Kodėl „Titaniko“ katastrofa vis dar audrina mūsų vaizduotę?

Šiaurės Atlante buvo klaiki naktis. Vandenynas, kuris beveik niekada nebūna tykus, buvo toks ramus, kad vandenyje buvo galima matyti atsispindinčias žvaigždes. Tūkstančiai jų žibėjo danguje, tarsi fonas tuo metu vykusiai vienai iš didžiausių žmonijos katastrofų, CNN rašo Kalifornijos universiteto literatūros profesorius ir knygos „Titaniko istorija: sunkūs pasirinkimai, pavojingi pasirinkimai“ autorius Stephenas D.Coxas.
„Titanikas“ 1912 metais
„Titanikas“ 1912 metais / „Scanpix“ nuotr.

Lediniame vandenyje lėtai skendo didis laivas. 2,2 tūkst. jo keleivių ir įgulos narių sprendė žūtbūtinius klausimus: ar bandyti pasiekti gelbėjimosi valtis? Ar teisingai elgiuosi? O jei rasiu vietą vienoje iš jų, ar gelbėti kitus žmones?

Tąnakt žuvo apie 1,5 tūkst. žmonių. Šiandien nebėra gyvo nė vieno, išgyvenusio šią tragediją. Tačiau „Titaniko“ katastrofa niekada neišnyko iš žmonių vaizduotės.

Tragedija įvyko prieš šimtą metų – 1912-ųjų naktį iš balandžio 14-osios į 15-ąją. Šiais metais nelaimė ištiko kruizinį laivą „Costa Concordia“, užplaukusį ant uolos Viduržemio jūroje. Laimei, per incidentą žuvo mažiau nei 1 proc. iš 4 tūkst. laivo keleivių. „Titaniko“ katastrofa ir „Costa Concordia“ avarija tarpusavyje turi mažai ką bendro. Vis dėlto žurnalistai netruko sugretinti šiuos du įvykius. Tą patį darė ir sausį įvykusią nelaimę išgyvenę laivo „Costa Concordia“ keleiviai. Mažiausiai vienas iš jų buvo cituojamas sakant, kad viskas labai priminė garsiąją katastrofą.

Kodėl? Kodėl „Titaniko“ vardas šmėsteli žmonių mintyse, kai tik jie išgirsta žodį „katastrofa“? Tai bemaž vienintelė nuolat prisimenama, minima tragedija. Atsakymas susijęs su dramatiškais „Titaniko“ keleivių pasirinkimais, kuriuos jie turėjo priimti, o ne su pačios nelaimės faktais.

Atsakymas susijęs su dramatiškais „Titaniko“ keleivių pasirinkimais, kuriuos jie turėjo priimti, o ne su pačios nelaimės faktais.

1865 metais Misisipės upės laivas „Sultana“ sprogo ir sudegė, nusinešdamas daugiau nei 1,5 tūkst. žmonių gyvybių. 1915 metais keleivinis laivas „Lusitania“ buvo torpeduotas vokiečių povandeninio laivo. Žuvo 1,2 tūkst. žmonių. Tais pačiais metais garlaivis „Eastland“ apsivertė Čikagos upėje, pražudydamas 840 keleivių (ironiška tai, kad laive buvo daugybė gelbėjimosi valčių, tačiau visos jos buvo bevertės, nes garlaivis paskendo netrukus po to, kai žmonės į jį susėdo).

Tai baisūs įvykiai. Tačiau beveik niekas nepamena „Sultanos“ ar „Eastlando“ tragedijų. Nepranešama, kad kas nors, išgyvenęs „Costa Concordia“ nelaimę, būtų sakęs: „Tai labai priminė „Eastlando“ tragediją“. „Lusitanios“ katastrofa prisimenama tik kaip JAV sprendimo įstoti į Pirmąjį pasaulinį karą priežastis. Būtų sudėtinga surasti ką nors, kas prisimintų bent vieną dalyką, vykusį „Lusitanios“ deniuose.

Tai ne todėl, kad populiarūs filmai buvo sukurti apie „Titaniką“, o ne apie „Lusitanią“. Geras filmas apie pastarąją katastrofą negalėtų būti sukurtas, nes šio laivo, kaip ir kitų čia paminėtų laivų, skendimai buvo tik siaubo scenos. Skirtingai nei „Titaniko“ nelaimė, kuri visa buvo persmelkta dramatiškų įvykių.

„Titaniko“ skendimas truko 2 val. 40 min. – tai klasikinės pjesės trukmė. Tragedijos dalyviai buvo tokie skirtingi, kad galėtų atstovauti visai žmonijai. Tačiau jų buvo pakankamai nedaug, kad susikurtų uždara bendruomenė, kurioje individai galėtų matyti, ką daro kiti, ir atsargiai mąstytų apie savo pačių pasirinkimus. „Titanikas“ turėjo viską, ko reikia puikiai dramai.

„Lusitania“, „Sultana“ ir „Eastlandas“ pranyko vos per kelias minutes. Žmonės neturėjo laiko įvertinti savo pasirinkimų; svarstyti, ką jie galėtų padaryti ar ką turėtų daryti vertinant moralės požiūriu. Jie neturėjo laiko svarstyti, ar sėsti į pirmąją vietą gelbėjimosi valtyje, ar užleisti ją kam nors kitam; apmąstyti savo gyvenimų ir nuspręsti, kaip stoti akistaton su jo pabaiga.

Per šias katastrofas garbaus amžiaus pora, kaip kad „Titaniko“ Ida ir Isidoras Strausai, neturėjo laiko nuspręsti atsisakyti savo vietų gelbėjimosi valtyje ir kartu pažvelgti mirčiai į akis. Nebuvo laiko kam nors, kaip kad „Titaniką“ valdžiusios įmonės vadovui J.Bruce'ui Ismay likti ant laivo denio, stengiantis padėti žmonių gelbėjimo operacijai, o paskui staiga nuspręsti palikti laivą. Nebuvo laiko ir išvystyti kartais įkvepiančių, kartais liūdinančių, bet visada įsimintinų scenų iš žmonių gyvenimų, kuriuos „Titaniko“ tragedija vis dar primena.

Tik viena kita katastrofa primena „Titaniko“ tragediją – pavyzdžiui, 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuoliai. Su šia nelaime susiję įvykiai vystėsi maždaug tiek pat laiko ir į ją buvo įsitraukusios taip pat labai skirtingų žmonių bendruomenės. Didvyriškas 93-iojo lėktuvo reiso keleivių pasipriešinimas ir ugniagesių, dirbusių Pasaulio prekybos centre, drąsa yra vos du šios didžiulės žmonių tragedijos epizodai.

„Titanikas“ ir Rugsėjo 11-oji – šios dvi katastrofos bus prisimenamos ne dėl jų siaubo, bet dėl to, ką jos išmoko mus apie tikrų žmonių, priimančių svarbiausius sprendimus savo gyvenimuose, kilnumą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų