„Daug svarbesnis klausimas, kada Rytų ir Vakarų bažnyčios savyje atpažins to paties Kristaus Bažnyčios apraiškas. Tada galėsime kalbėti apie bendrą Velykų šventimą“, – sakė jis.
V. Ališauskas pasakojo, kad skirtingas Velykų šventimas turi labai gilias šaknis. Pirmą kartą krikščioniškojo pasaulio nuomonės dėl to šventimo išsiskyrė dar antrame mūsų eros šimtmetyje.
„Tada iškilo klausimas, ar krikščionys turėtų švęsti Velykas tą pačią dieną, kuri Šventajame rašte įvardijama kaip Kristaus prisikėlimo, arba Pesacho (žydų Velykų) diena. Ar visgi šventės data turėtų būti kintanti: taip, kad Velykos visada būtų sekmadienį. Mažosios Azijos bažnyčios buvo už tai, kad Velykos turėtų būti švenčiamos Kristaus prisikėlimo dieną, o Vakarų bažnyčios labiau akcentavo pirmąją savaitės dieną (arba dieną po šabo) – tada, kai moteris atrado tuščią kapą, kai sužinojo apie Kristaus prisikėlimą“, – pasakojo kultūros istorikas.
Pasak V. Ališausko, vėliau ginčas buvo išspręstas. Nutarta Velykas švęsti sekmadienį. Toks šventimo laikas nebuvo teisingas astronominiu požiūriu.
Stačiatikiai yra įsitikinę, kad, priėmę katalikų pasaulyje naudojamą skaičiavimą, išduotų savo tradicijas ir tikėjimą
„16 amžiuje Katalikų Bažnyčia, remdamasi naujausiais mokslo (ypatingai – astronomijos) laimėjimais, atliko didelę kalendoriaus reformą. Stačiatikiai reformoje nedalyvavo. [...] Šis skilimas egzistuoja ir šiais laikais: dauguma bažnyčių laikosi senojo Julijaus kalendoriaus“, – pasakojo V. Ališauskas.
1997 m. Katalikai ir stačiatikiai tarėsi dėl nuolatinės Velykų datos, tačiau sprendimas taip ir nebuvo priimtas. V. Ališausko nuomone, toks bandymas susitarti – beprasmiškas.
„Velykų datos nustatymo tradicija yra labai gili. [...] Stačiatikiai yra įsitikinę, kad, priėmę katalikų pasaulyje naudojamą skaičiavimą, išduotų savo tradicijas ir tikėjimą“, – aiškino istorikas.