Ši tradicija, kaip ir galite įsivaizduoti, turi labai gilias šaknis. Istorikai tiksliai nežino, kada tai prasidėjo, tačiau panašu, kad bučiniais metai buvo palydimi dar senovės Romoje.
Senovės romėnai mokėjo linksmintis taip, kaip šiandien daugeliui net sunku įsivaizduoti. Vyno upes lydėjo ir nesibaigiantis kūniškos aistros tenkinimas. Visgi prieš prasidedant tikram kūnų maišymuisi buvo paprasčiausiai bučiuojamasi.
Bučiniai buvo itin akcentuojami Saulėgrįžos šventės metu.
Vėliau ši tradicija paplito ir visoje Europoje. Pasikeitus švenčių datoms, bučiniai tapo sausio 1-osios, o ne žiemos saulėgrįžos pradžios dalimi.
Renesansas Europoje išpopuliarino kaukių balius. Jie buvo rengiami įvairiomis progomis, tačiau itin didelės iškilmės vyko būtent Naujųjų metų naktį. Vidurnaktį vakarėlių dalyviai nusiimdavo kaukes ir imdavo bučiuotis. Tai, aišku, buvo ne tik šiaip sau linksmybė, bet ir prasmingas veiksmas – buvo tikima, kad taip žmonės yra apvalomi nuo blogio, o naujus metus reikia pradėti švariems.
Vokietijoje ir Anglijoje paplito prietaras, kad tie, kurie vidurnaktį neturi ko pabučiuoti, taip ir liks vieniši visus metus.
Škotijoje tradicijos yra kiek kitokios – pabučiuoti reikia ne tik artimuosius, o visus žmones kambaryje. Taip niekas nelieka be bučinio ir žmonės yra raginami susipažinti su visais vakarėlio dalyviais.