Kas prižiūrės Vilnių, jei ne Basanavičius?

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorikas Eligijus Raila, Vidurio ir Rytų Euro­pos XVIII–XIX a. kultūros procesų tyrinėtojas, biografas ir biografikos specialistas, šiuo metu rengia monografiją apie Basanavičių, paremtą kritišku jau žinomų šaltinių įvertinimu ir naujais duomenimis, aptiktais Lietuvos ir Euro­pos archyvuose. Todėl kalbiname jį klausdami, kaip turėtume vertinti Basanavičių iš šimto metų perspektyvos.

– Tarp personažų, pavaizduotų ant lietuviškų banknotų, Basanavičius yra bene mažiausiai žinomas lietuvių pub­likai. Jeigu reiktų apibūdinti Basanavičių dabar, kaip apibūdintumėte? Kas jis buvo?

– Laikyčiausi požiūrio, kurį per pastaruosius kelerius metus suformulavau pats sau: tai buvo, visų pirma, gydytojas, kuriam rūpėjo lietuvių tautos psichinė sveikata. Gydytojas, kuriam rūpėjo ne tik gydymo metodai, bet ir tai, kad ligonis jaustųsi patogiai. Čia specialiai akcentuoju žodį gydytojas, nes manau, kad šis reikalas neretai yra apeinamas. Turiu galvoje ne tik jo profesiją, bet ir tai, kad jis kaip gy­dytojas, medikas, daktaras žvelgė į pasaulį, mentalitetą ir lietuvių tautos likimą. Manau, čia yra esmė, o į tai dėmesys nėra atkreiptas – sakoma, „ai, gydytojas, daktaras...“ Bet tai akivaizdžiai matosi jau nuo pirmųjų jo tekstų. Be abejo, jo kaip gydytojo įvaizdis nublanksta prieš jį kaip politinį visuomenės veikėją, bet iš esmės jis buvo aukščiausios prabos (turiu galvoje net ne kvalifikacijos prasme) lietuvių tautos gydytojas.

Be abejo, jo kaip gydytojo įvaizdis nublanksta prieš jį kaip politinį visuomenės veikėją, bet iš esmės jis buvo aukščiausios prabos (turiu galvoje net ne kvalifikacijos prasme) lietuvių tautos gydytojas.

– Drįsiu paklausti, nuo kokių ligų jis tautą bandė pagydyti?

– Trumpa įžanga į jūsų klausimą: juk iš esmės pirmasis jo istorinis tekstas, kurį visi žino, kurį skaitė, yra apie lietuvių senovės pilis, išspausdintas Aušroje. Ir pats Basanavičius laikė jį pagrindiniu, nuo kurio prasidėjo visa serija kitų rašinių. Ten yra vienas paprastas ir aiškus sakinys, į kurį, nežinau kodėl, nelabai kas atkreipė dėmesį – gal nerūpėjo? Jis rašo štai ką: „Man kaip psichiatrui labai rūpi vokiečių ordino tėriojimai, kurie pustijo Lietuvą, tėriojo, sunaikino, ir kaip psichiatrui man rūpi, kas iš to liko“.

– Tai jis vos ne psichiatrės Danutės Gailienės, tiriančios tautos traumas, tyrimų pirmtakas?

– Maskvos universiteto auklėtinis. Tik gal svarbu, kad tai, kas jam buvo psichoterapinis metodas, jo adeptų ir sekėjų buvo paversta istoriniu sapnu. Kai kas ir dabar tą sapną tebesapnuoja – didingą, šlovingą istoriją. Gal jis ir pats galiausiai tuo patikėjo, bet jam svarbiausia buvo sužadinti gyvybingas lietuvių tautos jėgas.

– Pamenu, kai „Baltos lankos“ perleido „Mano gyvenimo kroniką ir nervų ligų istoriją“ – kiek buvo linksmo pakrizenimo ir viso kito. Bet jei pažiūrėtume kiek kitaip – iš kultūrinės antropologijos perspektyvos, kas tai buvo? Juk jis dar gyvas būdamas ją paskelbė. Ko jis siekė, ar yra analogų Europoje?

– Taip, be abejo, yra visokiausių dienoraščių. Bet tikslas, man rodos, buvo mokslinis, pozityvistinis. Iš esmės Basanavičius yra dvi asmenybės – gydytojas ir pacientas. Pats save analizuoja, pats save gydo, pats sau išrašo vaistus. Žinoma, jis tai rašė gyvenimo pabaigoje, tad viskas remiasi ne tik užrašų knygutėmis, kurios šiek tiek skiriasi nuo autobiografijos teksto, bet ir jo paties atsiminimais. Tie atsiminimai man pačiam būtų gal net įdomesni – jie parodo tam tikrą XX a. pradžios medicinos, kaip humanitarinio profilio disciplinos, perspektyvą. To, kas vadinama medicinos menu.

