Apie kamaldulius
Iš pradžių žiupsnelis istorijos žinių: kamaldulių vienuolija radosi XI a. pradžioje. Pirmąjį vienuolyną 1012 m. įsteigė benediktinas šv. Romualdas Campo Maldolyje prie Arezzo, Toskanoje. Tačiau tik 1072 m. popiežius Aleksandras II patvirtino kamaldulių vienuoliją kaip atskirą ir savarankišką ordiną.
Tuo metu veikė devyni bendruomeniniai vienuolynai, greta kurių įsikūrė nauja atšaka – kamalduliai atsiskyrėliai. XIV a. pradžioje jie susiformavo kaip dvi skirtingos kamaldulių kongregacijos: viena bendruomeninė (cenobitinė), kita atsiskyrėlių (eremitų).
Šv. Romualdas, ieškodamas naujos vienuoliško gyvenimo formos, rėmėsi tiek šv. Benedikto regula, tiek Rytų kraštų dykumos atsiskyrėlių patirtimi, t. y. tarpusavyje derino bendruomeninę ir atsiskyrėlišką gyvenseną.
Po Romualdo (952–1027) kanonizacijos 1595 m. kamaldulių ordinas išgyveno pakilimą: daug vyrų ir moterų vienuolynų kūrėsi Italijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje.
Po Romualdo (952–1027) kanonizacijos 1595 m. kamaldulių ordinas išgyveno pakilimą: daug vyrų ir moterų vienuolynų kūrėsi Italijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Ilgainiui kamaldulių ordino struktūra pasidarė ganėtinai sudėtinga; štai XVII a. antrojoje pusėje veikė net penkios savarankiškos kongregacijos su savo centrais.
Pirmajam kamaldulių vienuolynui artimiausia laikoma Eremitarum Camaldulensium Montis Coronae kongregacija, kurią palaimintasis Paulius Giustinianis (1476–1528) įsteigė 1520 m. (pagrindinis Mons Coronae vienuolynas veikia netoli Perudžos). Jos emblema – kryžius su spinduliais, perkištas per karūną ir iškylantis virš savotiško pagrindo iš keturių heraldinių apvalių kalvelių (trys – apačioje, viena – viršuje), kitaip – kongregacijos atpažinimas.
Ši kongregacija buvo visų gausiausia; XVIII a. ją sudarė 32 eremai Italijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Minėtosios kongregacijos charizmą galima nusakyti taip: stipriais bendruomenės akcentais paženklintas eremitų gyvenimas jungiamas su atsiskyrėliškuoju, t. y. malda, darbas, lectio divina (Šventojo Rašto skaitymas ir kitos dvasinės praktikos).
Dienos liturginis centras – šv. Mišios, ir jos turi būti koncelebruojamos. Kamalduliai kalba liturgines valandas pagal nustatytą tvarką, be jokio giedojimo. Paraliturginiame pamaldume svarbi vieta tenka Švč. Mergelei Marijai, ypač kalbant rožinį.
Liturginis kultas ereme taip pat apima Atgailos ir Sutaikymo sakramentą. Kamalduliai, kurių pagrindinė nuostata yra susivienijimas su Dievu, nevengia fizinio triūso. Tyloje atliekami darbai būtini ne tik kaip pragyvenimo priemonė, bet ir kaip dvasinės pusiausvyros sąlyga. Gyvenimas vienuolyne monotoniškas, viena diena panaši į kitą, niekas neatitraukia dėmesio nuo Dievo; pastovumas kaip sąlyga atsiverti Dievui čia labai svarbus.
Kamaldulių drabužiai baltos spalvos, ji yra be galo reikšminga, nes pirmučiausia simbolizuoja skaistumą. Kita vertus, spindulinga baltuma – dieviškosios šviesos spalva.
Be to, ši natūrali nedažyto abito spalva primena neturtą. Nėra abejonės, kad ir kamaldulių bažnyčios įrengimas skyrėsi nuo mums įprastojo; anuo metu šventovės erdvėje nebūta sakyklos, klausyklų ir suolų. O šv. Mišios, kuriose galėdavo dalyvauti pasauliečiai (vyrai ir moterys), anais nutolusiais laikais būdavo aukojamos tik Šv. Romualdo ir Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo dienomis, tačiau pastaruoju metu jos koncelebruojamos aštuonis kartus per metus. Apie pirmą valandą nakties visa bendruomenė susirinkdavo vienuolių chore.
Kamaldulių vienuoliai gyvena atsiskyrę nuo pasaulio, jie neapaštalauja.
Kartu jie melsdavosi šešis kartus per dieną ir pusbalsiu skaitydavo psalmes. Neturime užmiršti, kad Pažaislio eremo kamalduliams žemiškojo gyvenimo laikinumą kaskart primindavo saulės laikrodžio įrašas ant išorinės bažnyčios sienos pietiniame kiemelyje: Prisimink saulei leidžiantis mirsiąs ir tu. Kamaldulių vienuoliai gyvena atsiskyrę nuo pasaulio, jie neapaštalauja. Šių vienuolių charizma – Dievo Karalystės kūrimas pasitikint malda jau Žemėje.
