Pačioje Rusijoje gajus mitas, kad „Rusija niekada nieko neužpuolė“. Tačiau gazeta.ua klausia: „Vien pažvelgus į žemėlapį galima nusistebėti – kokiu būdu ši „taiką mylinti“ šalis, kuri kariavo vien „gynybiniuose karuose“, sugebėjo per 350 metų padidinti savo teritoriją daugiau nei 7 kartus – nuo 3 mln. km² 1547-aisiais iki 21,8 mln. km² 1914-aisiais?“
Taip pat dera prisiminti, kad tokio dydžio Maskvos kunigaikštystės teritorija, kurioje 1547 metais buvo paskelbta Rusijos carystė, taip pat atsirado dėl agresyvios Ivano IV Rūsčiojo ir jo pirmtakų – Ivano III ir Vasilijaus III, pradėjusių „žemių rinkimo“ politiką, – veiksmų. Mažiau nei per šimtą metų jie „pririnko“ tiek žemių, kad Maskvos kunigaikštystės teritorija išaugo dešimt kartų.
Kaip suskaičiavo istorikai, pradedant nuo XVI amžiaus vidurio, kai susikūrė Rusijos carystė, iki šių dienų Rusija dalyvavo daugiau nei 75 karuose ir ginkluotuose konfliktuose.
Oficiali Rusijos propaganda teigia, kad kaimyninės valstybės buvo ne užgrobtos, o savanoriškai prisijungė, besidžiaugdamos, kad buvo išvaduotos nuo kokių nors kitų agresorių tironijos, ir dėkodamos rusų kariams. Tuo nemažai kas tiki. Kaip suskaičiavo istorikai, pradedant nuo XVI amžiaus vidurio, kai susikūrė Rusijos carystė, iki šių dienų Rusija dalyvavo daugiau nei 75 karuose ir ginkluotuose konfliktuose. Per juos vidutinė Europos masteliais Rusijos carystė virto didžiausia pasaulio imperija, nusidriekusia nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno. Rusijos gyventojai dėl to ir įsiminė 1913-uosius, kad jie buvo taikūs. Beveik visą kitą laiką šalis nepaliaujamai kariavo, kai kada vienu metu vykdydama net kelias karines kampanija įvairiose pasaulio vietose.
Kazanės ir Astrachanės chanatų užgrobimas, žemių, priklausiusių Pavolgio finougrų tautoms, prijungimas, ekspansija į Uralą, Sibiro, Tolimųjų Rytų, Kamčiatkos, Vidurinės Azijos užkariavimas... Galima pagalvoti, jeigu tikėtume oficialia propaganda, kad visose šiose žemėse gyveno mažos draugiškų aborigenų grupelės, neturėjusios jokio valstybingumo. Neva visos jos džiaugsmingai pradėjo mokėti duoklę Rusijos karūnai. Tačiau net Užpoliarės tautos mėgino ginti savo nepriklausomybę, nors apie XVII–XVIII amžių rusų ir čiukčių karus mažai kas žino. Žinoma, kas nors gali pareikšti, kad tai čiukčiai užpuolė rusus, taikiai atvykusius įsikurti prie Anadyrio upės.
Daugelio užsienio istorikų nuomone, iš daugiau nei 75 karų, kuriuos Rusija kariavo nuo XVI amžiaus vidurio, 55 ginkluotus konfliktus pradėjo būtent šios šalies valdovai. Pasak russian7.ru, tai lėmė, kad pasaulinės bendruomenės ir artimiausių kaimynų akimis Rusija yra valstybė-agresorė, įpratusi visus klausimus spręsti jėga.
Pažymėtina, kad nemažai Rusijos istorikų su tokiu sąrašu nesutinka, tačiau ir jiems tenka pripažinti, kad Rusija pradėjo mažiausiai devynis karus. Juos sąraše pateiksime kursyviniu šriftu. Vis dėlto, tokių istorikų nuomone, pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos įsiveržimas į Afganistaną 1979 metais nėra laikytinas agresyvia karine kampanija, nes jai būta formalios priežasties – teisėtos Afganistano vyriausybės prašymas padėti atkurti konstitucinę tvarką.
