Maironio versija
O ant tilto guli kūnas;
Tai Čičinskas. Koks baisus!
Žiemą nutrenkė perkūnas
Rūbus nudrėskė visus!..
Taip liūdnai tragišką valstybės išdaviko ir žiauraus pono baigtį aprašė Maironis. Čičinsko tema mėgstama literatų: pradedant Adomu Mickevičiumi ir baigiant Kostu Ostrausku.
Tai nestebina: juk ir šiandien mes dar žinome šį bei tą apie Čičinską. Jo vaizdinys puikiai simbolizuoja senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės bajoriškų laisvių išvirtimą į visišką savivalę, privedusią prie Respublikos bankroto (beje, šis vaizdinys, kaip vėliau parodysime, ir atsirado būtent XVIII a. pabaigoje kaip tiksli ano meto autocharakteristika, kai valstybės vidaus santvarkos blogybės tapo akivaizdžios užsienio politikos kontekste; jis nėra paveldėtas iš ankstesnių epochų, kada šiomis laisvėmis dar buvo džiaugiamasi, ar primestas vėlesnių, kada buvo jau apraudamos ir laisvės, ir valstybės žlugimas).
Įdomu, kad Čičinsko vaizdinys įgavo didelę galią, išlikdamas įvairių kultūrinių lūžių sankirtose, kiekvienoje epochoje vis atrandant tokią plotmę, kuri galėdavo paaiškinti tam tikrą jo tikrovės dalį. Regis, ir šiandien tai galioja ne tik literatūriniame, bet ir politiniame diskurse.
Kaip ir kodėl atsirado Čičinsko legenda, ir apskritai, ar tai tik legenda, ar ir istorinė tikrovė?
 |
| Upytės bažnyčia |
Kaip viskas buvo iš tikrųjų?
Władysławas Sicińskis buvo jauniausias Jono Sicińskio ir Izabelės Mlodovskaitės sūnus. Pirmą kartą jis minimas 1649 m. kaip Upytės pavieto mokesčių mokėtojas. Manoma, gimė 1614–1621 m., paskutinį kartą dokumentuose minimas 1673 m. Pasirašė žymiąją Kėdainių, vėliau ir Olyvos sutartį, galutinai užbaigusią XVII a. vidurio pakrikimus, o išgarsėjo dar anksčiau, per 1652 m. seimą.
Tuo metu Lenkijos ir Lietuvos valstybėje buvo susiklosčiusi sunki situacija. Jau penktus metus truko Bogdano Chmelnickio vadovaujamas sukilimas, galiausiai pasibaigęs Ukrainos netektimi. Tuo tarpu Lenkijoje nerimą sėjo Lenkijos pakancleris Hieronimas Radziejowskis, kuris už karaliaus įžeidimą ir kriminalinius nusikaltimus buvo apkaltintas ir nuteistas infamija (garbės atėmimu) ir banicija (išvarymu iš šalies). Lietuvoje prieš karaliaus valdžią purkštavo Jonušas Radvila. Susirinkęs seimas turėjo nuspręsti dar ir dėl mokesčių, kurių reikėjo norint pasamdyti kariuomenę ir apsiginti.
Visi suprato padėties rimtumą – artėjo kazokai, tačiau opozicija nenorėjo nusileisti karaliui ir nesutiko balsuoti už naujų mokesčių rinkimą.
Paskutinę seimo dieną, kovo 8-ąją, karalius paprašė prolongatos (pratęsti darbą). Kitą dieną seimas pritarė mokesčiams, o vakare Magdalenskis pareiškė neleisiąs spręsti jokių klausimų, kol jam nebūsianti duota seniūnija. Karalius paprašė naujos prolongatos.
 |
| Bajorų Sicinskių herbas ("Teisybė") |
Tada Upytės atstovas Sicińskas sušuko, kad to neleis, ir išėjo iš seimo. Kadangi buvo vėlyvas šeštadienio vakaras (23 valanda), tad buvo nutarta sekmadienį jį surasti, kad atėjęs savo veto atšauktų. Taip ir buvo padaryta. Jis sutiko pirmadienį pasirodyti seime, tačiau naktį išvažiavo iš Varšuvos. Taip 1652 m. seimas ir iširo.