Pažaislio ereme kamalduliai atsiskyrėliai gyveno mažuose nameliuose, kiekviename jų namelyje buvo keturi maži kambarėliai ir vienas koridorius. Pirmas kambarėlis į dešinę nuo įėjimo, pavadintas Inferno, naudotas malkinei, buvo įrankių ir rankų darbo podėlis ir veikiausiai turėjo krosnį; antrasis, vadinamas Paradiso, skirtas maldai, savotiška koplyčia su altoriumi. Kairėje koridoriaus pusėje buvo studijų kambarys, vadintas Giudizio. Ketvirtasis kambarys vadintas Morte, vieta miegui.
Nameliai dažnai vadinti celėmis; pagal ordino regulą vieni nuo kitų turėjo būti nutolę maždaug 9,14 m (30 sprindžių ar 150 žingsnių) tam, kad vienatvė ir užsisklendimas būtų tinkamai išlaikyti. Kiekvienam nameliui priklausė žemės sklypelis gėlėms, vaisiams ir daržovėms auginti.
Manyčiau, veikiausiai būtų naudinga šį tą sužinoti ir apie kai kuriuos iškilesnius kamaldulių vienuolius, kurie daugiausia prisidėjo kuriantis Pažaislio eremui. Vienas jų – italas S.Bosselis, Venecijos aristokratas, kitas – lietuvis bajoras Zigmantas (vėliau – Jeronimas) Krasauskis, anksčiau galbūt kurį laiką tarnavęs LDK didžiojo kanclerio K.Z.Paco kanceliarijoje. Tiesą sakant, žinoma tik keliolika K.Z.Paco laiškų, rašytų pirmajam priorui Jeronimui.
Vienas jų – italas S.Bosselis, Venecijos aristokratas, kitas – lietuvis bajoras Zigmantas (vėliau – Jeronimas) Krasauskis, anksčiau galbūt kurį laiką tarnavęs LDK didžiojo kanclerio K.Z.Paco kanceliarijoje.
Tėvas Silvanas Bosselis (1593 02 13–1679 04 12) itin naudingai darbavosi steigiant naujus kamaldulių vienuolynus ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Į Mons Rua kamaldulių eremą šalia Paduvos įstojo sulaukęs aštuoniolikos metų.
1621 m. kartu su kitais vienuoliais buvo perkeltas į Bielianų prie Krokuvos kamaldulių vienuolyną. 1625 m. paskirtas superprioru, 1631 m. – generaliniu vizitatoriumi, nuo 1662 m. – Lenkijos generaliniu vikaru. 1664 m. K.Z.Paco paprašytas tėvas S.Bossellis pirmą kartą buvo atvažiavęs į netoli Kauno esantį Pažaislį, kuriame buvo numatyta įkurti naują kamaldulių vienuolyną.
Po kurio laiko, vėlgi K.Z.Pacui paprašius, tėvui S.Bosselliui teko dar kartą keliauti į Pažaislio Mons Pacis eremą šventųjų kankinių Jono ir Pauliaus dieną (1674 m. birželio 27 d.).
Štai ką jis, aštuoniasdešimtmetis, rašė: Aš gavau iš mūsų italų vyresnybės įsakymą ruoštis į kelią, nes p. Pacas primygtinai pageidauja mane matyti Pažaislyje. Sunkus tai buvo man įsakymas senam, tačiau reikia būti klusniam iki mirties, net kryžiaus mirties, kadangi taip liepia Dievas savo aukščiausia išmintimi.
Metiniuose kamaldulių rinkiniuose prisimenama apie kelias jo reikšmingas diplomatines misijas, taipgi jis parašė dvidešimt penkis laiškus askezės tematika. Mirė Kalenberge, sulaukęs 86 metų.
Tėvas Jeronimas Krasauskis (Hieronim Krasowski) anuo metu išties buvęs glaudžiai susijęs su Lenkijoje steigiamais naujais kamaldulių vienuolynais ir labai vertinamas. Žinoma, kad 1636 m. jis įstojo į Bielianų prie Krokuvos vienuolyną.
Šiam sumanymui tėvas Jeronimas pasirodė labai naudingas ir kaip asmuo, gerai pažįstantis vietovę, be to, kalbantis lietuviškai, tad neatsitiktinai buvo paskirtas pirmuoju Pažaislio eremo viršininku.
1652 m. gegužės 31 d. tėvas Jeronimas buvo išrinktas Rytvianų kamaldulių eremo prioru, o 1660 m. spalio mėnesį – Bielianų prie Krokuvos vienuolyno viršininku. Tuo metu K.Z.Pacas buvo apimtas idėjos įkurti eremą Pažaislyje. Šiam sumanymui tėvas Jeronimas pasirodė labai naudingas ir kaip asmuo, gerai pažįstantis vietovę, be to, kalbantis lietuviškai, tad neatsitiktinai buvo paskirtas pirmuoju Pažaislio eremo viršininku.
Po trisdešimt dvejų vienuoliško gyvenimo metų, praleistų vienuolyne, mirė 1668 m. Kalenbergo ereme, teturėdamas penkiasdešimt dvejus metus.
Metiniai kamaldulių analai byloja, jog karalius Jonas Kazimieras, sužinojęs apie Jeronimo mirtį, pasiuntė italų priorui pilną dovanų vežimą, kad pastarasis sutiktų šio kamaldulio palaikus pervežti į Bielianų vienuolyną prie Krokuvos. Taigi iki šiol išlikusiame gyvastingame kamaldulių vienuolyne, laidojimo kriptoje, ilsisi pirmojo Pažaislio Mons Pacis prioro palaikai.
