Jau trečius metus įgyvendinamam projektui „Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato viešosios turizmo infrastruktūros sukūrimas“ skirta 3,8 mln. litų iš ES struktūrinių fondų.
Projekto rėmuose buvo įrengti ar sutvirtinti laiptai į piliakalnius, suformuota 2,2 km pasivaikščiojimo takų gija, įrengta apžvalgos aikštelė ant Baltojo kalno.
Įėjimo į rezervatą prieigose pastatytas informacinis lankytojų centras, kuriame bus prekiaujama ir suvenyrais, tarp jų – ir istorinių radinių kopijomis.
Čia nebus jokio melo.
Apžvalgos aikštelėse dar išdygs informaciniai stendai, bus pastatyta naujų suoliukų. Tačiau daugiausiai lėšų skirta ekspozicijai po atviru dangumi – skansenui – įkurti.
„Čia nebus jokio melo“, – užtikrina Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos direktorius Saulius Vadišis.
25 tūkstančiai radinių
Istorikai r archeologai Kernavę vadina Lietuvos Troja. Čia, vaizdingoje Neries pakrantėje Pajautos slėnio amfiteatre, stūkso piliakalniai, šalia kurių nuo neatmetamų laikų kūrėsi senovės gyvenvietės ir buvo laidojami žmonės.
194 hektarų žemės lopinėlyje išlikusios kultūrinės vertybės, gausūs archeologiniai radiniai, istorijos tėkmėje susiformavęs kraštovaizdis byloja apie kultūras, gyvavusias šiame areale nuo vėlyvojo paleolito laikų – IX tūkstantmečio prieš Kristų.
„Per 35 archeologų darbų metus ištirta vos 2 proc. teritorijos, tačiau vien iš jos turime 25 tūkst. radinių iš visų periodų“, – pasididžiuodamas taria S.Vadišis.
Atkūrė tai, ką 100 proc. ištyrė
Įpročių valdomas Kernavės svečias, įprastu maršrutu vaikštinėdamas po piliakalnius, gal net nepastebėjo, kad teritorijoje išaugo medinis miestelis – iš viso dešimt statinių.
Tai – trys ekspozicijos po atviru dangumi sodybos, kuriose nuo 2016 metų sezono veiks kauladirbio, juvelyro ir kalvio dirbtuvės.
Miestelio gatvė, namai, pastatai, sodybų konfigūracijos yra lygiai tokios pačios, kokios buvo XIV amžiuje.
„Atkūrėme tiek, kiek žinome apie buvusį apatinį miestą, kiek jo yra ištirta, todėl čia viskas autentiška ir tikra. Miestelio gatvė, namai, pastatai, sodybų konfigūracijos yra lygiai tokios pačios, kokios buvo XIV amžiuje“, – pasakoja S.Vadišis.
Maitinsis iš saulės ir vėjo
Rąstines sodybas dengia mediniai stogai, kurie kadaise apaugdavo samanomis. Durys tokios žemos, kad norėdamas įžengti į vidų turi susilenkti pusiau. Žmogaus ūgis viduramžiais nesiekdavo ir 170 cm.
Bet taip galima spręsti iš gyvenvietės kapinyne rastų moterų palaikų. Vyrų kapų Kernavėje nerasta. Istorikai taip ir neturi atsakymo, ar vyrai ir moterys buvo laidojamos atskirai.
Dėl technologijos sudėtingumo tik vienoje sodyboje paklotos autentiškos grindys.
„Gyventojai medį skeldavo ir kirviu apdirbdavo. Tai atkurti sudėtinga, nes mūsų pušis neskyla arba skyla kreivai, todėl labai daug medienos išeigos“, – paaiškino S.Vadišis.
Sodybose jau šiandien galima apžiūrėti krosnis, akmenų krūvą pirtelės priestate. Kalvio sodyboje dar atsiras dumplės, priekalas, žaizdras, įvairių rakandų ir pan.
Vienintelis akį rėžiantis neautentiškas atributas šioje teritorijoje – saulės baterijos ir vėjo malūnėliai: atsinaujinančiais energijos šaltiniais bus maitinamos vaizdo kameros, padėsiančios užtikrinti skanseno saugumą.
Viskas dar organiškiau
Darbo dienoms skansene turėtų veikti nuolatinė ekspozicija, o savaitgaliais istorija atgims. Čia bus demonstruojami amatai ir virs gyvenvietės gyvenimas.
Ekologinis mokestis bus įvedamas tik sezono metu, taigi, galios kelis mėnesius. Norime trupučio daugiau kontrolės, nes teritorija didelė ir ją prižiūrėti nelengva.
Gyvosios archeologijos dienos, Kernavėje rengiamos jau 15 metų ir sulaukiančios didžiulio žmonių antplūdžio, irgi telksis muziejaus po atviru dangumi teritorijoje.