Čičinskas nebuvo pirmasis, kuris išardė seimą. Pirmasis Lenkijos seimas iširo dar 1536 m., iki Liublino unijos tokio likimo sulaukė dar 7 seimai. 1569–1652 m. iš daugiau nei šešiasdešimties seimų iširo trylika.
Nieko keisto Čičinsko atvejyje nematė ir amžininkai. Antai Kuršo kunigaikštystės rezidentas nusistebėjo tik tuo, kad seimas buvo nutrauktas po prolongatos. Kiti amžininkai (Kochanowskis), minėję šį įvykį, nė nežinojo Čičinsko vardo. Tai nė kiek nestebina žinant, kad seimams buvo būdinga iširti. Šitaip žiūrint, vėlesnieji gandai apie jo beprecendentį išsišokimą buvo smarkiai perdėti.
Čičinskas nebuvo pirmasis, kuris išardė seimą. Pirmasis Lenkijos seimas iširo dar 1536 m., iki Liublino unijos tokio likimo sulaukė dar 7 seimai. 1569–1652 m. iš daugiau nei šešiasdešimties seimų iširo trylika.
Istorikai netgi aiškina, kad ir vėliau nebuvo įmanoma vienam nutraukti seimo darbo: tokius drąsuolius bajorai su kardais išvydavo iš salės. Reikėjo tam tikros koalicijos, kuri būtų reali jėga, kad seimas iširtų.
O kaip vėliau susiklostė Sicińskio likimas? Kaip minėta, jis dalyvavo pasirašant Kėdainių sutartį, 1659 m. vėl buvo išrinktas į Lietuvos ir Lenkijos valstybės Seimą, kaip jo atstovas 1660 m. dalyvavo pasirašant jau Olyvos taiką su Švedija. Nuo 1659 m. gegužės Sicińskis užėmė Upytės paseniūnio pareigas, kurių jis atsisakė 1666 m. kovo 14 d. gavęs Upytės pavieto žemės teismo pateisėjo pareigas, vėliau tapo šio teismo teisėju.
Legendos istorija
Tačiau kodėl Čičinskui buvo priskirta garbė būti pirmajam, nutraukusiam seimą, pasinaudojus liberum veto, juolab kad buvo žinomi ankstesni seimų ardytojai? Kitaip tariant, kodėl kolektyvinė atmintis sureikšmino vieną atvejį, pamiršdama kitus? Būtent čia iškyla istorijos mitų problema, – ypač jei mums, kitaip nei šauniems XIX a. pozityvizmo įkvėptiems istorikams, nėra svarbu parodyti legendos „legendiškumą“, jos neatitikimą „tikrovei“.
Kaip teigia tie patys istorikai, Čičinsko legenda užgimė XVIII a. pabaigoje. Pirmasis Čičinsko poelgį 1722 m. „sumitino“ Davidas Braunas, o mitą išpopuliarino Stanisławas Konarskis veikale „O skutecznym rad sposobie albo o utrzymywaniu ordynarnych sejmów“.
Tai galima sieti su Apšvietos idėjomis, pasiekusiomis jau saulėlydį išgyvenančią Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Pradėjus bandyti tvarkyti valstybės valdymą, reikėjo surasti tokios apverktinos būklės kaltininkus. Vienu jų ir tapo Čičinskas. Štai kokį jausmingą diskursą nupina pijorų vienuolis, pasiremdamas Ovidijumi, šv. Augustinu:
Bet tik nuo 1652 metų vienas pasiuntinys Sicinskis pirmasis Seimą savo protestu suardė. Pirmas to pavyzdys lengvai užkrėtė ir užkrečia daugelį.
Prakeiktas tas, kuris, Ponų papirktas, Tėvynę pražudė; greitai jam Tėvą, Motiną ir seserį perkūnas užmušė, o jis gyvas regėjo šią nelaimę.
