„Tatjana“ ir „Sergejus“
KGB tarnyboje buvo tokios operatyvinės pajėgos kaip vieši operatyviniai darbuotojai: vadovai; operatyviniai darbuotojai agentūrininkai; operatyvinės apskaitos tarnybų ir informacinių analitinių tarnybų darbuotojai; nevieši operatyviniai darbuotojai – išorinio sekimo tarnybos darbuotojai, pašto kontrolės tarnybos, kitų operatyvinių ir techninių padalinių, radijo kontržvalgybos darbuotojai; neetatiniai operatyviniai darbuotojai; agentūrinis aparatas; patikimi asmenys.
Buvo tam tikra veikiančiojo rezervo karininkų kategorija. Kai kuriose įmonėse, įstaigose, viešbučiuose specialias pareigas nuolat užimdavo KGB karininkai.
Pirmiausia jie rūpinosi valstybinių paslapčių saugojimu slaptuose, Gynybos ministerijai priklausančiuose objektuose (40 proc. veikiančio rezervo karininkų). Taip pat buvo naudojami specialios technikos kūrimo (apie 27 proc.), sekamų žmonių profilaktinio įspėjimo („moralinio šantažo“), užsienio piliečių sekimo (dirbant ministerijose, žinybose; apie 20 proc. veikiančio rezervo karininkų) užduotims vykdyti.
Dauguma šių karininkų buvo patyrę KGB darbuotojai, dažniausiai 40–50 metų amžiaus, beveik visi – su aukštuoju išsilavinimu.
Kiekvienam jų buvo parenkamos priedangos legendos, kurios neleisdavo jų susieti su KGB. Lietuvoje veikiančio rezervo karininkai pirmiausia buvo įsitvirtinę Užsienio reikalų ministerijoje (vizų skyriuje ir kt.), Vidaus reikalų ministerijoje, Kultūros ministerijoje, „Tėviškės draugijoje“, karinėse įmonėse ir karinio pobūdžio tyrimus atliekančiuose institutuose.
Tai leido panaudoti legalias minėtų įstaigų galimybes ir kontroliuoti iš vidaus. Veikiančiojo rezervo karininkai pabaigė uždarą KGB darbuotojų grandinę.
Operatyvinis techninis skyrius Lietuvoje veikė jau nuo 1945 metų. Pasiklausymo aparatūrą aptarnavę vertėjai ir kontrolieriai daugiausia turėjo aukštąjį filologinį ar humanitarinį išsilavinimą.
Operatyvinis techninis skyrius Lietuvoje veikė jau nuo 1945 metų.
Pasiklausymo aparatūrą aptarnavę vertėjai ir kontrolieriai daugiausia turėjo aukštąjį filologinį ar humanitarinį išsilavinimą. Veikusi Centrinė laboratorija atlikdavo ekspertizes.
Kiekvienais metais tokių ekspertizių buvo atliekama apie šimtą: tiriami dokumentai, jų popierius, rankraštiniai ir mašinraščio tekstai, dokumentų dauginimo technika. Taip buvo stengiamasi nustatyti Katalikų Bažnyčios kronikos, „Alma mater“ ir kitų savilaidos leidinių autorius.
Tam labiausiai pasitarnavo ekspertai V.Žalinas ir Z.Liauksminas.
Operatyvinė technika tuo metu buvo skirstoma į slapto pasiklausymo, slaptos kontrolės ir telefoninių pokalbių įrašymo, slapto vizualaus stebėjimo uždarose patalpose, objekto fotografavimo ir filmavimo įrangą, objekto stebėjimo nematomais spinduliais (esančiais ant agento ar su agentu, t. y. radioaktyvaus spinduliavimo – A. A.), radijo kontržvalgybos priemones.
Pasiklausymo technika buvo stacionari ir kilnojama. Stacionarią įmontuodavo įvairiausiose vietose, net į statybines konstrukcijas.
Pasiklausymo techniką įrengdavo patalpose (butuose, kartais – virš tiriamo asmens arba gretimame bute), įmontuodavo į telefono aparatus. KGB dokumentuose ši technika ir priemonės vadintos literinėmis, turinčiomis atitinkamus raidžių kodus. Pavyzdžiui, pasiklausymo technikos įrengimas bute KGB dokumentuose vadintas literine priemone „T“ (KGB darbuotojų žargonu „Tatjana“ – pasiklausymas, o „Sergej“ – sekimas).