Tai nėra tik fiziologija – štai ten atsiranda aprašomi sapnai. Sapnai pradedami aprašyti tik 1904 m. Ką, iki tol Basanavičius nesapnavo? Sapnavo. Bet jam nerūpėjo. Manau, tai buvo tuometinės medicinos madų įtaka, tai lėmė ir pasirodžiusi Sigmundo Freudo garsioji knyga apie sapnų aiškinimą – ji išėjo 1899 m. Akivaizdu, kad po kelerių metų nuo pasirodymo Basanavičius ją perskaitė. Ir staiga pradėjo užrašinėti sapnus. Turbūt jam tai buvo reikšminga – kaip gydytojas jis juk matė, kad tai labai svarbi sritis.

Kita vertus, tai buvo reikalinga tam, kad palikuonys žinotų, kuo jis, kaip tautos patriarchas, save laikė gyvendamas. Ten yra ne tik jo kaip žmogaus gyvenimas, bet ir civilizacinė-kultūrinė mozaika. Sapnų Lietuvoje būta – kad ir Gedimino sapnas, bet Basanavičius labai aiškiai juos suvokia kaip mokslo pažangos dalį. Tai gydytojo dienoraštis. Jis tiesiog fiksuoja, ką sapnavo – tą, tą, tą. Nebando leistis į sapnų aiškinimus, bet žino, kad tai reikšminga. Nors, įtarčiau, į naujausias hipnologijas ir teorijas jis žiūrėjo kiek skeptiškai, bet suprato, kad tai – neišvengiamai svarbu.

– Mes matome pakankamai pozityvistinio profilio žmogų, orientuotą į mąstymą, savo kaip mediko ribas žinantį žmogų, nepuolantį gydyti visko pasaulyje. Ir staiga matome, kad jis visiškai nekritiškas savo paties mokslinėms hipotezėms ir teorijoms. Kodėl? Nejau jam trūko išsilavinimo? Ar tai tiesiog noras sustiprinti lietuvių tautą šlovingais pasakojimais?

– Gražiai pastebėjote. Aš irgi esu į tai atkreipęs dėmesį. Kaip gydytojas jis remiasi naujausia metodologija, tyrimais, pozityvizmu, griežta analitine mintimi, o štai istoriniai pasakojimai jam, regis, buvo absoliuti metafizika. Jis leisdavosi į savotiškus metafizinius svarstymus ir istorija jam buvo alternatyva sunkiam gydytojo gyvenimui. Bet vėliau tai, atrodo, tikrai virto savotiška psichoterapeutine priemone – „žmonės skaitys, suvoks, pasveiks, pa­gis, prisimins savo didingą praeitį“. Į tai išties būtų galima bandyti naujai pažvelgti iš psichoanalitinės perspektyvos.

– Kuo rėmėsi patriarcho vaizduotė, iš kur į ją atkeliaudavo – kartais gan egzotiški – vaizdiniai?

– Liūtas galėtų būti geras pavyzdys. Bene brandžiausioje savo folklorinėje studijoje Levas lietuvių pasakose ir dainose Basanavičius bandė ištirti, kaip į lietuvių tautosaką pateko liūto vaizdinys. Kaip liūtas pateko į pat­riarcho pasaulėvaizdį? Jis pats mini menažeriją Marijampolėje, kur su mokyklos draugu buvo atėję levo riksmo paklausyti. Reikėtų atkreipti dėmesį į jo jaunystės skaitinius. Antai Sirokomlės Margirį jis mintinai mokėjęs. O vienas šios herojiškos poemos veikėjų buvo narsus lietuvių vyras Liūtas. Tas liūto-levo vaizdinys plėtėsi, augo, įgavo vis daugiau prasmių, kol ilgainiui tapo nepalaužiamos lietuvybės simboliu.

– Basanavičiaus kaip gydytojo bio­g­rafijoje esama ir gan egzotiško fakto – jis buvo Bulgarijos kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytojas. Ką tai reiškia?

