Po sovietų karių smurto prieš civilius ir pralieto kraujo, Aukščiausios Tarybos pirmininkas ir tuometinis faktinis Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis paskambino SSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui bei pareiškė oficialų protestą.
Nuo atsakomybės bėgęs M.Gorbačiovas teigė, kad susitikti galėtų tik tada, jei atvyktų oficiali delegacija. Tiesa, savotišku atsakomybės ir kaltės supratimo ženklu tapo tuometiniam sveikatos apsaugos ministrui Juozui Olekui išduotas leidimas apžiūrėti sovietų užgrobtus pastatus ir patikrinti, ar ten yra sužeistų asmenų.
Sausio 14-osios rytą Vilniuje pradėjo veikti kolaborantų radijo stotis. Vilniaus radijo taškas neveikė, tiesa, programos transliacija toliau vyko Kaune. Sovietų kariams įsiveržus į vietinio radijo ryšių stotį buvo sumušti įsiveržimą filmavę užsienio žurnalistai. Tą pačią dieną Sausio 13-osios laisvės gynėjų kūnai buvo pašarvoti Vilniaus sporto rūmuose.
Iškilmingas atsisveikinimas su aukomis
Sausio 15-ąją dešimtys tūkstančių žmonių vyksta į Vilnių, kad atsisveikintų su aukomis. Vieno iš žuvusiųjų, kauniečio Tito Masiulio kūnas pašarvojamas Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Gedulas pratęsiamas dar trims dienoms, o Aukščiausioji Taryba nutaria atkurti Vyčio kryžiaus ordiną, kuriuo apdovanojamos aukos ir nukentėjusieji.
Tuo metu sovietų kariai vis dar intensyviai patruliuoja, tikrina žmonių dokumentus, tačiau griežtesnių priemonių imtis baiminamasi. Prie darbo grįžta laikraščių redakcijos ir spaustuvės.
Sausio 16-ąją Lietuva iškilmingai atsisveikina su Sausio 13-osios nakties aukomis. Jos palaidojamos Antakalnio kapinėse.
Ramybe ir užtikrintumu dar nekvepia. Aplink Aukščiausiąją Tarybą toliau auga įtvirtinimai ir kasami prieštankiniai grioviai. Per sovietų karinį radiją „Litva Sovetskaja“ propagandinio laikraščio redaktorius, „Jedinstvo“ judėjimo organizatorius Aleksandras Gelbachas dėsto apie prasidėjusį pilietinį karą.
Iš Aukščiausios Tarybos patalpų vėl pradeda transliuoti nepriklausoma televizija. Kolaborantai, užėmę televizijos pastatus S.Konarskio gatvėje, pradėjo nemokšišką savo programos transliaciją. Ši propagandinė televizija gavo „Kaspervizijos“ pavadinimą, prilipusį dėl jos vadovo Edmundo Kasperavičiaus.
Patruliuojantys sovietų kariai ir Maskvos melas
Sausio 17-osios naktį dar labiau suintensyvėjo sovietinių karių patruliavimas. Prisidengiant aiškinimais, kad neva gaudomi siautėjantys banditai, stabdomi ir apiplėšinėjami žmonės. 11 lietuvių jaunuolių pagrobiami. Viešai skelbiama, kad taip gaudomi pabėgėliai iš sovietinės armijos.
Sovietinės gynybos ministerijos atstovas, generolas majoras J.Naumanas aiškina, kad jokių civilių aukų Sausio 13-osios naktį nebuvo, kareiviai neturėjo kovinių šovinių, o visa situacija Lietuvoje yra tik provokacija.
Tuo metu Aukščiausioji Taryba priima savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymą.
Sausio 18-ąją viešai demaskuojami sovietų ir kolaborantų aiškinimai, kad komendanto valanda nėra įvesta. Tuometinis Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius viešai pasakoja apie prie Vilniaus stabdomus ir tikrinamus automobilius. Jaunuoliai persekiojami ir prievarta varomi į sovietinę armiją.
Islandijos pripažinimas
Sausio 20-ąją Lietuva sulaukia netikėtos paramos. Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas susitinka su V.Landsbergiu.
Po susitikimo vykusios spaudos konferencijos metu Islandijos diplomatas pareiškia, kad ši nedidelė valstybės besąlygiškai palaiko bei pripažįsta Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių nepriklausomybę.
Sausio 21-ąją pasirodo pirmieji ženklai, kad sovietų valdžia nuleidžia rankas ir palieka kolaborantus likimo valiai. Iš Lietuvos pasitraukia Pskovo desantininkų divizija.
Tiesa, vis dar vyksta nuolatinis patruliavimas bei rengiamos įvairios provokacijos. Dažnai apšaudomi civiliai automobiliai, viešajame transporte krečiami keleiviai.
Pavieniai puldinėjimai ir suderinta sutartis
Sausio 25-osios naktį gatvės klaidžiojantys, automatais ginkluoti kariai kabinėjasi prie praeivių, kai kuriuos jų sumuša. Stabdomi net greitosios medicinos pagalbos automobiliai, išvaromi medikai ir vežami ligoniai.
Sausio 27-ąją surengta dar viena provokacija – sudeginti Medininkų ir Lavoriškių pasienio punktai. Dieną po šio išpuolio, reaguodama į sovietų karių siautėjimą, Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė pareiškimą „Dėl agresijos prieš Lietuvą plėtimo ir karinės diktatūros grėsmės SSRS“. Šis pranešimas išplatintas visoms demokratinėms valstybėms.
Sausio 29-ąją sovietų karių išpuolis pareikalauja dar vienos aukos. Kelyje Vilnius-Kaunas apšaudytas lengvasis automobilis, kuriame buvusiam Vilniaus technikos universiteto studentui Jonui Tautkui sunkiai sužeista galva. Kitą dieną ligoninėje jis mirė.
Sausio 31-ąją iš Maskvos grįžta AT pirmininko pavaduotojo Česlovo Stankevičiaus vadovaujama delegacija. Ji parveža suderintą sutarties tekstą. Tuo metu Vidaus reikalų ministerija iš likusių Lietuvai ištikimų OMON pareigūnų suburia specialios paskirties grupę „ARAS“.
Vasario pradžioje gyvenimas Lietuvoje pamažu stoja į vėžes. Surengta visuotinė apklausa, kurioje dalyvavo 84,73 proc. lietuvių. Daugiau nei 90 proc. dalyvavusių patvirtino, kad Lietuva privalo būti nepriklausoma demokratinė respublika.
