Č.Kavaliauskas 1946 m. baigė Kauno kunigų seminariją ir buvo įšventintas kunigu. Iš pradžių kunigavo Kelmėje ir Žasliuose. Už vadovavimą seminarijoje veikusiam Tomo Akviniečio studijų būreliui ir religinius patarnavimus partizanams 1950 m. suimtas, kalintas Norilsko ir Magadano lageriuose.
1956 m. amnestuotas, grįžo į Lietuvą. Kunigavo Viduklėje, Raseiniuose, Dubingiuose, Vievyje, Kazokiškėse, Molėtuose, Molėtų rajone, Jiezne, Žasliuose, Kaišiadoryse.
Polemizavo su marksistine religijos ir Bažnyčios kritika, egzistencializmo, teosofijos ir reinkarnacijos teorijomis, skelbė straipsnius pogrindinėje, po atšilimo – ir kitoje spaudoje. Domėjosi moderniąja teologija, fizikos ir astronomijos mokslų naujovėmis, juose įžvelgė Kūrėjo išminties, galios ir grožio liudijimus.
Susirašinėjo su Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, Izraelio mokslininkais fizikais ir teologais. Jo vertimai ir kūriniai pasižymi minties tikslumu, kalbos taisyklingumu, stiliaus gyvumu ir skambumu. Savo tekstuose skelbė, jei taip galima pasakyti, nebuhalterinį Kristų.
Kaip prieš kurį laiką rašė monsinjoras dr. Algirdas Jurevičius, „nors sovietmečiu ir nebuvo sąlygų tinkamai įvertinti ir pagerbti Šv. Rašto vertėjo kun. Česlovo, tačiau jo kaip vertėjo veikla toliau plėtėsi ir buvo visiems žinoma“.
***
Kunigo Č.Kavaliausko devyniasdešimtmečio proga pateikiame ištrauką iš Bernardinai.lt publikuoto Č.Kavaliausko teksto „Teologijos atgimimui“
Kalbant apie dabartinę teologijos padėtį, aišku, kad niekas nenori jos griauti, kadangi jos neįkainojamas turtas - Dievo Apreiškimas. Todėl jos pagrindas privalo būti giliausi Šventojo Rašto tyrinėjimai.
Tačiau visai kas kita vadinamoji spekuliatyvinė ar sisteminė teologija. Ga neišvengiama filosofija, tačiau ji privalo tarnauti ad hoc, būtent vietinio pobūdžio uždaviniams spręsti (pvz., logikos ar terminologijos apžvalgoje). Labai reikėtų saugotis, kad teologai nemanipuliuotų Dievo vardu, kraipydami žmogaus likimą. (Prisiminkime, kad Jėzus atsisakė įsikišti į turto padalijimo reikalą!).
Štai, tas netiesinis, vadinasi, nebuhalterinis Kristus, kuris plačiu mostu visus kviečia prie savo širdies. Ir didingasis žvaigždynų Viešpats, ir švelnus mažų vaikelių laimintojas. Ir tokio Jėzaus, deja, niekados nepateiks jaunajai kartai teologiniai sausuoliai, buhalterinės filosofijos mastodontai.
Moralės srityje mes iš naujo privalome įsižiūrėti į istorinį Jėzų, kuris atmetė "senųjų padavimą", taigi žmogiškas išmones, susmulkėjusias ceremonijas ir apskritai buhalterinę sistemą Bažnyčios rūmuose.
Būtina nurodyti į judaizmo bei helenizmo reliktus mūsų tikėjime. Būtina sugrįžti prie evangelinio šaltinio: "Sek paskui mane!" Vietoj pasaldinto (ypač dėl netikusio meno) arba monofizitinio Jėzaus būtina iškelti jo nusižeminimą "iki kryžiaus mirties", nušviesti laisvanorišką užsiangažavimą žmonijos istorijoje, ypač jo kenozę ("apiplėšė pats save" - graikiškai: ištuštino save").
Būtina labai radikaliai nuvalyti nuo visų abejonių tikrą Jėzaus prisikėlimą tikslios Naujojo Testamento istorinės kritikos ir semantikos šviesoje. Nereikia baidytis ir "teologijos iš viršaus", kurioje sukoncentruota geriausia senovės išminčių tradicija, kur tik filosofine kalba perteiktas Filipiečiams laiško turinys: "Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardąy, kilniausią iš visų vardų" (Fil 2,9).
Jo Jėzus be kitų privalumų - herojinė asmenybė, kuri ne tik dėl savo prigimties, bet ir dėl žygdarbio užsitarnavo ypatingą išaukštinimą. Jis ir Žmogaus sūnus, ir eschatologinis karžygys ant balto apokaliptinio žirgo, Jis teis tautas ir duos ataskaitą už visų mūsų istoriją. Jis pasipuošęs ne karaliaus regalijomis, bet krauju permirkusiu drabužiu (plg. Apr 19,13), todėl, kad tik Jis - blogio problemos sprendimas. Jis - vienintelis atsakymas į visas istorijos tragedijas.
Tai Jis nesismulkindamas dovanoja po denarą ir tiems, kurie plušėjo ištisą dieną, ir tiems, kurie teisėtai dirbo vieną valandą. Jis viešai paskelbė, kad tikėjimas gali perkelti kalnus ir tikėjimas gali prikelti numirusius. Tai jis - priešingai visoms ambicijoms - nuplovė mokinių kojas ir deklaravo, kad mūsų tarpe jis kaip tas, kuris patarnauja bičiuliams. Tai jis viešai pareiškė, kad nusidėjėlei atleidžiamos nuodėmės, nes ji labai pamilo... Susigraudinusiam ant kryžiaus piktadariui jis pažadėjo dar tą patį vakarą priimti jį į rojų.
Štai, tas netiesinis, vadinasi, nebuhalterinis Kristus, kuris plačiu mostu visus kviečia prie savo širdies. Ir didingasis žvaigždynų Viešpats, ir švelnus mažų vaikelių laimintojas. Ir tokio Jėzaus, deja, niekados nepateiks jaunajai kartai teologiniai sausuoliai, buhalterinės filosofijos mastodontai. Jis vienintelis kunigas, kuris savo esybe patvirtino: "Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti" (Jn 15,13).