Bet įprotis nuo mažos pradžios prasideda, o paskui apleistai nesunaikintas įgauna jėgų; iki to prieinama, kad didžiausioms ir baisiausioms nuodėmėms įpročiu tapus, nieko paskui negalima padaryti.
Dabar ardyti Seimus Sicinskio pavyzdžiu dorybe laikoma, kaip kad kurie prie nuodų taip priprato, jog jiems tai skaniausias maistas atrodo; nes nieko stipresnio už įprotį nėra.
Jau šis fragmentas gali suteikti mums vertingos informacijos. Kaip matome, – ir tai reikia gerai įsidėmėti, – Čičinskas yra kaltinamas valstybės pražudymu. Bajoriškos kultūros retorikoje valstybingumas, rūpinimasis valstybės gerove yra svarbios pilietinės dorybės. Jų paneigimas – didelė nuodėmė. Nutraukdamas seimą ir taip duodamas precedentą vėlesniems tokiems veiksmams, jis sugriovęs valstybės pamatus, atvedęs ją prie žlugimo.
Bent taip atrodė XVIII a. veikėjams. Istorikai kalba ne tik apie vadinamuosius „aukso amžius“, – o jie, kaip žinia, kinta keičiantis epochomis ir todėl yra priklausomi ne tiek nuo objektyvių istorijos faktų, kiek nuo konkrečios dabarties vertinimų, – bet ir apie „tamsiuosius laikus“ (o kas gali būti tamsiau už 1655 m. Tvaną?). O šie turi ir savuosius antiherojus.
XX a. lietuviams tokiu antiherojumi buvo tapęs Jogaila, nes nuo jo prasidėję artimesni santykiai su Lenkija. XVIII a. pabaigoje, pradėjus ieškoti netvarkos valstybėje priežasčių, greta kitų atrandamas ir Čičinskas. Jis imamas vaizduoti kaip valstybinės santvarkos griovėjas, tampa archetipiniu chaoso kėlėju.
XIX a. romantiniai istorikai šią versiją išgrynino. Upytė labiausiai žinoma krašto reikaluose tuo, kad čia buvo nubaustas ir vietinėje bažnyčioje palaidotas gėdingos atminties Upytės pasiuntinys Sicinskis, kuris nežinomu iki šiol būdu pirmas 1652 m., Jono Kazimiero laikais, nutraukė Varšuvos Seimą.
Vienas skandalo dalyvių, kaštelionas (pilininkas), gailesčio apimtas, kad nuėjo niekais vieši posėdžiai, taip reikalingi tuo metu nelaimėse paskendusiai tautai, savo liepsningoje, kupinoje siaubo kalboje prakeikė Sicinskį, pabaigęs ją žodžiu „Te prasmenga“. Senatoriai ir pasiuntiniai papildė tą prakeikimą vienu balsu sušukdami „Amen!“ Netrukus šis prakeikimas išsipildė. Dievo teisingumas pasiekė išdaviką: grįždamas namo Sicinskis buvo perkūno nutrenktas; tėvai ir sesuo mirė, o visas turtas, kadangi nebuvo vyriškos lyties paveldėtojų, per moteris perėjo į svetimas rankas. Tiškevičiai turėjo gauti svarbiausią jo dalį.
Kaip tik šį aspektą – politinės sumaišties pradėjimą Abiejų Tautų Respublikoje – pabrėžia ir Adomas Mickevičius savo eilėraštyje „Atokvėpis Upytėje“ (Popas w Upicie, 1825), kuris paplito visuomenėje ir jos istoriniams vaizdiniams turėjo didesnę įtaką nei tuometinių istorikų darbai:
Čionai, kur stovi karčema šita varginga
Pilis Čičinsko buvusi garsi, turtinga.
Draugavo jis su žinomais didžiūnais,
Turėjo daugel bendraminčių, pataikūnų.
Seimely kiekvienam jis skelbės pirmutinis,
Aprėkdamas visus, kas jo nepripažino.
Ir to per maža jam! Daugiau dar siekė,
Visus, kas pagarbos verti, laikydamas už nieką,
Seimelis suvažiavo, pamokinti, sako, kūmą reikia,
O šis jau pasiuntiniu manė, bus išrinktas veikiai.
