Tęsinys. Pirmąją dalį skaitykite čia.
Didieji Korėjos nacionalistai
Dar viena šalis, prie kurios sukūrimo rankas pridėjo Sovietų Sąjunga, – tai Šiaurės Korėja, arba oficialiai – Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (KLDR). Korėja nuo 1910 iki 1945 metų buvo Japonijos kolonija. Po Antrojo pasaulinio karo teritorija, esanti šiauriau 38-osios lygiagretės, atsidūrė Sovietų Sąjungos kontrolėje, o piečiau jos – JAV kontrolėje. Supervalstybėms nepavyko susitarti dėl šalies suvienijimo, ir tai lėmė, kad 1948 metais buvo suformuotos dvi vyriausybės, kiekviena iš kurių save laikė vienintele teisėta.
Pusiasalio šiaurėje susiformavo KLDR, vadovaujama Korėjos darbo partijos (KDP). Ji savo statute tiesiai nurodė, kad laikosi marksizmo-leninizmo priesakų. Vargu, ar galėjo būti kitaip – šalis buvo įkurta aktyviai palaikant SSRS ir pirmaisiais metais buvo tiesiogiai kontroliuojama sovietų. Tiesa, būta ir rimtų prieštaravimų: pagrindinis Šiaurės Korėjos istorijos herojus – lauko vadas Kim Il Sungas – pradžioje identifikavo save kaip nacionalistą. Iš pradžių pagrindinis jo tikslas buvo sukurti nepriklausomą šalį, o ne tapti pasaulinės proletariato revoliucijos dalimi.
Šiaurės Korėja buvo nukreipta planinės ekonomikos kursu: praktiškai visa pramonė, vidaus ir užsienio prekyba perėjo valstybės kontrolėn. Net šalies sostinę išrinko sovietų karo vadai: SSRS ginkluotųjų pajėgų 25-ajai armijai, kuri pirmaisiais metais valdė šią teritoriją, Pchenjanas pasirodė strategiškai pranašesnis už kitus miestus.
Ekonomiškai lenkė Pietų Korėją
Dėl priešiškų santykių tarp abiejų Korėjos valstybių, 1950 metais kilo jų tarpusavio karas. Jį, pritarus Maskvai, pradėjo KLDR. Josifas Stalinas į konfliktą pusiasalyje žvelgė kaip į Trečiojo pasaulinio karo repeticiją. Pagalbą Šiaurės Korėjai suteikė Kinija ir sovietų karo lakūnai. Pietų Korėjos pusėje po Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) vėliava į karą įsitraukė JAV, Didžioji Britanija ir kitos šalys. Tai tapo įmanoma dėl to, kad balsavimą organizacijoje SSRS boikotavo – jos netenkino JTO Saugumo Taryboje dirbantis Taivanas, o ne komunistinė Kinija.
Per trejus metus žuvo ir buvo sužeista apie 1,3 milijono korėjiečių. Stalinui buvo nesuvokiamas Kim Il Sungo siekis užbaigti karą: jo nuomone, Korėjos liaudis „be aukų, nieko neprarado“. Būtent dėl to karas baigėsi tik po sovietų diktatoriaus mirties – 1953 metais. Tada pasirašyta paliaubų sutartis galioja iki šios dienos.
Po karo šalies vystymosi planai buvo paremti sovietų ir kinų pagalba, tuo pat metu žemės ūkyje pradėta kolektyvizacija. Iki pat septintojo dešimtmečio Šiaurės Korėja ekonomiškai lenkė Pietų, o kai kurie ekonomistai pokarinį šalies atstatymą rimtai vadino stebuklu. Bet po to sugedo Kinijos bei SSRS santykiai – ir KLDR situacija tapo trapi. Šaliai teko išrasti savo nuosavą ideologiją, čučhė idėjas, kad išsaugotų santykius su didžiosiomis valstybėmis ir tuo pat metu pademonstruotų savo nepriklausomybę.
Čučhė (išvertus reiškia „savitumas“, „savarankiškumas“) septintojo dešimtmečio viduryje tapo naujos vertybių sistemos branduoliu. Paprasto jos apibūdinimo taip ir neatsirado, tačiau galima išskirti kai kurias sudedamąsias dalis: kolektyviškumas, vadizmas (kitas ideologijos pavadinimas – „kimilsungizmas“), valstybinis suverenitetas, revoliucija kaip procesas.
