Rusiški filmai populiarūs buvo ir tarpukariu
Nors kinas į Lietuvą, tuo metu tebebuvusią carinės Rusijos sudėtyje, atkeliavo dar XIX a. pabaigoje – 1896 m. Vilniuje įvyko „gyvosios fotografijos“ seansas, o 1897 m. demonstruotas pirmasis kino pionierių prancūzų brolių Lumière'ų kino filmas, masinio kino išpopuliarėjimo dar reikėjo palaukti. Pirmasis kino teatras tarpukario Lietuvoje duris atvėrė 1919 metais.
Anot istoriko Alvydo Surblio, tai buvo Kauno Laisvės alėjoje įsteigtas kino teatras „Palas“, veikęs iki 1931 m. Atidarant šį teatrą, garsiai skelbta, jog rodant filmus bus naudojama nauja ir kokybiška vokiška technika. Tačiau „Palo“ repertuare didelę dalį sudarė ne vakarietiški, o rusiški filmai. Tarpukariu nespjauta ir į Sovietų Rusijos kino produkciją.
Netrukus kino teatrai atsirado ir mažesniuose Lietuvos miestuose: tarpukariu filmai greitai įsitvirtino kaip populiari pramoga, į kino sales patraukianti nemažai žiūrovų. Apie filmų naujoves rašė savaitraštis „Kino naujienos“. Tiesa, pastarasis gyvavo neilgai – leistas 1931–1932 metais.
Kino bilietai įvairių laikraščio redakcijų skelbiamuose konkursuose kartais būdavo įteikiami kaip prizai. Pavyzdžiui, 1938 m. Šiauliuose kino bilietus gavo skaitytojai, pateikę originaliausius atsakymus į laikraščio pramogų skiltyje pateiktą klausimą: „Kodėl jums patinka filmas „Jų šimtas, o aš viena“?“
Dėl ribotų technikos pajėgumų dauguma tarpukariu rodytų filmų buvo nebylieji. To meto kino ekspertai į garsinį kiną žvelgė įtariai. „Naujojoje Romuvoje“ publikuotame interviu su prancūzų „kino išradėju“ Louisu Lumiere'u peršama mintis, jog „Garsinės filmos“, nors ir įdomus išradimas, veikiausiai taip ir nesulauks visuotinio pripažinimo.
Anot kalbinto prancūzo, „tobulas garso ir vaizdo sinkronizmas absoliučiai nėra galimas, o antra, kinas neturi ir negali likti teatru. <...> Aš netikiu, kad vienos kalbos šnekančią filmą būtų galima išversti į kitą kalbą taisyklingai“. Panašu, jog garbūs bei išradingi to meto kino ekspertai vis dėlto prastai nuspėjo netolimą ateitį.
Nelengvas lietuviško kino kelias
1925 m. vasario 14 d. Kaune įkurta Lietuvos kinematografininkų sąjunga ir oficialiai pradėtas kino aktorių rengimas (parengta net 40 diplomuotų vaidybos profesionalų). Netrukus pasirodė ir pirmoji kino bendrovė „Lietfilm“, tačiau lietuviško vaidybinio kino reikalai iš vietos judėjo itin vangiai. Tai lėmė patirties stoka ir sunki finansinė padėtis. „Romuva“ svarstė: „jei negalime mes filmos pastatyti, tai galim nors scenario pagaminti.“
Kino teatrai buvo lankomi gana gausiai, tačiau juose sukosi daugiausia vakarietiška produkcija. Nors lietuviai iki to laiko buvo spėję susukti įvairių dokumentinių filmų ir vaizdelių – pirmosios „judančių fotografijų“ kronikos nufilmuotos dar 1909 metais – vaidybiniai lietuviški filmai pasirodė tik ketvirtajame dešimtmetyje.
1938 m. lapkritį pristatytas pirmasis animacinis filmas „Storulio sapnas“ – pastarąjį filmą besidomintys Lietuvos kino istorija nesunkiai gali rasti internete. Po sėkmingo filmo pasirodymo sumanyta ekranizuoti ir Hanso Christiano Anderseno pasaką „Lakštingala“, tačiau darbus nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.
Vis dėlto pirmojo pilnametražio lietuviško vaidybinio filmo laurai atitenka Jurgio Linarto režisuotai komiškai dramai „Onytė ir Jonelis“ arba „Nelįsk, kur nereikia“. Filmo premjera įvyko 1931 metų spalio 15 dieną „Forum“ kino teatre Kaune.
Pirmojo pilnametražio lietuviško vaidybinio filmo laurai atitenka Jurgio Linarto režisuotai komiškai dramai „Onytė ir Jonelis“ arba „Nelįsk, kur nereikia“. Filmo premjera įvyko 1931 metų spalio 15 dieną „Forum“ kino teatre Kaune.
