Šį baisų Vietnamo karo epizodą įamžinusi nuotrauka „Saigono egzekucija“ greitai pasirodė viso pasaulio žiniasklaidos leidinių puslapiuose. Su bauginančiu atvirumu pademonstravusi amerikiečiams, kas dedasi toje tolimoje šalyje, nuotrauka paskatino galingą antikarinį judėjimą Jungtinėse Valstijose.
Įžymusis kadras ne tik pakeitė amerikiečių požiūrį į karą, bet ir generolo Loano likimą. Lenta.ru prisiminė istoriją žmogaus, kuris visą savo gyvenimą pašventė tėvynės gynimui, bet visam pasauliui tapo labiau žinomas kaip šaltakraujis žudikas.
Socializmu greitai nusivylė
Nguyen Ngoc Loanas gimė 1930 metų gruodžio 11-ąją Kochinchinos kolonijoje (Pietų Vietnamas), priklausiusioje Prancūzijos Indokinijai. Nepaisant to, kad šeimoje buvo net 11 vaikų, ji gyveno pasiturinčiai. Tėvas buvo gerbiamas inžinierius, motina – gydytoja.
Antrojo pasaulinio karo metais Vietnamą užgrobė Japonija, tačiau 1945 metų rugpjūtį, žlungant Japonijos Imperijai, valdžią šioje teritorijoje perėmė komunistai. Prancūzija pamėgino susigrąžinti buvusios kolonijos kontrolę, ir taip prasidėjo Pirmasis Indokinijos karas, per kurį Vietnamas skilo į socialistinę Šiaurę ir kapitalistinius Pietus.
Šių įvykių metų Loanas studijavo Hujė ekonomikos institute ir svajojo apie buhalterio karjerą. Jis iš pradžių palaikė revoliuciją, bet greitai nusivylė socializmu dėl pernelyg agresyvių reformų: visiškas žemės nacionalizavimas, visuotinė karinė prievolė ir „nepageidautinų klasinių elementų“, tarp kurių pateko ir prakutęs Loano tėvas, persekiojimas.
Vadai Nguyen Ngoc Loaną vertino už tai, kad jis niekada nesikratydavo nei darbų dalinio teritorijoje, nei kovinių užduočių.
Baigęs institutą jis tvirtai nusprendė ginti šalį nuo komunistų ir užsirašė savanoriu į Pietų Vietnamo kariuomenę. Puiki rega ir stipri sveikata leido jam tapti karinių oro pajėgų pilotu.
Loanas greitai įsiliejo į karo lakūnų kolektyvą ir tapo kompanijos siela. Daugybę kartų lakūnai slapčia buvo išsmukę iš aviabazės, kad gertų ir šoktų visą naktį. Suprantama, kad per rytinę rikiuotę daugelio jų išvaizda neatitiko statuto reikalavimų, tačiau Loanas sau to neleido: jo uniforma visada būdavo išlyginta ir švari, batai blizgėdavo, o skusdavosi jis net du kartus per dieną.
Vietnamo vanagas
Loanas turėjo Vanago pravardę. Ją gavo už 12 numuštų priešo lėktuvų per Antrąjį Indokinijos karą. Ambicingas ir pareigingas pilotas greitai užsitarnavo kolegų ir vadovybės pagarbą. Vadai Nguyen Ngoc Loaną vertino už tai, kad jis niekada nesikratydavo nei darbų dalinio teritorijoje, nei kovinių užduočių.
Jo aktyvi pilietinė pozicija ir įgimtos lyderio savybės padėjo jam kilti karjeros laiptais. Jau būdamas leitenantu Loanas susipažino ir susidraugavo su karo aviacijos vadu Nguyen Cao Ky. 1965 metais Ky tapo Pietų Vietnamo ministru pirmininku ir netrukus paskyrė draugą šalies policijos vadovu. Taip vos 35 metų Nguyen Ngoc Loanas tapo generolu.
Aukštos pareigos nesugadino Loano. Gavęs valdžią jis tuoj pat ėmė įgyvendinti policijos reformą, siekdamas įveikti korupciją, padidinti darbo efektyvumą ir pakelti teisėsaugos pareigūnų prestižą. Nuolat vykdyti patikrinimai, policininkai imti treniruoti pagal kariuomenės pavyzdį. Per dvejus metus Loanas susikūrė daug priešų valdžios sluoksniuose, tačiau paprasti žmonės jam jautė pagarbą.
Visą tą laiką šalyje toliau tęsėsi pilietinis karas, o 1968-aisiais jis atslinko iki Pietų Vietnamo sostinės Saigono. Sausio 31-ąją šiauriečiai pradėjo didelio masto puolamąją Teto kampaniją. Buvo apšaudytos amerikiečių karinės bazės, o komunistiniai Vietkongo partizanai atakavo miestus. Nepaisant netikėtumo efekto, atakuojantieji patyrė katastofiškų nuostolių (45 tūkst. karių) ir puolimas greitai nuslopo.