Iš pradžių čučhė idėjos buvo pristatomos kaip „kūrybinis marksizmo-leninizmo pritaikymas Korėjos realybei“. Po to jos, kaip Šiaurės Korėjos ideologijos pagrindas, buvo įtrauktos į KDP statutą ir konstituciją. Valstybės pastangomis čuhčė tapo korėjietišku „raudonojo nacionalizmo“ variantu.
Posūkis kapitalizmo link
Nepaisant ideologinių pasiekimų, šalyje sulėtėjo ekonomikos augimas: resursų mobilizacija pasiekė savo ribas, neigiamą įtaką padarė ir per didelis prioritetas sunkiajai pramonei, aukojant kitas ūkio šakas, ir didelės išlaidos kariuomenei. Po Kim Il Sungo mirties 1994 metais, KLDR lyderio postą perėmė jo sūnus Kim Jong Ilas. Jo valdymo metais nuo likusio pasaulio izoliuotoje šalyje tęsėsi krizė. 1995–1999 metais Šiaurės Korėją ištiko didžiulis badas, kurio aukomis, įvairiais paskaičiavimais, tapo iki 3 milijonų žmonių.
Po to Šiaurės Korėja pradėjo keistis. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje šalyje prasidėjo privatizacija, privataus sektoriaus dalis kai kuriose sferose išaugo iki pusės visos ekonomikos (pavyzdžiui, aptarnavimo, transporto, žuvininkystės sferose). Bet oficialiai privatus verslas nėra legalizuotas.
Po truputėlį išaugo ir užsienio investicijų apimtys, daugiausiai – iš Kinijos. Šiaurės Korėjos ekonomikos būklė pagerėjo, tačiau tai sukėlė staigų turtinės nelygybės padidėjimą. Dabar KLDR, ieškodama išsigelbėjimo, vis labiau atsisuka į rinkos ekonomiką: dabartinis jos lyderis Kim Jong Unas, į valdžią atėjęs po tėvo mirties 2011 metais, atsargiai juda ne visai socialistinių metodų link.
Tuo pat metu ankstesnieji Šiaurės Korėjos lyderiai formaliai valdo ir po mirties. Oficialiai Kim Il Sungas iki šiol vadinamas „didžiuoju vadu“, Kim Jong Ilas – „didžiuoju vadovu“, o Kim Jong Unas – „gerbiamu aukščiausiu vadovu“. Naujame amžiuje šalis įgijo branduolinį ginklą, o tai garantuoja jai suvereniteto išsaugojimą ir užkerta kelią kariniam užsienio jėgų įsiveržimui.
Kartu su tuo dingo marksizmo-leninizmo likučiai. 2009 metų pavasarį, po eilinių konstitucijos pakeitimų, iš jos prapuolė visos užuominos apie komunizmą. Tad dabar vietoje „naujojo komunistinio žmogaus formavimo“ joje paprasčiausiai kalbama apie „naujojo čučhėjinio žmogaus formavimą“.
Ketinusi pakartoti sovietinį vystymosi modelį Šiaurės Korėja galiausiai virto socialfeodaline monarchija su specifiniais nacionaliniais ypatumais. Pasirodė, kad, norėdama išgyventi, ji turės vis labiau gręžtis į kapitalistinį kelią.
Karas dėl įtakos Vietname
Nuo XIX amžiaus pabaigos Vietnamas buvo Prancūzijos kolonija, o Antrojo pasaulinio karo metu jo teritorijos kontrolę perėmė Japonija. Po jos kapituliacijos revoliucionieriai pasinaudojo bevaldyste, užėmė Hanojų bei kitus miestus ir paskelbė Vietnamo Demokratinės Respublikos (VDR) įkūrimą. Atliko tai Vietmino – Vietnamo neprikausomybės lygos, sukurtos Kinijoje, – nariai. Pagrindinį vaidmenį Vietmine vaidino Ho Chi Minho vadovaujami komunistai. O paties Ho Chi Minho biografijoje, kaip jau galima nuspėti, svarbus vaidmuo atitenka Maskvai – būtent sovietinėje Rusijoje trečiajame dešimtmetyje gautinai susiformavo jo politiniai įsitikinimai.