– Formaliai faktas teisingas. Atvykęs į Varną Bulgarijoje, jis kurį laiką dirbo gydytoju miesto ligoninėje, bet po to nutarė užsiimti privačia veikla. Iš pradžių kurį laiką jis dar buvo paskirtas kunigaikščio rezidencijos, nutolusios nuo miesto centro, gydytoju. Tai reiškia, kad jei kunigaikštis atvyktų į savo dvarą, Basanavičius būtų atsakingas gydytojas. Bet Basanavičiui einant šias pareigas, kunigaikštis taip niekada ir neatvyko. Tačiau šis paskyrimas vis viena rodo tam tikrą pasitikėjimą Basanavičiumi ir rimtą jo kvalifikaciją. Vėliau jis atsisakė ir šitos tarnybos, užsiiminėjo tik privačia veikla. Ir iš to labai neblogai gyveno.

– Jei teisingai suprantu, Basanavičius iš atgimimo veikėjų yra vienas iš daugiausia gyvenusių, dirbusių užsienyje, pakeliavusių po pasaulį. Ar jo asmenybės ir pasaulėžvalgos, mentaliteto formavimuisi tas keistas Habsburgų imperijos pasaulis turėjo įtakos?

– Jis buvo regiono, kaip dabar madinga sakyti, Vidurio Europos žmogus. Yra vienas įdomus niuansas, susijęs su jo išvykimu į užsienį. Baigus studijas Maskvoje, jam buvo nustatyti plaučiuose prasidėję džiovos procesai – buvo patarta vykti į Pietų kraštus. Jei būtų likęs Rusijoje, galima spėti, jį būtų ištikęs Vinco Kudirkos ar Vinco Pietario likimas. Ir štai sutapimas – kaip tik tuo metu tvėrėsi nauja valstybė Bulgarija, o jis studijavo su bulgarais. Draugai bulgarai vėliau tapo šios valstybės ministrais. Jie pakvietė Basanavičių į Bulgariją ir tai leido išvengti likimo Rusijos imperijoje.

Nepasakyčiau, kad jis specialiai ir sąmoningai ieškojo svetimų kraštų. O vėlesnės jo kelionės į Čekiją ir kitus kraštus jau turėjo labai aiškių politinių priežasčių – dėl Aušros leidimo jis nebegalėjo gyventi Rusijos imperijoje. Jam paprasčiausiai grėsė kalėjimas arba tremtis. Jis buvo politinis emig­rantas modernia šio žodžio prasme. Vidurio Europoje veikė Basanavičius, o Amerikoje labai panašiai veikė Jonas Šliūpas. Tai du vietomis labai sutampantys, vietomis pažiūromis labai besiskiriantys atgimimo veikėjai – abu stovi prie Aušros ištakų ir abu toli nuo Lietuvos.

Ir dar vienas, kiek pražiūrimas dalykas – Bulgarija jam rūpėjo, nes jis norėjo patikrinti savo tyrimus, pradėtus dar studijuojant Maskvos universitete. Apie trakus ir frygus jis jau buvo skaitęs ten, o čia atsirado erdvė tolesniems ieškojimams.

– Trakais ir frygais jį sudomino bulgarai studijų kolegos?

– Be abejonės, tai svarbu, bet svarbiausia įtaka jam buvo vokiečių kilmės čekų mokslininko Leopoldo Geitlerio (1847–1885), dirbusio Zagrebo universitete, tekstai. Basanavičius labai aiškiai gyvenimo pabaigoje, apie 1924 m., rašo generolui, muziejininkui, archeologui Vladui Nagevičiui: „Į trakų-frygų studijas mane vienareikšmiškai pastūmėjo Leopoldas Geitleris“.

Jie buvo susitikę. Pirma jo kelionė iš Bulgarijos į Europą, kai manė nebegrįšiąs, yra kur? Į Zagrebą, pas Geitlerį. Apie ką jie kalbėjosi, mes nežinome. Bet kalbėjosi ilgai. Manau, kad Basanavičius tikrai dėkojo už paramą Lietuvos atgimimui, mat Geitleris buvo atvykęs į Lietuvą dar Basanavičiaus studijų Maskvoje metais. Manau, kad gal dėkojo už tekstus ar planavo kaip Lietuva ateityje gyvens. Bet, beje, kaip nutinka: tokia laiko liga – pats Geit­leris mirė nuo nervų ligos, išprotėjęs. Tarsi civilizacijų sandūros kažkaip atimtų protą. Jis atvėrė trakų-frygų pasaulį ir Basanavičiui buvo labai svarbus, bet anksti mirė. Jam mirus, Basanavičius parašė labai gražų nekrologą, kuris vėliau nuolat cituotas.

