Viena iš šiame romane kuriamų veiksmo linijų – su dzūkiškąja persipynusi istorija apie škotus Lietuvoje, o tai daugeliui iš mūsų – balta dėmė Lietuvos istorijoje. Romane minimi ir Jono Karolio Chodkevičiaus žygiai kartu su škotu Edgaru Ramsay 1605 m., Kėdainių gimnazijos rektoriaus Tomo Ramzos parengtas ir išleistas pirmasis Naujojo Testamento vertimas į lietuvių kalbą, Boguslavo Radvilos bendražygio Mykolo Ramsay dvikovos, Kristupo Ramsay prekybiniai keliai, Tomas Ramza, 1812 m. kare kovojęs karininkas...
Apie škotus Lietuvoje, jų bendruomenę Kėdainiuose, gyvenimo būdą, papročius ir, žinoma, škotišką viskį plačiau papasakojo archeologas Algirdas Juknevičius, senųjų Kėdainių tyrinėtojas, knygos „Škotų palikimas Kėdainiuose“ autorius.
Kėdainiuose nuo XVII a. pirmos pusės iki XVIII a. vidurio gyveno škotai presbiterionai. Jie buvo evangelikų reformatų atšakos, atsiradusios XVI a. antroje pusėje Škotijoje, atstovai. Presbiterionai neigė popiežiaus ir vyskupų pareigybes, aukščiausiu Bažnyčios vadovu skelbė Jėzų Kristų. Jų bendruomenę valdė taryba, lygiomis teisėmis sudaryta iš dvasiškių ir pasauliečių. Iš pastarųjų buvo renkamas presbiteriu vadinamas bendruomenės vyresnysis. Pavadinimas presbiteris kilęs iš graikų žodžio presbyteros, reiškiančio vyresnįjį.
Škotų pavardžių XVII a. pirmos pusės – XVIII a. vidurio dokumentuose paminėta per pusantro tūkstančio.
Škotai Kėdainiuose buvo pasiturintys pirkliai, krautuvių ir smuklių savininkai, kreditoriai, magistrato pareigūnai, reformatų bažnyčios rėmėjai, gimnazijos dėstytojai ir lietuvių kalbos puoselėtojai. Iš kitų miesto gyventojų jie išsiskyrė švęsdami savame rate Viešpaties vakarienę, laikydami pamaldas gimtąja kalba, rašydami dokumentuose prie pavardžių prirašydami tautybę lotyniškai – ex gente scotica (arba nationis Magna Britannia) ar lenkiškai – z naciej szkotskiej.
Škotų pavardžių XVII a. pirmos pusės – XVIII a. vidurio dokumentuose paminėta per pusantro tūkstančio. Nuo 1628-ųjų škotai kūrėsi Didžiojoje Rinkoje, Didžiojoje, Senojoje ir Arklių (dabar Radvilų) gatvėse. Sklypus jie, miesto savininko kunigaikščio Kristupo II Radvilos leidimu, supirkinėjo iš vietinių gyventojų lietuvių, lenkų, vokiečių. Įsigytuose sklypuose škotai mūrijo vieno ir dviejų aukštų U, L ir I formų namus su stačiais stogais ir aukštais renesansiniais frontonais. Dviaukščių namų pirmuose aukštuose jie laikė krautuves ir smukles, antruose aukštuose gyveno, po namais išmūrytuose rūsiuose sandėliuodavo prekes.
Škotų namams būdingos tapytos skliautuotos pirmųjų aukštų perdangos ir medinės galerijos kiemuose. Jas XVI–XVII a. įrenginėjo rytinės Škotijos pakrantės miestų gyventojai. Medines galerijas, kaip škotų išmonę Britanijos salyne, įvardijo anglų publicistas ir rašytojas, garsaus romano „Robinzonas Kruzas“ autorius Danielis Defoe.
Prie Nevėžio prieplaukos škotai laikė laivyną, kurį sudarė apie 20 būrinių laivų. Jais į Dancigą ir Karaliaučių plukdė medieną, javus, linus, kanapes, vašką, lajų.
