Tą dieną, kai naciai užpuolė partizanų stovyklą tamsiuose miškuose prie Vilniaus, B.Levinas puikiai girdėjo pro ausis zvimbiančias kulkas.
Vienas jo bendražygių bėgdamas parkrito. Benjaminas sugriebė bičiulį ir ėmė tempti jį saugios vietos link – jaunas žydas atsimena įlėkęs tiesiai į „kulkų uraganą“, bet lėkė tol, kol šūvių jau nebegirdėjo.
B.Levinas iki šiol neįsivaizduoja, kaip išgyveno, bet paaiškinimą turi: tuo metu jam buvo tik 14 metų, o dėl mažo ūgio nacių kulkos lėkė jam virš galvos.
Nusprendė priešintis
Naciai žydų pogrindžio kovotojus puolė 1941-aisiais – metais, kai užpuolė Sovietų Sąjungą ir užėmė Baltijos šalis, tarp jų ir Lietuvą.
B.Levinas ir dar kelios dešimtys partizanų tuo metu jau kelis mėnesius gyveno Lietuvos miškuose, kur rengė išpuolius prieš nacius. Jie miegojo neįmantriuose bunkeriuose, gėrė vandenį iš kūdrų ir valgė karčius grybus bei uogas.
„Aš dar ir šiandien nežinau, kaip mes išgyvenome“, – pripažįsta B.Levinas, kuris pirmadienį atšventė savo 90-ąjį gimtadienį.
B.Levinas – paskutinis šių žydų partizanų, save vadinusių „Keršytojais“ ir žadėjusių nužudyti tiek pat nacių, kiek pastarieji nužudė žydų. Kaip ir būrio vadas, garsusis Aba Kovneris, kuris ragino žydus „neiti kaip avims į skerdyklą“, Benjaminas nusprendė priešintis.
Neįtikėtiną jo gyvenimo istoriją užrašė Pietų Kalifornijos universiteto Šoa (taip dar vadinamas Holokaustas, – red.) fondas, o skaitytojams ją ką tik pateikė Niujorko dienraštis „New York Post“.
„Ši istorija svarbi, nes sulaužo stereotipą apie žydų pasyvumą per Holokaustą, – teigė Žydų partizanų švietimo fondo, kuris gilinasi maždaug į 30 tūkst. žydų pogrindžio kovotojų Trečiajame Reiche likimus, direktorius Mitchas Braffas. – Jie surengė tūkstančius sabotažo aktų prieš nacius.“
Žvelgė kaip į nuotykį
Skirtingai nei Bielskių klano Lenkijoje suburta didesnė partizanų grupuotė, „Keršytojų“ niekada nebuvo daugiau nei kelios dešimtys. Bet kovotojai buvo itin drąsūs ir efektyvūs.
Skaičiuojama, kad per karą B.Levinas ir jo bendražygiai sugadino 290 km geležinkelio linijų, susprogdino penkis tiltus ir sunaikino 40 nacių traukinių vagonų.
Partizanai belaisvių neėmė ir priešus šaudė vietoje – „Keršytojai“ nužudė 212 priešo karių.
B.Levinas būryje buvo žvalgas ir diversantas, o partizanų grupę sudarė žydų intelektualai ir revoliucionieriai, į miškus pasitraukę 1941 metų liepą.
B.Levinas partizanams buvo labai naudingas – jis laisvai nardė tarp nacių ir jiems padėjusių lietuvių, gabendamas žinias tarp pogrindžio kovotojų.
Vienas „Keršytojų“ lyderių buvo vyresnysis Benjamino brolis Šmuelis, fanatiškas sionistas. Ilgainiui prie kovotojų prisijungė ir jo sesuo Bluma.
B.Levinas partizanams buvo labai naudingas – jis laisvai nardė tarp nacių ir jiems padėjusių lietuvių, gabendamas žinias tarp pogrindžio kovotojų. Dalis jų veikė Vilniaus gete.
Į absoliučią neviltį puolę žydai Benjaminui patikėdavo savo daiktus, kuriuos paauglys juodojoje rinkoje iškeisdavo į maistą ir vaistus.
Su bendražygiais jis sprogdino tiltus, geležinkelio bėgius – kad tik apsunkintų nacių organizuojamas žydų keliones į mirties stovyklas. B.Levinas greitai išmoko šaudyti pistoletu.
„Iš pradžių į tai žvelgiau kaip į žaidimą, – pasakojo B.Levinas Šoa fondo tyrėjams. – Skaičiau daug knygų apie sabotažą ir rusų pogrindžio kovas. Man tai prasidėjo kaip didis nuotykis.“
Senolis sako jau neprisimenantis, kiek nacių jis sužeidė ar nužudė.