Pasiklausymo techniką įrengdavo patalpose (butuose, kartais – virš tiriamo asmens arba gretimame bute), įmontuodavo į telefono aparatus.
Slaptus pokalbių pasiklausymus nuo 1959 m. rugpjūčio mėn. vykdė tuo metu įsteigto LSSR KGB Operatyvinio-techninio skyriaus (OTO, rus. operativno-techničeskij otdel) 2-asis poskyris.
Jame dirbo kariniai, operatyviniai ir specialios paskirties vertėjai, operatyviniai ir specialios paskirties kontrolieriai, operatyviniai įgaliotiniai, inžinieriai, vairuotojai, mašininkės. LSSR KGB Operatyvinio-techninio skyriaus 2-ajame poskyryje 1959 09 05–199111 30 laikotarpiu dirbo maždaug 150 kadrinių darbuotojų, iš jų apie 100 moterų.
Vos tik susikūręs Operatyvinis-techninis skyrius 1959 m. vykdė vadinamąsias literines priemones (vėliau jos keitėsi) „N“, „M“, „E“, „EF“ ir „VN“ (per metus – 430 užduočių), grafines ir daktiloskopines ekspertizes, padirbtų dokumentų ekspertizes, slaptaraščių paieškas (buvo net 1617 dokumentų apdorota chemiškai, tačiau jokio slaptaraščio nerasta).
Skyrius per metus išryškino 69 gautus mikrofotografinius agentūrinius pranešimus iš užsienio, įvykdė 850 slapto fotografavimo užduočių ir pagamino tūkstančius nuotraukų.
Slapti operatyviniai darbuotojai galėjo sekti agentus naudodami išorinį stebėjimą (jų metodai: „cepočka“ (grandinėlė), „vilka“ (šakutė), aplenkimas, stebėjimas iš paralelinių gatvių, stebėjimas iš uždarų postų, stebėjimas zonose), agentus, patikimus asmenis ir t.t.
Operatyvinis-techninis skyrius kaip įmanydamas stengėsi maskuoti taikomas pasiklausymo ir išorinio sekimo priemones (buvo slapta filmuojama, fotografuojama, daromi video irgarso įrašai). Tai turėjo garantuoti KGB sekimo tinkamą konspiravimą.
Be Kauno ir Klaipėdos miestų skyrių naudotų operatyvinių-techninių priemonių, kiekvienais metais KGB pasiklausydavo kelis šimtus telefonų pokalbių ar organizuodavo sekimą.
Visus skyrius aptarnavo išorinio sekimo (7-asis ir operatyvinis-techninis skyrius. Lietuvoje veikęs KGB 8–9 dešimtmečiais buvo geriau apsirūpinęs techninėmis priemonėmis negu ankstesniais metais. Operatyvinis-techninis skyrius 1972 m. atliko 1488 užduotis. Išorinio sekimo tarnyba įvykdė 273 užduotis, atlikta 71 pasiklausymo operacija.
Nustatyta apie 2500 asmenų, su kuriais susitiko sekami asmenys.
Nustatyta apie 2500 asmenų, su kuriais susitiko sekami asmenys.
1975–1976 m. priemonių „T“ buvo įvykdoma apie 340, „S“ – daugiau kaip 500, slapta padaryta ir apie 5 tūkst. operatyvinių fotonuotraukų.
Kaip tik tuo laiku dešimtadalį visų šių priemonių (ypač įvykdytų su specialia technika) panaudojo iš labiausiai patyrusių darbuotojų sudaryta 7-ojo skyriausoperatyvinė-techninė grupė.
Ties Vilniaus „Neringos“ viešbučiu (jame užsieniečiai pirmiausia buvo apgyvendinami) įrengė televizijos kameras, o patys slapta filmuodavo, be to, naudojo vaizdo ir klausymosi techniką.