Pokarinė įvykių raida netenkino metropolijos: Prancūzija į šalį įvedė kariuomenę. 1946 metais Vietnamo teritorijoje prasidėjo kolonijinis karas. Situacija jau tada peraugo į dviejų sistemų priešpriešą – kapitalistinės (Prancūzijai pagalbą teikė JAV) ir komunistinės (Vietminą rėmė Kinija ir SSRS).
1954 metas šalis buvo laikinai padalyta pagal taikos susitarimus: šiaurė buvo atiduota Vietminui, o pietūs – prancūzų kontrolei. Po visuotinių rinkimų šalis turėjo vėl būti suvienyta, tačiau, vietoje susitarimų vykdymo, Pietų Vietnamo valdžia nusprendė įkurti savo antikomunistinę valstybę. Tai sukėlė vietos gyventojų nepasitenkinimą, prasidėjo protestai, o po to – pilietinis karas, į kurį įsitraukė ir Šiaurės Vietnamas.
Kultine figūra šalies istorijoje tapo vadas Ho Chi Minhas. Jo valdymo metu Vietname susiformavo spalvingas totalitarinis režimas, o tradicinės komunistų priemonės – viduriniosios klasės likvidavimas, privačios nuosavybės nacionalizavimas – sukėlė pramonės sumenkimą ir ekonomikos krizę.
Išsigelbėti padėjo tik reformos
Bet visa tai nusvėrė pergalė kare prieš JAV. Iš viso amerikiečiai neįprastomis sau ir sunkiomis sąlygomis per dešimt metų karo Vietname prarado apie 60 tūkstančių karių. Konfliktas baigėsi Šiaurės Vietnamo pergale ir šalies suvienijimu po Vietnamo komunistų partijos vėliava.
Naikinantis karas sugriovė ekonomiką. Šalyje siautėjo 900 procentų infliacija, užsienyje teko pirkti net ryžius gyventojams išmaitinti. Tuo pat metu spaudė JAV sankcijos ir prekybos embargas. Grėsė visiškas kolapsas.
Vienintele išeitimi iš situacijos tapo reformos, pradėtos devintajame dešimtmetyje. Imta modernizuoti ekonomiką (procesas buvo pavadintas „doi moi“, kas išvertus reiškia „atnaujinimas“), atsisakyta visuotinio planavimo, privatizuotos valstybinės įmonės.
Socializmas šalyje susitraukė iki simbolikos ir retorikos. Į šalį ėmė masiškai plūsti užsienio investuotojai, stambiausios kompanijos ėmė atidarinėti filialus, piliečiai – savo verslus. Buvo likviduota valstybės monopolija užsienio prekyboje, žemės ūkis tapo privatus. Kai buvo nutraukta prekybos blokada, Vietnamo ekonomika tapo viena iš greičiausiai augančių visame pasaulyje.
Šiuo metu komunistų partija lieka vienintele legalia politine jėga šalyje. Tačiau Vietname neįmanoma nepastebėti liberalizavimo žmogaus teisių srityje, taip pat ir išaugusios tikėjimo laisvės. Normalizavosi santykiai su pagrindine kapitalistine šalimi ir buvusiu mirtinu priešu – JAV, jie pasiekė „viską apimančios partnerystės“ lygį. Vietnamietiškas komunizmo kelias patvirtino, kad Azijos sąlygomis jis gali tik laikinai mobilizuoti šalį, tačiau nėra pajėgus užtikrinti gerovę valstybėje ilgus dešimtmečius.
Laoso žemė
Komunistinio Laoso likimas glaudžiai susijęs su Vietnamo likimu. Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ten taip pat įsiplieskė ilga kova prieš Prancūzijos metropoliją. Ji baigėsi kovotojų už nepriklausomybę pergale 1954 metais.
Nepaisant to, šalyje ir toliau daugybę metų vyko pilietinis karas, kuriame vyriausybė, padedama JAV ir Pietų Vietnamo, kovojo su komunistiniu judėjimu „Pathet Lao“ (išvertus – Laoso žemė). Be to, Laoso teritorija savo pajėgų permetimui aktyviai naudojosi Ho Chi Minho šalininkai.