Todėl šlėktas pietų dėkingai kviečia,
Ir trauks jau per Mozūriją… Betgi – kas čia?..
Balsus suskaitė… Jų Čičinskui stinga!..
Iš apmaudo ir pykčio jis kone paspringo,
Sumanė – keršys šlėktoms mirtinai!..
Iškėlė puotą. Sulėkė visi nelyg varnai,
Nes lūžo stalas nuo patiekalų, nuo vyno,
Užkulto drignėmis… Prasčiokai taip nusivaišino,
Kad galvas pametė… Linksmybės vietoj –
Lyg Babelio papėdėj – triukšmas, rietenos.
Po žodžių sekė vėzdai, o po vėzdų – šoblės,
Viens kito nepažino, mušė, tvojo, dobė,
Kol negyvai visi išsikapojo.
Čičinsko poelgis (dingimas) prilyginamas bibliniam veiksmui: kalbų atsiradimui statant Babelio bokštą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Pradedamos muštynės, kautynės, kol „negyvai visi išsikapojo“.
Šią nuostatą perėmė ir lietuviškasis nacionalizmas, nepaisant to, kad lietuviškumas buvo suvoktas kaip priešprieša lenkiškumui. Maironiui, kaip žinome, Čičinskas irgi tapo nedorėlio sinonimu. Maironio Čičinskas jau daugiau ką perėmė iš liaudies pasakojimų: nors poemoje valstybės išdavimas irgi minimas – Čičinskas neina „ginti žūstančios tėvynės nuo kazokų ir Maskvos“, sklando kalbos apie jo išdavystę („Seime riejos su visais / gavęs vardą išdaviko“) – bet į pirmą planą iškyla asmeninis užkietėjimas didžiosiose nuodėmėse („O, Čičinskas niekados / keršyt neužmirš skriaudos / ir tikėjimo apvilto“), pradėtas mylimosios nuskandinimo ir vainikuojamas kunigo nušovimo, ir, kas be ko, lydimas labai blogo elgesio su savo baudžiauninkais. Todėl jis susilaukia Dievo bausmės: „Į Čičinską gi staigus / spyrė griausdamas dangus / Kaip į niekšą nepakęstą“.
Kodėl Čičinskas tapo toks blogas? Ar galima rasti dokumentų, kurie paliudytų ano meto visuomenėje jau buvus parengtą dirvą atsirasti tokiam vaizdiniui su savita vidine logika?
Kaltieji dėl valstybės nelaimių
Čičinsko tapimą antiherojumi, archetipiniu „sumaišties“ pradininku galima mėginti paaiškinti tuo, kad jis buvo... reformatas. Tuo jis ir buvo „patogus“ tuometei kultūros logikai. „Svetimi“ yra disidentai, todėl jie ir trokšta valstybės pražūties. Čičinskas turi ir savo prototipą: Jonušą Radvilą. Henriko Wisnerio teigimu, Radvilos elgesys XVII a. vidurio sumaištyje pasiduodant švedams nieko nesiskyręs nuo katalikų. Tačiau padėčiai išsisprendus teigiamai, karalius Jonas Kazimieras tik jį vieną paskelbė išdaviku.
Kitatikių pavojingumas valstybei buvo įvardijamas dar gerokai iki Tvano. Dar Petras Skarga, pirmasis universiteto rektorius, skelbė, kad erezija esanti pavojinga valstybei, ją griaunanti, todėl katalikams esą nuodėmė toleruoti disidentus. Albrechtas Stanislovas Radvila Pamaldžiame pasakojime antrina: katalikai, nuolaidžiaudami eretikams, daro nuodėmę ir taip žudo valstybę.
1627 m. Žemaičių seniūnas Jeronimas Valavičius seime teigė, kad kiekvienas disidentas galįs būti Gustavo Adolfo rėmėjas ar net šnipas. Teismo procesuose kartais būdavo prikišama, kad disidentai savo bažnyčiose meldęsi už Gustavo Adolfo ir Bethleno Gáboro karinius laimėjimus.