XX amžiuje SSRS vadovybė „brolišką pagalbą“ teikė daugybei valstybių, tuo provokuodama ir kurstydama kruvinus konfliktus visame pasaulyje. Kai kurie istorikai dėl Korėjos karo (1950–1953 m.), pasibaigusio vieningos valstybės padalijimu, kaltina Josifą Staliną. Šis karinis konfliktas iki šiol yra it parako statinė tarptautinėje politikoje.
Sąrašas karų ir karinių konfliktų, kuriuos pradėjo Rusijos carystė, Rusijos imperija, SSRS, Rusijos Federacija
XVI amžiaus antroji pusė
1. Livonijos karas (1558–1583 m.)
2. Maskvos–Švedijos karas (1590–1595 m.)
XVII amžius
3. Smolensko karas (1632–1634 m.)
4. Abiejų Tautų Respublikos–Maskvos karas (1654–1667 m.)
5. Maskvos–ukrainiečių karas (Ivano Vygovskio karas) (1658–1659 m.)
6. Maskvos–ukrainiečių karas (Jurijaus Chmelnickio karas) (1660–1663 m.)
7. Maskvos–turkų karas (1686–1700 m.)
XVIII amžius
8. Šiaurės karas (1700–1721 m.)
9. Baudžiamoji Maskvos kariuomenės ekspedicija, vadovaujama Piotro Jakovlevo, prieš Zaporožės Sečę (1709 m.)
10. Žygis į Persiją (1722–1723 m.)
11. Karas dėl Lenkijos sosto paveldėjimo (1733–1735 m.)
12. Rusų–turkų karas (1735–1739 m.)
13. Septynerių metų karas (1756–1763 m.)
14. Piotro Tekelijaus vadovaujama Rusijos kariuomenė apsupo ir sugriovė Zaporožės Sečę, galutinis ukrainiečių savarankiškumo sunaikinimas (1775 m.)
15. Abiejų Tautų Respublikos–Rusijos karas (1792 m.)
16. Tado Kosciuškos sukilimo numalšinimas (1794 m.)
17. Rusijos–Persijos karas (1796 m.)
18. Aleksandro Suvorovo žygis į Italiją (1799 m.)
XIX amžius
19. Rusų–turkų karas (1806–1812 m.)
20. Dalyvavimas antiprancūziškų koalicijų karuose (trečiosios – 1805 m., ketvirtosios – 1806–1807 m. ir penktosios – 1809 m.)
21. Rusijos–Švedijos karas (1808–1809 m.)
22. Rusijos armijos užsienio žygis į Vakarų Europą (1813–1814 m.)
23. Paryžiaus užėmimas (1814 m.)
24. Kaukazo karai (1817–1864 m.)
25. Eilinis rusų–turkų karas (1828–1829 m.)
26. Lenkijos ir Lietuvos sukilimo numalšinimas (1830–1831 m.)
27. Rusijos karas prieš Chivos chanatą (1839–1840 m.)
28. Krymo karas (1856–1856 m.)
29. Dar vieno Lenkijos ir Lietuvos sukilimo numalšinimas (1863–1864 m.)
30. Rusijos karai Vidurinėje Azijoje (1853–1881 m.)
31. Dar vienas rusų–turkų karas (1877–1878 m.)
32. Boksininkų sukilimo numalšinimas Kinijoje (1899–1901 m.)
XX amžius
33. Sovietų Rusijos agresija prieš Ukrainos Liaudies Respubliką ir nepriklausomos Ukrainos likvidavimas (1918–1920 m.)
34. Pilietinis karas Ispanijoje (SSRS intervencija vyriausybės pusėje) (1936–1939 m.)
35. Lenkijos pasidalijimas su nacistais, Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos aneksija (1939 m.)
36. Žiemos karas (1939–1940 m.)