1975 metais komunistai, padedami SSRS ir Šiaurės Vietnamo, ėmė kontroliuoti didžiąją dalį šalies teritorijos ir pavadino ją „išlaisvintaisiais rajonais“. Kelis mėnesius judėjimas laikėsi nuosaikaus kurso: nieko neareštavo, parodomųjų procesų nevykdė. Tačiau po to Laosas oficialiai paskelbė eisiąs socializmo statybos kursu. Karalius atsisakė sosto, buvo įkurta socialistinė Laoso Liaudies Demokratinė Respublika (LLDR), valdančiąja tapo Liaudies revoliucinė partija (LRP).
Apie politines laisves buvo pamiršta, nekomunistiniai laikraščiai uždaryti, tūkstančiai žmonių buvo išsiųsti „perauklėjimui“ į atokius šalies rajonus.
Ekonomikoje tradiciškai pirmiausia buvo įvykdyta kolektyvizacija ir pradėta industrializacija. Tačiau ekonominė Laoso padėtis išliko sunki, faktiškai tęsėsi pilietinis karas: antikomunistiniai sukilėliai vykdė galingą partizaninį pasipriešinimą.
LRP suprato, kad konservatyvi ir religinga kaimo bendruomenė nenori priimti marksistinės ideologijos. Į pamainą jai atėjo jau pažįstamas rinkos ekonomikos, nacionalizmo ir budizmo lydinys: Politinio biuro nariai lankstosi vienuoliams, o valstybės tarnautojai gali keleriems metams pasitraukti į vienuolyną.
Veikiamas „perestroikos“ Sovietų Sąjungoje, „doi moi“ reformų Vietname ir Kinijos „reformų ir atvirumo“ politikos, Laosas 1986 metais praėjo įgyvendinti savo „naująjį ekonominį mechanizmą“. Jis apėmė privatizaciją, visišką atsivėrimą užsienio investicijoms ir perėjimą prie rinkos ekonomikos.
Logiška, kad netrukus pakito net šalies simbolika – iš LLDR herbo dingo pjautuvas ir kūjis. Netrukus Laosas užmezgė diplomatinius santykius su daugeliu pasaulio šalių. Tuo pat metu šalyje oficialiai tebesilaikoma socializmo kurso ir neatšaukta vienpartinė sistema. Viskas kaip Vietname.
Raudonoji Kampučija
Vietnamo ir Laoso kaimynėje Kambodžoje įvykiai klostėsi panašiai. 1953 metais ji tapo nepriklausoma nuo Prancūzijos, o po to šios formaliai neutralios šalies teritorija ėmė aktyviai naudotis Vietnamo partizanai. Jų veiksmai sudavė smūgį ekonomikai, o vyriausybė nusiuntė karius į regionus priverstiniam ryžių atsargų papildymui. Šių įvykių fone prasidėjo neramumai, kuriais pasinaudojo Kambodžos komunistų partijos nariai, prasidėjo pilietinis karas.
Konfliktas tęsėsi nuo 1967 iki 1975 metų. Iš pradžių komunistiniai partizanai kovojo su Norodomo Sihanouko režimu, o po 1970 metų perversmo – su naujuoju proamerikietišku lyderiu Lon Nolu. Galiausiai Khmerų Respublikos (taip tuomet vadinosi šalis) vyriausybė žlugo, o komunistai-maoistai užėmė sostinę – į valdžią atėjo raudonieji khmerai, nusprendę radikaliai pertvarkyti visuomenę. Jų režimas gyvavo tik kiek ilgiau pusketvirtų metų, tačiau pateko į istoriją kaip vienas iš pačių negailestingiausių ir nežmoniškiausių.
Demokratinei Kampučijai (šalis buvo pervadinta) vadovavo komunistų partijos lyderis Pol Potas. „Nė vienas žmogus visame pasaulyje netikėjo mumis. Visi tikino, kad Pnompenio puolimas bus nelengvas, kad puolimas prieš amerikietiškuosius imperialistus – sunkis užduotis. Mums trūko ginklų ir šaudmenų. Niekam nė į galvą neatėjo, kad mes galime tai padaryti“, – kalbėjo jis.