Reikia pasakyti, kad taikyti šias priemones rajonuose buvo labai sunku dėl mažų galimybių ir nedidelio poreikio. Visai kita padėtis buvo miestuose, kuriuose leista lankytis užsieniečiams – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
Pirmiausia objektuose „50“ (taip vadino viešbučius, o numeriai buvo skirti dokumentuose užšifruotoms operatyvinių-techninių priemonių vykdymo vietoms nurodyti: Nr. 10 reiškė restoranus, kavines, barus, Nr. 20 – atviras vietas (parkus, skverus, gatves ir t. t.), Nr. 25 – viešas vietas (teatrus, muziejus, vestibiulius, holus, skaityklas ir pan.), Nr. 50 – viešbučius, Nr. 100 a – transporto priemones) buvo nuolat įrengiami numeriai su „T“, „S“ ir „O“ priemonėmis.
Tai buvo telefoninis pasiklausymas (priemonė „T“ vykdoma per laidines priemones, teikiant informaciją ir į centrinį kontrolės punktą KGB pastate), slaptas įsilaužimas į patalpas ir slaptos kratos.
Pastarasis metodas buvo užšifruotas raide „D“ (rus. dosmotr). Į Lietuvą atvažiuodavę užsienio turistai beveik visada tapdavo slaptųjų kratų aukomis.
Ieškodavo kokių nors užrašų, adresų ir telefonų. Kai kada, jei būdavo sudarytas atitinkamas planas, ieškodavo tinkamos medžiagos sekamam asmeniui ar kitiems žmonėms kompromituoti.
Ieškodavo kokių nors užrašų, adresų ir telefonų. Kai kada, jei būdavo sudarytas atitinkamas planas, ieškodavo tinkamos medžiagos sekamam asmeniui ar kitiems žmonėms kompromituoti.
Jei nepavykdavo slaptos kratos metu pabaigti perfotografuoti reikalingų dokumentų – juos pagrobdavo.
Taip atsitiko Lietuvoje 1977 m. apsilankiusiam „Financial Times“ korespondentui D.Satteriui. Jis pasakojo, kad užrašų bloknotą įsidėjo į lagaminą, užrakino savo viešbučio kambaryje, o raktą atidavė portjė. Grįžęs iš susitikimo kambario rakto registracijoje jis neberado.
Susirūpinęs žurnalistas nusprendė trumpam išeiti pasivaikščioti, o kai sugrįžo, raktas jau buvo atsiradęs – pasak darbuotojos, jis paprasčiausiai buvo „pasislėpęs“ stelažo plyšyje. Sugrįžęs į savo kambarį ir apžiūrėjęs lagaminą korespondentas pamatė, kad iš Vilniaus atsivežtas bloknotas buvo savo vietoje, o prie jo daiktų niekas nebuvo prisilietęs. Tačiau vykdamas traukiniu jis naktį prarado savo lagaminą – šis buvo pagrobtas.
KGB 7-asis skyrius gamino originalius komufliažus priemonėms „Zakaz“ ir „Znak“, priedangas radijo kanalais vaizdą perduodančioms televizijos kameroms. 1975–1976 m. 7-asis skyrius 20 atvejų sekimui naudojo priemonę „Sputnik“, 17 kartų „Zakaz“, 7 – „MN“. Buvo sudaromos sąlygos slapta patekti į jų patalpas „D“ priemonei (slaptai kratai) vykdyti. Ties „Neringos“ viešbučiu buvo įrengta televizijos priemonė „Žim“.
8-ajame dešimtmetyje buvo sudarytos sąlygos visą parą kontroliuoti tarptautinius telefoninius ryšius su Vakarų valstybėmis.
Skirtingai nuo kitų skyrių, 7-ajam seklių skyriui tiko darbuotojai ir su viduriniu išsilavinimu. Svarbiausia, kad turėtų teigiamą charakteristiką, nepalaikytų jokių ryšių su užsieniečiais, neišsiskirtų ypatingais veido bruožais ir būtų geros sveikatos. Liudininkų teigimu, kiekvienas seklys turėjo LSSR prekybos ministerijos išduotus dokumentus, su kuriais į restoranus patekdavo be eilės.
Sekliams mokėdavo 50 rublių didesnius atlyginimus, o užduotis jie gaudavo iš anksto sutartose vietose, automobiliuose (jų neturėjo žinoti ir eiliniai KGB darbuotojai).