37. Baltijos šalių ir Besarabijos aneksija (1940 m.)
38. Partizaninio pasipriešinimo numalšinimas Lietuvoje ir Ukrainoje (1944–1953 m.)
39. Rytų Europos šalių okupacija ir jų prosovietinių marionetinių vyriausybių sukūrimas (1945 m.)
40. SSRS–Japonijos karas, Kurilų aneksija (1945 m.)
41. Korėjos karas, marionetinės Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos sukūrimas (1950–1953 m.)
42. Hibridinis SSRS dalyvavimas Vietnamo kare (1959–1975 m.)
43. Karinis Vengrijos sukilimo numalšinimas (1956 m.)
44. SSRS kariuomenės intervencija į Čekoslovakiją, karinis „Prahos pavasario“ numalšinimas (1968 m.)
45. Arabų–Izraelio karas (hibridinis SSRS dalyvavimas arabų pusėje) (1967–1973 m.)
46. Hibridinis SSRS (vėliau Rusijos Federacijos) dalyvavimas pilietiniame Angolos kare (1975–2002 m.)
47. Ogadeno karas (hibridinis SSRS dalyvavimas) (1977–1978 m.)
48. Afganistano karas, prasidėjęs, kai SSRS specialiosios pajėgos nuvertė teisėtą vyriausybę ir nužudė šalies prezidentą, ir vėliau virtęs didelio masto karine intervencija (1979–1989 m.)
49. Padniestrės konfliktas su Moldova, marionetinio anklavo sukūrimas (1992 m.)
50. Pirmasis Čečėnijos karas (1994–1996 m.)
51. Antrasis Čečėnijos karas (1999–2009 m.)
XXI amžius
52. Karas prieš Gruziją, marionetinių anklavų Pietų Osetijoje ir Abchazijoje sukūrimas (2008 m.)
53. Krymo aneksija (2014 m.)
54. Hibridinis karas Donbase, marionetinių anklavų Donecko liaudies respublika ir Luhansko liaudies respublika sukūrimas (nuo 2014 m. iki dabar)
55. Karinė operacija Sirijoje (intervencija vyriausybės pusėje) (nuo 2015 m. iki dabar)
Su kuo Rusija kariavo daugiausia?
Turkija (Osmanų imperija): 12 karų per 241 metus
Per kelių šimtų metų laikotarpį rusams dažniausiai ginklus tekdavo suremti su turkais. Skaičiuojama, kad per 241 metų atkarpą karas su turkais kildavo vidutiniškai kas 19 metų. Nuo XVI amžiaus iki XX amžiaus pradžios kruvini konfliktai tarp Osmanų ir Rusijos imperijų vyko beveik nuolat. Kovojama buvo dėl šiaurinės Juodosios jūros pakrantės ir Šiaurės Kaukazo, vėliau – dėl Užkaukazės, laivybos teisių Juodojoje jūroje ir jos sąsiauriuose, taip pat dėl krikščionių teisių Osmanų imperijos teritorijoje.
Rusijos imperija karo metu taip pat svarstė galimybę užvaldyti Konstantinopolį.
Po Pirmojo pasaulinio karo Osmanų imperijos teritoriją išsidalijo Antantės valstybės. Rusijos imperija karo metu taip pat svarstė galimybę užvaldyti Konstantinopolį. Likimo ironija, bet Sovietų Sąjunga prisidėjo prie šiuolaikinės Turkijos Respublikos sukūrimo. Šimtmečius trukusi priešprieša virto ekonomine ir karine pagalba Turkijos prezidentui Mustafai Kemaliui Ataturkui.
Švedija: nuo XVI amžiaus vidurio iki XIX amžiaus pradžios – 10 karų
Rusų ir švedų priešprieša prasidėjo dar XII amžiuje. Novgorodo respublika ir Švedija susigrūmė dėl rytinių Baltijos jūros pakrančių kontrolės. 1323 metais buvo sudaryta taikos sutartis, pagal kurią Karelija pateko į Novgorodo įtakos zoną, o Suomija – į Švedijos. Vėliau kelis šimtus metų periodiškai kildavo karai, o siena būdavo stumdoma į rytus ir vakarus.