„Jos vyks šioje autentiškoje aplinkoje, o ne kioskuose kaip iki šiol, todėl viskas bus daug organiškiau“, – įsitikinęs S.Vadišis.
Teks pakrapštyti kišenes
Planuojama, kad įgyvendinus projektą nuo 2016 metų įėjimas į Kernavės kultūrinį rezervatą bus apmokestintas ekologiniu mokesčiu. Bilieto kaina kol kas nenustatyta, tačiau ji neturėtų viršyti 1 euro.
Be to, S.Vadišis pažymi, kad rinkliava bus renkama tik muziejaus darbo valandomis: vakare įėjimas į teritoriją nekainuos, o ir dienos metu bilieto nereikės kernaviškiams, vaikams iki 16 metų, pensininkams.
„Ekologinis mokestis bus įvedamas tik sezono metu, taigi, galios kelis mėnesius. Norime trupučio daugiau kontrolės, nes teritorija didelė ir ją prižiūrėti nelengva“, – kalba S.Vadišis.
Turistų skaičius auga
Turistų skaičius Kernavėje kasmet auga, nors srautai neprilygsta Trakams. Tačiau žmonių anšlago Kernavės kultūrinio rezervato direkcija ir nepageidauja, nes tai galėtų kenti teritorijos saugumui.
Ir vis dėlto pernai Kernavėje lankėsi turistų iš 35 pasaulio šalių. Pastaraisiais metais ypač padaugėjo japonų. Skaičiuojant su Gyvosios archeologijos dienomis, 2013 metais iš viso Kernavėje sulaukta apie 50 tūkst. svečių.
Kone dvigubai išaugo ir Kernavės archeologinės vietovės muziejaus lankytojų skaičius. Pasinaudojus ES struktūrinių fondų parama buvo atnaujinta muziejaus ekspozicija, įrengti informaciniai terminalai, interaktyvūs žemėlapiai ir t.t.
Būtent nuo muziejinės ekspozicijos patariama pradėti pažintį su Kernavės istorija: „Būtent čia atsiveria istorinės vertės, o nuo piliakalnių – tik gražios panoramos“, – šypsosi S.Vadišis.
Pirma stotelė – muziejus
Muziejinė ekspozicija pasakoja Pajautos slėnio gyvenvietės istoriją nuo ledynmečio pasitraukimo iki 1390 metų, kai teritorija buvo sudeginta ir nebeatstatyta.
Tai buvo pirmoji Lietuvos sostinė, didesnis medinis miestas nei anuomet Vilnius.
„Tai buvo pirmoji Lietuvos sostinė, didesnis medinis miestas nei anuomet Vilnius. Kunigaikščio Traidenio valdymo laikais ši sostinė klestėjo, prekiavo su gretimais kraštais – Lenkija, Kijevo Rusia“, – pasakoja S.Vadišis ir pažymi, kad ekspozicijoje nėra nė vienos neautentiškos detalės.
Tarp radinių galima apžiūrėti pirmųjų teritorijos gyventojų naudotus akmenis, titnagus, kirvukus iš akmens, strėlių antgalius.
Iš kitų laikotarpių akį traukia buities rakandai ir juvelyrikos dirbiniai, įkapės ir mirusiųjų palaikai.
Ornamentuota beržo tošis – viena unikaliausių ekspozicijos detalių.
Kernavėje cirkuliavo ir pirmieji lietuviški pinigai – ilgieji, kurie buvo naudojami dar iki monetų.
„Juos kapodavo, sverdavo ir sakydavo, kad tai – sidabras, bet ištyrėme, kad sidabro buvo vos 50–60 proc., o likusioje dalyje primaišyta švino ar alavo. O štai visiškas falsifikatas – pasidabruota bronza. Pasirodo, jau anuomet viskas buvo“, – šypsosi S.Vadišis.
Saugo UNESCO
Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas 2004 metais buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą kaip objektas, reprezentuojantis gyvenviečių raidą baltiškajame regione nuo epipaleolito iki viduramžių ir atspindintis vieną esminių Europos istorijos raidos etapų – pagoniškosios bendruomenės virsmą krikščioniškąja.
„Kernavėje nebuvo vaidilučių ar krivių krivaičio. Čia jau buvo miestas, kuris dirbo rinkai, kalbėjo įvairiakalbiai. Gyventojai dar buvo pagonys, bet transformacija iš pagonybės į krikščionybę labai akivaizdi: ornamentikoje dominuoja svastikos, laidojimo tradicijos – dar pagoniškos, bet žmonių palaikai laidojami jau su kryželiu“, – atkreipė dėmesį S.Vadišis.
Manoma, kad slėnyje gyveno 1,5–2 tūkst. žmonių. Nusileidus nuo piliakalnio ir naujai išpiltais takeliais einant Neries upės link, galima aplankyti jų kapinyną, šiandien pažymėtą akmenimis.