Puolimas virto civilių skerdynėmis
Pirmosiomis puolimo valandomis Loanas suvaidino lemiamą vaidmenį Saigono gynyboje. Jo vadovaujamiems kariams pavyko pagrindines Vietkongo pajėgas sumušti dar miesto prieigose. Puolimo grupuotės likučiai pamėgino užgrobti JAV ambasadą ir joje įsitvirtinti, tačiau policininkai likvidavo du jų vadus, ir būrys prarado kovingumą.
Kol dalis užpuolikų mėgino gintis ambasados kieme (per mūšį liko gyvi tik du iš jų), kiti išsilakstė po miestą. Prasidėjo gatvių kautynės. Pagal oficialią Pietų Vietnamo statistiką, per tą laiką Vietkongo partizanai mieste nužudė beveik tris tūkstančius taikių gyventojų. Ypatingai žiauriai komunistai susidorojo su katalikų dvasininkais, turtingesnėmis šeimomis, karių ir karininkų giminaičiais. Kai kuriuos civilius jie sudegino gyvus.
Norėdamas įkvėpti savo karius, Loanas asmeniškai vadovavo miesto valymui ir dalyvavo susišaudymuose. Jau greitai visi pasipriešinimo židiniai buvo nuslopinti.
Į nelaisvę pavyko paimti Vietkongo karo lauko vadą Nguyen Van Lemą. Jis buvo sučiuptas greta trijų dešimčių sudegintų žmonių palaikų, tarp kurių buvo moterų ir vaikų kūnų. Vėliau identifikuota, kad tarp nužudytųjų taip pat buvo trys amerikiečiai.
Lemas buvo nuvestas pas Loaną.
Šūvis žurnalistų akivaizdoje
Viskas, kas įvyko po to, jau seniai yra istorija. Ir tam, kad ją būtų galima nušviesti kuo plačiau, derėtų nusikelti į tų pačių 1968-ųjų sausio 30-ąją. Dieną prieš Vietkongo puolimą į Saigoną atvyko naujienų agentūrai „Associated Press“ dirbantis amerikiečių fotokorespondentas Eddie Adamsas. Jį asmeniškai globojo bičiulis generolas Lewisas Waltas – JAV jūrų pėstininkų vadas. Adamsui buvo paskirta asmeninė apsauga, šarvuotas automobilis ir vieta poilsiui bombų slėptuvėje.
Vasario 1-ąją Adamsas vaikščiojo po miestą su kolega operatoriumi iš televizijos NBC. Žurnalistai atkreipė dėmesį į Pietų Vietnamo jūrų pėstininkus, vedančius nedidelį vyruką surištomis rankomis. Sulaikytasis buvo gatvėje pristatytas „griežtam kareivai, kuris visa savo išvaizda priminė bedvasį žudiką“, – taip savo pirmąjį įspūdį apie generolą Nguyen Ngoc Loaną apibūdino pats Eddie Adamsas.
Fotografas pakėlė kamerą. Vėliau jis pasakojo, kad tikėjosi, jog įvyks sulaikytojo apklausa, tačiau Loanas, netardamas nė žodžio, išsitraukė revolverį, ištiesė dešiniąją ranką ir, beveik palietęs ginklu belaisvio galvą, paspaudė gaiduką.
Pagal kitų liudininkų prisiminimus, Loanas liepė kitam karininkui nušauti atvestą vaikų ir moterų žudiką, tačiau šis sudvejojo. Tada Loanas nedelsdamas pats išsitraukė revolverį ir paleido kulką Lemui į galvą.
Nuotrauka pakeitė amerikiečių požiūrį į karą
„Egzekucija Saigone“ tapo pačia žinomiausia Vietnamo karo laikų nuotrauka. Ją perspausdino laikraščiai ir žurnalai visame pasaulyje. Laikoma, kad ši nuotrauka tapo vienu iš esminių faktorių, pakeitusių amerikiečių visuomenės požiūrį į JAV dalyvavimą šiame kare. Pats karo belaisvio nužudymas be tyrimo ir teismo paskatino antikarinį judėjimą visame pasaulyje. Nuotrauka buvo tikra dovana ir komunistų propagandai.
Jau tada Adamsas mėgino išsklaidyti mitą apie generolą-budelį. Jis ne kartą viešai pareiškė, kad nebuvo įsigilinęs į situaciją, tačiau net šie prisipažinimai nesutrukdė jam įteikti Pulitzerio premiją.
Vietoje pasitenkinimo sėkme Eddie puolė į depresiją, o vėliau atsisakė visų apdovanojimų.
Loanas netrukus po Lemo egzekucijos buvo sunkiai sužeistas. Per mūšį netoli Saigono jį kliudė kulkosvaidžio kulkos. Medikai buvo priversti amputuoti jam koją. Gydymui generolas iš pradžių buvo išsiųstas į Australiją, o vėliau – į Vašingtoną, o tai sukėlė didelį antikarinio judėjimo aktyvistų pasipiktinimą.