Buvo ir tokia Geitlerio studija Lietuva, kur jis išdėstė visą lietuvių tautos didįjį siekį tapti laisvais, nepriklausomais, nors ir nevartodamas tokių sąvokų. Geitleris rašė apie nuostabią senovinę lietuvių kalbą ir, žinoma, lygino ją su senovės bulgarų kalba. Tad lyginamuosiuose filologiniuose žaidimuose Basanavičius nebuvo vienišas. Žinoma, tai, kas vieniems buvo akademinis tyrimas, kitiems, tarp jų ir Basanavičiui, virto visiška metafizika, kurioje jis ilgam užsibuvo – Basanavičius iki gyvenimo galo užsiėmė trakų-frygų tyrimais, nors buvo sukritikuotas ir Kazimiero Būgos, ir Augustino Janulaičio, ir Adomo Damb­rausko-Jakšto. Trakų-frygų pasaulis buvo Basanavičiaus tik­rasis pasaulis, kuriame jis užsidarė.

– O kuo jis buvo, kai užsidarė Vilniuje, paskutiniu gyvenimo laikotarpiu? Kauno Lietuvoje jis, juokais sakant, dar gyvas būdamas, vaizduotas kaip savotiška mitologinė būtybė – kaip vaiduoklio veidas virš Vilniaus aukurų... Kaip suprantu, tiesioginėje lietuviškoje veikloje, išskyrus mokslo draugiją, jis nelabai dalyvavo?

– Dalyvavo tik „Ryto“ draugijoje, kuri kontroliavo, globojo lietuviškas mokyklas, ir buvo vienintelis, akylai prižiūrėjęs Lietuvių mokslo draugiją – pats rašė, komentavo, skundėsi, – ir iš esmės pagrįstai, – kad be jo visas reikalas žlugtų.

Spėčiau, kad jis pats save laikė savotišku XX a. vaidila, kuris puoselėja Gedimino sapną – kol Gedimino pilis stovi, tol Vilnius gyvas. Vilnius jam buvo daugiau nei istorinis centras, sostinė. Basanavičiui Vilnius – lietuvybės šaltinis. Kas prižiūrės Vilnių, jei ne Basanavičius? Jis visada liko savo XIX a. vizijose ir jis yra XIX a. žmogus – čia nereikia turėti jokių iliuzijų. Tai yra XIX a. romantizmo epochoje išaugęs žmogus, likęs Vilniuje su Sirokomle, su Kraševskiu...

Vasario 16-osios aktas mums yra pradžia, bet Basanavičiui, kaip aušrininkui, tai yra pabaiga: prasideda modernios valstybės kūrimas – institucijos, ministerijos ir panašiai. Nuo šitų dalykų jis ramia sąžine nusišalina – savo vaidmenį jis jau atliko. Manau, dėl to jis ir į Kauną nevyko.

O Vilnius buvo amžina gyvastis, nors ir būta konfliktų su vietine lenkų bendruomene. Viename laiške Basanavičius skundžiasi Joachimo Lelevelio gimnazijos direktoriui, kad mokiniai vėl išdaužė jo bibliotekos langus (dabartinėje Domaševičiaus gatvėje) – na, ir daužydavo, žinodami, kad ten kažkoks keistas litvinas kažką daro.

Visi Lietuvai svarbiausi jo darbai buvo kultūriniai.

– Bet jo laidotuvės juk buvo pusiau oficialios?

– Visiškai taip. Lenkai, konkrečiai – arkivyskupas Romualdas Jałbrzykowskis, leido. Vyko mišios arkikatedroje, lietuviška skautų garbės sargyba. Jis buvo laidojamas kaip tikras Vilniaus kultūros žmogus.

– Mes suvokiame Basanavičių kaip Lietuvos Tarybos pirmininką ir aušrininką. Kur telkėsi kiti jo darbai?

– Visi Lietuvai svarbiausi jo darbai buvo kultūriniai. Tarybos pirmininku jis tapo ne vien atsitiktinai kaip vyriausias amžiumi. Iš tiesų jis tada jau buvo suvokiamas kaip „mūsų aušrininkas“. Ir Smetona per Basanavičiaus jubiliejų sakė: „Mūsų aušrininkas“. Jau tada jį taip suvokė – kaip savimonės žadintoją. Ne kaip įtakingą politinį veikėją ar kokių nors intrigų meistrą, o vienareikšmiškai kaip aušrininką. Aišku, kad paskyrimas pirmininku nebuvo formalus. Jau vien Aušros užtenka, kad Basanavičių taip vertintume. Bet jis nebuvo vien tik svajotojas. Jei ne jo organizaciniai gebėjimai, neturėtume nei Lietuvių mokslo draugijos, nei Vileišių rūmų.

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr.6