Remiantis renginio aprašymu atrodo, jog šiuolaikinės filmų premjeros nuo tarpukario menkai tepasikeitė: 1931 m., kaip įprasta ir šiais laikais, į premjerą buvo pakviesta kūrybinė komanda ir kitos to meto garsenybės. Filmo įspūdžiais dalijęsis „Romuvos“ korespondentas minėjo, jog premjera „specialiai buvo parodyta sukviestai mūsų spaudai, teatralams ir visuomenės atstovams“.
Nors tiesiogiai ir neminima, tačiau, atsižvelgiant į laikmečio tendencijas, veikiausiai tai buvo nebylusis filmas. Kūrinio siužetas lietė dažnam lietuviui gana aktualias realijas – įsidarbinimo klausimą, poros santykius, tradicijos ir modernybės sankirtą.
Tarpukario Lietuva buvo agrarinė valstybė, tad veikiausiai neatsitiktinai vienu pagrindiniu filmo įtampos taškų pasirinkta kaimo-miesto priešprieša. Įdomi techninė filmo pusė: vaizduoti skirtingi metų laikai, iliustravę filmo herojų jausmus ir poelgius.
Kūrinio siužetas, kaip teigė „Romuvos“ žurnalistas, „paprastutis, bet toks mums visiems artimas, mielas ir pažįstamas“ – neturtinga, atokioje kaimo pirkioje su tėvais gyvenanti Onytė myli kitame kaimo gale įsikūrusį tokį pat neturtingą ir varganą Jonelį. Pirmuosius filmo akordus lydėjo žiemos vaizdai. Anot „Romuvos“, filmo herojams susitikus, lyg ir mezgasi romantiški jausmai, tačiau „žiema šalta ir jų širdys šaltos“.
Pavasarį Onytės ir Jonelio laukė pokyčiai: jaunuolių jausmai stiprėja, tačiau čia iškyla Onytės ambicinga svajonė palikti kaimą ir įsitvirtinti Kauno mieste. Paskui mylimąją kartu išvyksta ir Jonelis. Pora įsidarbina pasiturinčių miestiečių patarnautojais, tačiau pagrindiniams filmo veikėjams itin nesiseka – keičia darbo vietas, tačiau vis neįtinka savo ponams.
Komiška Onytės ir Jonelio nuotykių mieste kulminacija tampa filmo kadras, kai herojai, slapta persirengę savo ponų drabužiais, atsisėda ant šviežiai nudažyto suoliuko ir sugadina brangius apdarus. Išvarytiems iš dar vienos darbovietės tenka grįžti į sodžių, kur porą pasitinka mylintys tėvai. Anot „Romuvos“, pagrindinis kūrinio moralas – „nereikia trokšti mieste „ponavoti“, kaimiečiui kaime geriausia“.
Kūrinys sulaukė daug kritikos
Pirmajam lietuvių darbui kritikos „Romuvos“ publikacijoje netrūko. Pirmiausia, neįtiko aktoriai. Kliuvo Onytę įkūnijusios aktorės Vandos Lietuvaitytės vaidyba, mat jai „svetima kaimietės psichologija ir elgesiai“. Taip pat kliuvo statiškas kitų aktorių pasirodymas, išraiškingų mimikų trūkumas.
Nepatiko ir pernelyg „seksualistinis“ filmo turinys, tačiau galutinis „Romuvos“ verdiktas pirmajam pilnametražiam lietuvių darbui buvo gana palankus – korespondentui patiko ir „įdomiai sukombinuotos scenos“, ir veikalo gyvumas, ir įdomus siužetas. Galiausiai konstatuota, jog, turint omenyje patirties stoką ir lėšų trūkumą, filmas ne toks jau ir prastas.
Kitų kritikų atsiliepimai buvo dar griežtesni: kai kurie iš jų filmą tiesiog maišė su žemėmis.
Į pirmąjį lietuvišką pilnametražį filmą norėtųsi pažvelgti ir iš dabarties perspektyvų. Deja, filmas „Onytė ir Jonelis“ liko nepasiekiamas šių dienų žiūrovui: kūrinio juosta per neramius dešimtmečius neišliko, tad siužetas žinomas tik iš amžininkų atsiminimų nuotrupų.
LT 100 – tai bendras 15min ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas, skirtas Lietuvos šimtmečiui. Dėstytojo Norberto Černiausko kuruojami istorijos studentai šiame projekte rengia publikacijas apie aktualiausias ir šioms dienoms artimas nepriklausomos Lietuvos problemas 1918–1940 m.