Išsigydęs žaizdas Loanas grįžo į Pietų Vietnamą, tačiau 1975-aisiais, karui pasibaigus, su žmona bei penkiais vaikais pabėgo į JAV ir apsistojo Berko mieste – Virdžinijos valstijos vakaruose, praktiškai Vašingtono priemiestyje. Čia jis atidarė nedidelį šeimyninį restoraną ir pats jame gamino vietnamietišką maistą pagal savo motinos receptus.
Nė minutės ramybės
Dėl tos pačios fotografijos Loaną norėjo deportuoti iš JAV. Adamsas net buvo iškviestas į apklausą, kad duotų parodymus prieš generolą. Vietoje to korespondentas stojo jo ginti NBC, tuo metu didžiausio šalies televizijos kanalo, eteryje ir oficialiai atsiprašė Loano. Galiausiai generolui buvo leista pasilikti šalyje, už tai pasisakė ir prezidentas Jimmy Carteris.
Tačiau praeitis nebepaleido generolo iš savo gniaužtų. Į Berką plūstelėjo žmogaus teisių gynimo organizacijų aktyvistai, hipiai ir žurnalistai. Pirmieji rengė demonstracijas ir visai apylinkei garsiai skelbė žinią apie nuo teisingumo kaimynystėje besislapstantį budelį. Antrieji išpaišė Loano užeigą įžeidžiančiais grafičiais. Tretieji budėdavo laukdami buvusio generolo darbe ir prie namų ir kankindavo jį klausimais.
Netrukus Loano verslas susidūrė su problemomis, jo vaikai mokykloje ėmė kentėti nuo patyčių, prasidėjo naktiniai skambučiai su grasinimais. O vieną kartą 48 metų generolas po kavinės uždarymo buvo stipriai sumuštas automobilių stovėjimo aikštelėje. Jis po to ilgai pragulėjo ligoninėje, tačiau išgyveno.
Po šio išpuolio Eddie Adamsas pareiškė: „Aš susidūriau su tuo, kad visuomenei nusispjauti į tiesą. Žmonės rado atpirkimo ožį, o budeliu tapau aš pats.“ Lyg patvirtindamas šiuos Adamso žodžius, vietinis laikraštis netrukus po to, kai suluošintas vietnamietis buvo išleistas iš ligoninės, išspausdino straipsnį su antrašte „Dievo teismas Berke“. Jo autorius sulygino generolą su nacistu Heinrichu Himmleriu ir paragino Kongresą peržiūrėti savo sprendimą bei deportuoti Loaną į Vietnamą, kur jo, be abejonės, lauktų mirties bausmė.
Kaltės jausmas iki mirties
Neištvėręs nuolatinio spaudimo Loanas uždarė savo restoraną ir iki gyvenimo pabaigos gyveno kaip atsiskyrėlis. Jis mirė nuo vėžio 1998 metų liepos 14-ąją, kai jam buvo 67 metai.
Netrukus po generolo mirties Eddie Adamsas paskutinį kartą viešai pasisakė apie Nguyen Ngoc Loaną ir savo nuotrauką.
„Toje nuotraukoje užfiksuota dviejų žmonių mirtis: to, į kurį pataikė kulka, ir generolo Nguyen Ngoc Loano. Generolas nužudė vietkongietį; aš nužudžiau generolą su savo kamera. Nuotraukos yra galingiausias ginklas pasaulyje. Žmonės tiki jomis; bet nuotraukos meluoja, net jeigu jomis nemanipuliuojama. Jos – tai tik pusė tiesos.
Čia yra tai, ko ši nuotrauka nepasakė: „Ką jūs darytumėte, jeigu būtumėte tas generolas tuo metu ir toje vietoje įtemptą dieną ir būtumėte sučiupęs vadinamąjį blogiuką po to, kai jis ką tik susprogdino vieną, du ar tris amerikiečius?“
Ši nuotrauka iš tiesų sugriovė jo gyvenimą. Bet jis niekada nekaltino manęs. Jis man sakė, kad jeigu ne aš būčiau padaręs tą nuotrauką, ją būtų padaręs kas nors kitas. Nepaisant to, aš visą laiką jaučiau kaltę dėl jo ir jo šeimos likimo.
Kai išgirdau, kad jis mirė, nusiunčiau gėlių ir parašiau: „Man labai gaila. Mano akyse ašaros.“ Man gaila, kad jo nebeliko. Iki savo gyvenimo pabaigos aš jį laikysiu savo didvyriu,“ – tokius Adamso žodžius daugiau nei prieš du dešimtmečius išspausdino žurnalas „Time“.
Kaltės jausmą Eddie Adamsas jautė visą likusį gyvenimą. Jis mirė 2004-aisiais, sulaukęs 71-erių, vos šešeriais metais pergyvenęs savo garsiosios nuotraukos herojų.