Nujautė artėjančią grėsmę
Kaip teigia Benjaminas, vaikystėje jis negalėdavo nustygti vietoje. Jau aštuonerių jis rūkė cigaretes ir valkiojosi su jaunais chuliganais. B.Levino išdaigos varė į neviltį jo tėvus – pasiturinčius prekeivius, Vilniaus centre turėjusius maisto parduotuvę.
Benjamino tėvas Chaimas buvo tikintis žydas, bet taip pat – germanofilas. Jis garbino vokišką kultūrą ir prieš karą nenorėjo tikėti pranešimais apie Vokietijoje smaugiamus žydus. Chaimas niekada nemanė, kad žydams Lietuvoje gresia pavojus.
Vilniuje Vokietijos kariai ir lietuviai policininkai sulaikė tūkstančius žydų ir pėsčiomis išvarė juos į priemiesčius, kur laukė sušaudymas.
„Mano tėvas labai tikėjo vokišku gyvenimu ir vokiškomis vertybėmis. Jis manė, kad visa įtampa nuslūgs“, – prisiminė B.Levinas.
Tačiau jo brolis Šmuelis ir jo bendražygiai nujautė artėjančią grėsmę. Naciai dar nebuvo pasiekę Lietuvos, kai būsimieji partizanai apsirūpino ginklais ir amunicija.
Netrukus partizanai iš žvalgų sužinojo, kad Lietuvoje vykdomi masiniai žydų vyrų ir berniukų areštai, kad jie žudomi. Vilniuje Vokietijos kariai ir lietuviai policininkai sulaikė tūkstančius žydų ir pėsčiomis išvarė juos į priemiesčius, kur laukė sušaudymas.
Chaimas buvo priblokštas ir staigiai ėmė veikti. Jis pardavė šeimos verslą ir už gautus pinigus pripirko ginklų ir šaudmenų. Vyras iš pradžių prisijungė prie Šmuelio ir Benjamino miške, bet vėliau su žmona surado apleistą ūkį, kuriame slapstėsi iki pat karo pabaigos.
Tėvus nušovė lietuviai kaimynai
1941-ųjų rudenį dar neišžudyti Vilniaus žydai buvo sugrūsti į du getus miesto centre. Į juos užklysdavo ir Benjaminas, nors paprastai su „Keršytojais“ veikė tik miške – žydai bandė organizuoti sukilimą.
Per vieną tokių B.Levino žygių Vilniuje kaip tik buvo rengiamas nacių reidas – netikėtos deportacijos. Benjaminas pasislėpė palėpėje ir su siaubu stebėjo, kaip vienas tėvas verkiantį kūdikį nutildė tiesiog uždusindamas.
„Manau, kad jie nužudė kūdikį. Mačiau daug dalykų. Mačiau, kaip labai kilnūs žmonės virto gyvuliais, kaip labai paprasti žmonės virto didvyriais“, – teigė B.Levinas.
Netrukus dingo Benjamino brolis Šmuelis. Jis niekada negrįžo – B.Levinas iki šiol nežino, kaip žuvo jo brolis.
Gedėti nebuvo kada. 1943 metų vasarą SS vadas Heinrichas Himmleris davė įsakymą likviduoti visus žydų getus Trečiajame Reiche. Nors A.Kovneris bandė įtikinti žydus priešintis, sukilimas žlugo ir iki rugsėjo pabaigos visi žydai buvo išgabenti į koncentracijos stovyklas.
A.Kovneris su „Keršytojais“ grįžo į mišką. Netrukus partizanai stojo į pagalbą Raudonosios armijos kariams, kurie siekė atsiimti Vilnių. B.Levinas grūmėsi su naciais 1944 metų vasarą, kai į miestą įžengė sovietai.
Nors B.Levino tėvai išgyveno karą, juos nušovė lietuviai kaimynai, kai Levinai grįžo į savo senuosius namus Vilniuje.
Žygiuodami po nusiaubtą miestą, žydų partizanai ieškojo lietuvių, kurie kolaboravo su naciais: „Mes belaisvių neėmėme. Nebuvo jokių diskusijų, tai buvo normalu. Priešai buvo šaudomi vietoje.“
Kentėjo ir žydai. Nors B.Levino tėvai išgyveno karą, juos nušovė lietuviai kaimynai, kai Levinai grįžo į į savo senuosius namus Vilniuje.
Europoje Benjaminui ir jo seseriai Blumai nebeliko nieko – po kurio laiko jie nusigavo į naują Izraelio valstybę. Ten B.Levinas sutiko savo būsimąją žmoną Sarą – ši Vengrijos žydė irgi išgyveno Holokaustą.
„Su savo tėvais daug dėl jo ginčijausi, – „New York Post“ vasarį teigė Sara, kuri kovo viduryje mirė. – Visų svarbiausia, jie sakė, kad Benjaminas – mažaūgis, ir kad aš už jo ištekėjusi negalėsiu avėti aukštakulnių.“
Į Ameriką Levinai atvyko 1967-aisiais, o kartu praleido net 66 metus.