Sekliams mokėdavo 50 rublių didesnius atlyginimus, o užduotis jie gaudavo iš anksto sutartose vietose, automobiliuose (jų neturėjo žinoti ir eiliniai KGB darbuotojai).
Tarp „Neringos“ ir „Lietuvos“: pasiklausymas
Vykdydami užduotis KGB darbuotojai privalėjo palaikyti oficialius kontaktus su „Inturist“, Vilniaus ekskursijų biuro, turistinio komplekso „Turistas“, „Vilniaus“, „Neringos“, „Gintaro“, „Naručio“ ir „Lietuvos“ viešbučių administracijomis.
Jau statant „Lietuvos“ viešbutį KGB operatyvinis-techninis skyrius gavo techninę dokumentaciją ir 1972 m. suplanavo operatyvinės technikos išdėstymą numeriuose, restoranuose ir kavinėse.
1983 m. prieš „Lietuvos“ viešbučio atidarymą KGB operatyvinis-techninis skyrius jau turėjo iš anksto instaliuoti tam tikrą skaičių viešbučio kambarių pasiklausymo ir kitomis „literinėmis“ sekimo priemonėmis. Net ir numatytą statyti jaunimo centrą su viešbučiu „Sputnik“ (dabartiniame Konstitucijos prospekte, tarp nr. 15 ir 23; taip ir nepastatytas, dabar nugriautas statant verslo centrą) buvo prašoma SSRS KGB leidimo įrengti operatyvines-technines priemones užsieniečiams sekti.
Veikiančio rezervo karininkas mjr. A.Pozemkauskas, vėliau pplk. B.Šiaučiūnas dirbo naudodamasis „Inturist“ priedanga: KGB karininkas sekė ir verbavo „Inturist“ darbuotojus, tikrino naujus darbuotojus.
Kartu buvo sekami užsienio firmų, kurios vežė lietuvius į gimtinę, darbuotojai.Tokiais taikiniais tapo „American Travel Services Bureau“, „Transatlantic“, „Baltic tours“ (Bostone 1975 m. įkurta kelionių agentūra), „Simon Travel“ kelionių agentūros.
Kartu buvo sekami užsienio firmų, kurios vežė lietuvius į gimtinę, darbuotojai. Tokiais taikiniais tapo „American Travel Services Bureau“, „Transatlantic“, „Baltic tours“ (Bostone 1975 m. įkurta kelionių agentūra), „Simon Travel“ kelionių agentūros.
Norėta užverbuoti kelis šių firmų darbuotojus: „B.Mitkus“, Biznierius“, „Kungys“ ir „Marija“. Nepavykus to padaryti, matyt, būtų pasielgta kaip su amerikiečių turistinės firmos „Gordon“ agentu „Frantu“, kurį norėta išsiųsti iš SSRS ir taip sukompromituoti prieš turistinės firmos vadovus.
Istorija, susijusi su KGB užverbuotu turistinės firmos savininku, slapyvardžiu „Piteris“, rodė, kad tai buvo realu. Jis nuo 1973 m. lankėsi sovietinėje Lietuvoje, kol 1976–1978 m. buvo užfiksuoti jo susitikimai su disidento Sevruko artimaisiais, taip pat – „Santaros‑Šviesos“ užduočių vykdymas.
1977 m., atlikdamas BALF pavedimus valiutinėje parduotuvėje „Beriozka“, jis už 7 tūkst. dolerių įsigijo prekių (šioje parduotuvėje apyvartos vis didėjo, kol 1983 m. pasiekė 2,5 mln. dolerių; joje taip pat buvo nupirkti ir 254 automobiliai) ir taip suteikė materialinę pagalbą nurodytiems asmenims, kol 1978 m. buvo įspėtas (KGB darbuotojų, kurie dirbo LSSR URM priedangoje) nevykdyti tokios veiklos.
1982 m., remiantis kompromituojančia informacija, nuspręsta jį užverbuoti, ir labiausiai paveikė grasinimas nutraukti jo firmos santykius su „Inturist“.