Radikaliai situacija pasikeitė Petro I laikais. Po Rusijos pergalės Šiaurės kare (1700–1721 m.) Švedija prarado savo buvusią galybę ir nemažas teritorijas Baltijos rytuose. Po šio karo Švedijoje prasidėjo vadinamoji „Laisvės era“ – laikotarpis, per kurį karalių valdžia silpo, o parlamento įtaka augo.
Per kelis kitus karus su Rusija (1741–1743, 1788–1790 ir 1808–1809 m.) Švedija mėgino susigrąžinti turėtas žemes ir įtaką regione, tačiau viskas veltui. Pagal 1809 metais sudarytą taikos sutartį Švedija atidavė Rusijai Alandų salas, Suomiją ir dalį Laplandijos. Per karus su Rusija Švedija neteko daugiau nei trečdalio savo teritorijos ir prarado didžiosios valstybės statusą.
Lenkija: 10 karų nuo 1018 iki 1939 metų
Lenkijos ir Rusijos santykiai visada būdavo įtempti, tarp jų visada vykdavo teritoriniai ginčai. Didžiausia abiejų valstybių konfrontacija prasidėjo XVII amžiaus pradžioje, kai per Didžiąją sumaištį Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė užėmė Maskvą. Iki XVIII amžiaus pabaigos tarp Rusijos ir Abiejų Tautų Respublikos kilo dar keturi karai, kurie baigėsi Abiejų Tautų Respublikos padalijimais.
Lenkijos ir Rusijos santykiai visada būdavo įtempti, tarp jų visada vykdavo teritoriniai ginčai.
1815 metais iš lenkiškų žemių Rusijos imperijos teritorijoje buvo suformuota Lenkijos karalystė, tačiau rusų ir lenkų konfrontacija nesibaigė. Po 1830–1831 metų sukilimo buvo likviduoti lenkiškos autonomijos elementai – Lenkijos seimas ir atskira lenkų kariuomenė. Po 1863–1864 metų sukilimo įvesti lenkų kalbos vartojimo ir vyriškos lyties asmenų judėjimo apribojimai. Tuo metu rusofobiškos nuotaikos Lenkijoje tik augo.
Po Pirmojo pasaulinio karo Lenkija atgavo nepriklausomybę ir apgynė ją per karą su Sovietų Rusija 1919–1921 metais. Tačiau mažiau nei po dviejų dešimtmečių, 1939-aisiais, sovietų ir nacių suokalbis Lenkiją vėl pražudė.
Kitos valstybės. Kalbant apie kitas valstybes, Rusija tris didelius karus kariavo su Vokietija. Du iš šių karų buvo pasauliniai. Keturis kartus kariauta su Prancūzija, keturis kartus Rusija ir SSRS taip pat įsivėlė į karus su Japonija. Tris kartus vyko kariniai konfliktai su Kinija. Kitaip tariant, Rusijos istorija – tai nuolatinių karų sąrašas.
Rusų filosofas Ivanas Iljinas rašė: „Istorikas Sergejus Solovjovas nuo 1240 iki 1462 metų (per 222 metus) suskaičiavo 200 karų ir antpuolių. Nikolajus Suchotinas rašė, kad nuo 1365-ųjų iki 1893-ųjų, tai yra per 525 metus, Rusija iš viso kariavo 305 metus. Rusija prakariavo du trečdalius savo gyvenimo.“
Panašią mintį išsakė ir generolas Aleksejus Kuropatkinas. 1900 metais jis savo memorandume imperatoriui Nikolajui II rašė: „Per pastaruosius 200 metų Rusija 128 metus buvo karo būklės ir turėjo 72 taikos metus. Iš 128 karo metų, 5 metai teko gynybiniams karams, o 123 – užkariavimams.“