Disidentai katalikiškoje sąmonėje ilgainiui vis tvirčiau tapo tėvynės išdavikais. Tad nėra ko stebėtis, kad Lenkijos ir Lietuvos valstybėje 1733 ir 1736 m. seimai atėmė iš disidentų politines teises.
Manymas, kad kitatikiai yra pavojingi Lenkijos ir Lietuvos valstybei, susiformavo anksčiau, nei buvo prisimintas
 |
| V.Savukyno knyga. |
Čičinskas. Galime sakyti, jog būtent dėl to, kad reformatai laikyti valstybiškai nepatikimais, buvo prisimintas ir Čičinskas. Abiejų Tautų Respublikai žlungant, reikėjo pavaizdžių „kaltininkų“, ir reformatas, „pirmasis“ sužlugdęs Seimą – Vladislovas Čičinskas, – puikiai tiko šiam vaidmeniui.
Perkūnas nutrenkė, nes buvo reformatas
Iš tautosakos žinoma, kad Perkūnas baudžia už blogus darbus. O Čičinskas buvo blogas ponas. Tačiau ne vien tokia logika paaiškina Perkūno įsikišimą į šią istoriją. Mitologas šiuose pasakojimuose atpažins seną indoeuropietišką mitą – Griausmavaldžio ir chtoninio pasaulio gyventojo amžiną kovą.
Tad galime manyti, kad konfesiškai svetimi ponai dažniau tapdavo ir blogais ponais.
Lietuviai žino įvairių tikėjimų apie Perkūno nutrenkimą. Viena grupė teigia, kad „Perkūno nutrenktas žmogus esąs laimingas, nes jis patenkąs po mirties Perkūno dvaran ir visų labai gerbiamas ir mylimas“. Tai, be abejonės, susiję su senuoju lietuvių mitologijos pasauliu. Tačiau žinomi ir kitokie tikėjimai, kurie, anot mitologės Nijolės Laurinkienės, jau buvo paveikti krikščionybės. Teigiama, kad Perkūnas nutrenkia blogus žmones, kurie eina į pragarą. „Žmogus, kurį užmuša perkūnas, esąs blogas ir einąs į pragarą, net jo švęstuos kapuos nelaidoja“. Ši tikėjimų grupė puikiai dera prie mūsų Čičinsko istorijos.
Beje, pasakojimai apie Čičinską nėra unikalūs. Blogų ponų, pasirodo, lietuviai žinoję ne vieną ir ne du. Daugelyje Lietuvos vietų paplitęs motyvas, kad liepiama lipti į medį ir kukuoti, o po to baudžiauninkas nušaunamas: „Rietava kunegaikštes, būdava, žmuogų leips įelepte į medę er kokoute geguže. Je nagera sokokava – į nošav“.
Tad galime manyti, kad konfesiškai svetimi ponai dažniau tapdavo ir blogais ponais. Aišku, kodėl blogas ponas turi nusikalsti ir religiniam autoritetui, arba kodėl nekatalikas ponas iš karto yra ir blogas ponas. Taigi fiksuokime, jog ir valstiečių sluoksnyje kitatikiai buvo vertinami neigimai, tik įgaudami ir atitinkamas socialines konotacijas.
Atlikta analizė patvirtina išsikeltą hipotezę: bajorus ir valstiečius jungė katalikų konfesija. Nepaisant luominių skirtumų, katalikai ponai buvo artimesni už nekatalikus ponus. Čičinskas tapo svetimas ir bajoriškajai tradicijai, ir valstiečiams.
Tačiau iš karto matyti ir skirtumai. Bajorams buvo svarbu paaiškinti valstybės žlugimą, ir Čičinskas, būdamas reformatas, puikiai tam tiko. O valstiečiams Lenkijos ir Lietuvos žlugimas nebuvo toks aktualus, kaip ir politinė tapatybė. Čičinsko žemė nepriima ne todėl, kad jis „išdavė“ valstybę, įvedė liberum veto teisę, bet todėl, kad buvo blogas ponas ir žmogus – skriaudė valdinius ir tyčiojosi iš kunigų bei Bažnyčios. Todėl ir buvo nubaustas.