1982 m., remiantis kompromituojančia informacija, nuspręsta jį užverbuoti, ir labiausiai paveikė grasinimas nutraukti jo firmos santykius su „Inturist“.
Ne kažin kokių žinių galėjo duoti turistinės firmos savininkas, tačiau pateikė informaciją apie lietuvių išeivijos organizacijas. Žinoma, KGB labiausiai domino galimybės iš anksto (dar iki prašymų gauti vizas) sužinoti atvykstančiųjų sąrašus ir identifikuoti dominančius asmenis.
Tačiau ir po dešimtmečio, net įgyvendinus kai kuriuos techninius sprendimus (pvz., taksofonų pasiklausymą, naujų viešbučių „instaliavimą“ sekimo aparatūra), sekimo techninis lygis liko panašus. 1986 m. „Lietuvos“ viešbutyje, vadovaujamame KGB rezidento R.Vaigausko, kuriame daugiausia buvo apgyvendinami užsienio turistai, buvo įrengta ir sukomplektuota su priemonėmis „T-50“ 41 numeris (tarp jų – penki liuksai) ir dar 24 įrengti, bet neaprūpinti operatyvine technika.
Kiti 15 numerių buvo aprūpinti priemone „O-50“ (tarp jų „F-50“ – du kambariai, ir „Nitka“ – 1 kambarys).
Buvo įrengta 10 anteninių stiprintuvų „MAK-75s“ priemonei „Zakaz“:4 – fojė, po du – restorane „22 aukštas“, „šviesiojoje salėje“, „Seklyčioje“. Dar buvo įrengtos trys telekameros slaptiems išorinio sekimo postams fojė, bare ir lifte.
„Turisto“ viešbutyje, kuriame apsistodavo profsąjungų kviečiami užsieniečiai, tebuvo 3 numeriai su pasiklausymo aparatūra (priemonė „T-50“ čia buvo iki 1988 m. kovo mėn.).
„Neringos“ viešbutyje, skirtame užsienio diplomatams ir žurnalistams, priemonė „T-50“ buvo įrengta 19 numerių (tarp jų ir visuose liukso kambariuose).
„Neringos“ viešbutyje, skirtame užsienio diplomatams ir žurnalistams, priemonė „T-50“ buvo įrengta 19 numerių (tarp jų ir visuose liukso kambariuose), priemonė „O-50“ įrengta 4 numeriuose, o „Laz“ – dar dviejuose.
Viešbutyje „Astorija“, kuriame taip pat buvo apgyvendinami diplomatai ir žurnalistai, „T-50“ įrengta 8 numeriuose (visuose – liukso), „O-50“ – 4 numeriuose. „Gintaro“ viešbutyje buvo numatoma instaliuoti analogišką pasiklausymo aparatūrą 15 numerių, „O-50“ –keturiuose numeriuose, ir „T-10“ – prie keturių staliukų viešbučio baruose (vadinta „bufetais“).
Kauno viešbutyje „Neris“ numatyta įrengti 3, „Baltijoje“– 10 numerių, o Klaipėdoje „Klaipėdos“ viešbutyje – 6 numeriuose. Tik 1989 m. pavasarį leista įrengti „Draugystės“ viešbutyje, 8 numeriuose.
Nebuvo be dėmesio palikti ir studentų bendrabučiai: 1-ojo skyriaus viršininkas V.Karinauskas pasiūlė įrengti pasiklausymui „T“ priemonę Saulėtekio g. 39 esančiame bendrabutyje, kuriame buvo apgyvendinami užsieniečiai.
Labiausiai pagarsėjusiame tarp kūrybinės inteligentijos „Neringos“ restorane buvo įrengta pasiklausymo aparatūra 6 „boksuose“, prie esančių keturviečių staliukų, ir dar prie 5 „Neringos“ kavinės keturviečių staliukų. Restorane „Astorija“ buvo įmontuoti anteniniai-fideriniai įrengimai (radijo mikrofonas arba, pasiklausymo „blakė“, veikianti radijo bangomis) priemonei „T-10“ prie trijų staliukų.
Labiausiai pagarsėjusiame tarp kūrybinės inteligentijos „Neringos“ restorane buvo įrengta pasiklausymo aparatūra 6 „boksuose“, prie esančių keturviečių staliukų, ir dar prie 5 „Neringos“ kavinės keturviečių staliukų.
