai švenčiamos tada, kai tuokiasi du tos pačios tautybės jaunuoliai.
„Jei karaimų tautybės asmuo nusprendžia susituokti su kitataučiu – bažnytinės santuokos jiems jau nesuteikia. Tai – šiokia tokia problema, nes lieka tik civilinė santuoka. Ir dar klausimas, ar tas kitatautis norės švęsti pagal karaimų tradicijas. O šių tradicijų juk ir mokaisi matydamas gyvai, dalyvaudamas tame procese. Na, ir dar vienas niuansas – jaunimas dabar tiesiog neskuba tuoktis,“ – pokalbį užbaigia Margarita Rajeckienė.
„Karaimai. Kas jie?" – Lietuvos karaimų metų minėjimui 2022 metais skirta turinio skiltis portale 15min apie Lietuvos karaimų paveldą Lietuvoje. Projektą inicijavo Kultūros paveldo departamentas prie LR Kultūros ministerijos.