Pol Potas į savo pusę patraukė valstiečius, o tai ir tapo lemtingu pergalės faktoriumi. Pats kilęs iš šio sluoksnio, raudonųjų khmerų lyderis savo neraštingiems šalininkams suformulavo įtikinamą ir paprastą programą: atsisakymas nuo Vakarų vertybių, miestų sunaikinimas ir jų gyventojų perauklėjimas. Užsienio politikoje Pol Potas pasirinko šalies izoliavimą.
Neapykanta buržuaziniams miestams išsiliejo žiauriausiomis politikos formomis: iš karto po Pnompenio užėmimo visiems jo gyventojams (daugiau nei 2 milijonams) buvo įsakyta išsikraustyti į kaimo vietoves. Žmonės buvo priversti leistis į kelią pačiu karščiausiu metų laiku. Dešimtys tūkstančių buvo sušaudyti, žmonės masiškai mirė nuo pervargimo, saulės nudegimų, bado ir spūsčių.
Visus miestiečius išvežė į miškus, apgyvendino lageriuose, kur jie be atlygio nuo ryto iki gilios nakties turėjo užsiimti ryžių auginimu. Privati nuosavybė ir pinigai buvo panaikinti. Labiau išsilavinusius gyventojus uždarė perauklėjimo stovyklose, daugelį tiesiog nužudė. Religija irgi sulaukė žiaurių represijų.
Vietnamui trūko kantrybė
Galą beprotiškam Pol Poto režimui padarė jau suvienytas Vietnamas. Pirma, ten pavargo kentėti nuo Demokratinės Kampučijos reikalavimų ir net periodinių puldinėjimų, turint tikslą susigrąžinti neva jai priklausančias teritorijas. Antra, nuo kruvinojo režimo rankų žuvo ir daug Kambodžoje gyvenusių vietnamiečių.
1978 metais Vietnamo kariuomenė, sukaupusi milžinišką patirtį kovose su amerikiečiais, įsiveržė į kaimyninės valstybės teritoriją ir per dvi savaites palaužė raudonųjų khmerų pasipriešinimą. Vietnamiečiai nutraukė Kambodžos gyventojų kančias ir suteikė jiems humanitarinę pagalbą, padėdami išsigelbėti nuo bado.
Dar du dešimtmečius Pol Potas kariavo partizaninį karą džiunglėse. Savo kaltės dėl praeities įvykių jis nepripažino ir teismo nesulaukė – mirė, greičiausiai buvo nunuodytas.
Bendras Jungtinių Tautų ir Kambodžos teismas raudonųjų khmerų nusikaltimus kvalifikavo kaip genocidą. Tikslų žuvusiųjų skaičių neįmanoma įvertinti: duomenys skiriasi nuo 2 iki 3 milijonų.
Valdžia atiteko 1978 metų gruodį sudarytam Kampučijos jungtiniam nacionalinio gelbėjimo frontui. Faktiškai tai buvo Vietnamo marionetė, taip pat besiremianti vienpartine socialistine sistema. Šalies ekonominė padėtis vis dar buvo katastrofiška, ūkio atkūrimą stabdė partizaninis karas, nebuvo ir tarptautinio pripažinimo. Net vietą Jungtinėse Tautose ilgą laiką užėmė „Demokratinės Kampučijos“ atstovas.
1989 metais valstybė, paveikta pasaulį keičiančių antikomunistinių revoliucijų, nuprendė atsisakyti tolimesnio politikos ideologizavimo. Taip į pasaulio žemėlapį sugrįžo Kambodžos vardas, o šalyje prasidėjo rinkos ekonomikos reformos ir monarchijos restauravimas.
***
Komunizmas Azijos kultūros sąlygomis pasirodė esantis svajonė, kuri sunkiais istorijos momentais padėdavo mobilizuoti mases, iškovoti nepriklausomybę ir sulaukti pagalbos iš „broliškų šalių“. Tačiau taikos metu tai virsdavo žiauriomis, kai kada ties beprotybės riba balansuojančiomis, diktatūromis su neišvengiamomis plataus masto represijomis.
Planinė ekonomika pasirodė nesanti įgali patenkinti gyventojų poreikių, tad šie neišvengiamai nusivildavo idealais. Dėl išėjimo iš aklavietės praktiškai visur teko pasitelkti nekenčiamus buržuazinius-kapitalistinius metodus. Po nežmoniškų eksperimentų epochos marksizmas-leninizmas Azijoje buvo palaidotas.