Reikia pasakyti, kad pasiklausymo „blakės“ buvo įrengiamos taip, kad jų nebūtų galima aptikti ir vizualiai apžiūrėjus staliukus. 1986 m. didėjant užsieniečių srautui priemonę „T-10“ buvo numatyta įrengti restorano „Dainava“ naktiniame bare, „Senojo rūsio“ ir „Bočių“ restoranuose. Kiekviename – po 2 staliukus.
1988 m. lapkričio mėn. jau buvo įrengtas pasiklausymas „Astorijos“ ir „Bočių“ restoranuose (po 3 staliukus su prietaisu nr. 14).
Vis dėlto technikos panaudojimas sekimui tebuvo svarbi, tačiau papildoma priemonė, šalia agentų panaudojimo. Štai 1987 m. gegužės mėn. iš JAV atvykus grupei turistų visus atvykėlius numatyta sekti nuo pirmosios pasirodymo akimirkos. Kad čia buvo plataus masto operacija, rodo tai, jog 21 turistas ne tik turėjo būti sekamas profesionalių seklių, ne tik buvo klausomasi jų telefonų, bet ir specialios KGB darbuotojų grupės viešbutyje „Lietuva“ slaptai iškratė jų daiktus.
Ieškota antisovietinės literatūros. Grupėje buvusius penkis asmenis KGB stebėjo ir JAV, todėl jų sekimas ir apdorojimas („teigiamas poveikis“) buvo numatytas pagal atskirą planą.
„Inturist“ gidai, tuo pačiu metu ir KGB agentai, „Daiva“, „Belka“, „Anna“ ir „Bronte“, „Tėviškės“ draugijos darbuotojai ir agentai „Žemaitis“, „Juodupis“, „Tichonova“, „Justina“ ir „Kairys“ turėjo tirti atvykėlių elgesį. Agentai „Juozas“, „Dornas“, „Aukštaitis“ „A.Girėnas“, „I.Jankus“, „Šernas“ ir archyvinis agentas „Bug“ privalėjo betarpiškai sekti turistų grupės narius.
Jų susitikimuose (kuriuos organizuoti patikėta agentui „V. Laurinkui“) Vilniaus universitete ir Lietuvos istorijos institute turėjo dalyvauti anksčiau į JAV ir VFR važiavę (į stažuotes ar privačiai) 1-ojo skyriaus agentai „Magdė“, „Vytas“ (buvo VFR), „Maknys“ (buvo JAV), „Zenonas“ bei 5-osios tarnybos agentai „Jonas“, „Debesis“, „Motiejus“, „Faustas“.
Dailininkų ir rašytojų sąjungose lietuvių išeivius turėjo pasitikti agentai „Nemunėlis“, „Darius“, „Ratas“.
Dailininkų ir rašytojų sąjungose lietuvių išeivius turėjo pasitikti agentai „Nemunėlis“, „Darius“, „Ratas“.
Tai buvo viena paskutinių plataus masto išeivių sekimo operacijų, kai KGB dar galėjo pasinaudoti visomis savo pajėgomis.
1988 m. KGB rengėsi galimam buvusių uždarų rajonų atidarymui. Numatyta leisti Kauno ir Klaipėdos sekliams vykdyti priemones „Znat“, „Zakaz“ ir „Vitrina“ (pokalbių ne telefonu kontrolei).
Tačiau čia turėta priekaištų KGB 7-ojo skyriaus vykdomoms priemonėms – gaunami žemos kokybės pokalbių įrašai. Esant reikalui numatyta naudotis SSRS KGB operatyvinės techninės valdybos galimybėmis.
„Vitrina“ – slaptas garso įrašymas naudojant specialią techniką iš anksto žinomose vietose, kurias lanko „išorinio stebėjimo objektai“, atvirose vietovėse ir kitose viešose vietose (vestibiuliuose, muziejuose, teatruose, skaityklose).
„Znak“ – slaptas garso įrašymas naudojant specialią techniką trumpalaikio „sekamųjų objektų“ lankymosi vietose, jei susiklosto palankios situacijos.