Tomas Ramza
Romane „Dziedas“ minimas anksti našlaičiu tapęs Tomas Ramza (Thomas Ramsay) užaugo škoto Jurgio Molisono (George Mollison) šeimoje, gavo gerą išsilavinimą, pramoko lietuvių kalbos, lietuviškai pamokslavo Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje. 1692–1697 ir 1700–1702 metais Thomas Ramsay, pasivadinęs Tomu Ramza, buvo Kėdainių reformatų gimnazijos rektoriumi. Su kolega škotu Jonu Patersonu (John Paterson) jis redagavo Žemaitijos superintendento (reformatų vyskupo) vokiečio Samuelio Bitnerio (Samuel Bitner) Naujojo Testamento vertimą į lietuvių kalbą. Škotų redaguotas Naujasis Testamentas lietuvių kalba buvo išleistas 1701 metais Karaliaučiuje.
Ramsay klanas
Ramsay giminės pradininkai – išeiviai iš Normandijos. Giminės pavardė senąja normandų kalba skamba Rams-Ėja ir reiškia „varnų sala“. Ramsay giminės šūkis – ora et labora (malda ir darbu), simbolis – varpelis, herbas – juodas paukštis. Dėl pastarojo giminės klanai ginčijasi. Vieni paukštį skelbia ereliu, kiti sako, kad tai varna.
Ramsay giminės klanai – penki: iš Delhauzo (Ramsays of Dalhousie), iš Banfo (Ramsays of Banff), iš Forfaro (Ramsays of Forfar), iš Kleto (Ramsays of Clatto) ir Oktehauso (Ramsays of Auchterhouse). Pastarąjį klaną, pavadinęs jį „Ramsay iš Dendi“, savo romane „Dziedas“ („Tyto alba“, 2018) mini Romas Treinys. Vietovė Auchterhouse yra 10 kilometrų atstumu į šiaurės vakarus nuo Dandi (Dundee) miesto.
P. S. spėju, kad apie Ramsay klanų ginčą dėl juodo paukščio Romas Treinys žinojo, todėl jo herojus Edgaras Ramsay ant mažosios Škotijos pilies vėtrungės iškėlė auksinį drakoną:
„Dar vienas mortyros sviedinys pataikė į pilaitės bokštelio stogą ir visi pamatė, kaip paauksuotas Ramsay vėtrungės drakonas pakilo į dangų. Pakilo, bet taip ir nebenusileido.“ Gražus simbolis – škotai apie XVIII a. vidurį Kėdainius apleido dėl pasikeitusios konfesinės aplinkos, kuri jų netenkino. Apleido ir nesugrįžo.
Viskis
Tiesioginių žinių, liudijančių, kad škotai Kėdainiuose gamino viskį, nėra. XVIII a. viduryje Halibortonų (Haliburton) šeimos turto išpardavimo sąraše paminėta distiliavimo įranga leidžia manyti, kad škotai šiuo gėrimu Kėdainiuose greičiausiai mėgavosi.
Viskio gamybos istorija Škotijoje susijusi su gilia šeimų tradicija, gebėjimu populiarųjį gėrimą gaminti pogrindyje ir jį platinti nelegaliai.
Viskis Škotijoje paminėtas 1494 metų liepos 1 dienos valstybės iždo rejestre, suteikiančiame teisę vienuoliui Džonui Korui gaminti „aqua vitae“ (gyvybės vandenį). Teigiama, kad škotai viskiu mėgavosi keliais šimtmečiais anksčiau nei buvo paminėta. Viskį gaminti juos išmokė airių vienuoliai, distiliuodami alų. Išplitus nedideliems bravorams, susirūpino valstybės pareigūnai. 1505 metais jie viskio gamybos monopoliją suteikė Edinburgo chirurgų ir siuvėjų gildijoms. Stebuklingu vaistu laikomas gėrimas pradėtas pardavinėti vaistinėse.
Pagal įstatymą viskis turėjo būti išgaunamas fermentuojant miežių kviečių rugių salyklą, o gautą skystį distiliuojant ir brandinant ąžuolo statinėse. 1579 metais Škotijos parlamentui priėmus įstatymą draudžiantį viskį gaminti nekilmingiems asmenims ir valstiečiams, gėrimo gamyba išplito pogrindyje. Nelegalūs bravorai kūrėsi atokiose vietose, gėrimas buvo slepiamas kalnuose, miškuose, bažnyčiose, gabenamas net karstuose. 1707 metais Škotiją prijungus prie Anglijos, mokesčiai padidėjo, legalių viskio gamintojų beveik neliko. Taip Škotijoje susikūrė šeimyninė viskio gamybos tradicija, skirianti daug dėmesio gėrimo kokybei. Legalizuotis gamintojams leista 1822 metais, smarkiai sumažinus mokesčius.
