Rinkdama medžiagą ne tik Lietuvoje, bet ir aplinkinėse šalyse I. Rudzinskienė neaplenkė ir kapinių, kurios kartais tapdavo vos ne vieninteliu informacijos šaltiniu per karus ir kitas nelaimes sudegus, dingus dokumentams. Tad kai kurie šios kraštotyrininkės darbai net laikytini skirtais kapinių temai. Vienas iš tokių – 1991-1993 metų „Senolių kapas“ apie rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės giminaičius, palaidotus Šiaulių senosiose kapinėse.
Tačiau I. Rudzinskienės pasakojimas apie senolius ir senąsias kapines prasideda nuo 1938-ųjų:
- Mano tėvas Jonas Dambrauskas buvo palaidotas senosiose Šiaulių kapinėse kai man dar nebuvo šešerių, todėl puikiai prisimenu kapines nuo to meto. Vėliau, vokiečių metais, tame pačiame kape palaidota mirusi nuo plaučių uždegimo mano babytė, senelis ir teta. Tad šitos kapinės mano yra išvaikščiotos skersai išilgai ne tik per Vėlines.
Dažnai eidavome į kapines: nusileisdavome bažnyčios laiptais, o paskui Kapų gatvele pasiekdavome jų centrinius vartus. Atsimenu, kad lapkritį sėdėdavo daug besimeldžiančiųjų – visa eilutė prieš kapinių vartus ir už vartų ant pirmųjų kapų bortelių – ir mama jiems visad paduodavo litą prašydama pasimelsti už Jono, mano tėvo, vėlę.
Paminklai buvo gražūs: metaliniai kryžiai su puikiais ornamentais, su skulptūromis, kuklesni betoniniai. Dauguma jų buvo aptverti aukštomis tvorelėmis su varteliais. Labai išmoningai aptverti, nes ir dabar metalo vagys nepajėgia tų tvorelių pavogti
Kadangi daugiaaukščiai atsirado gerokai vėliau, tuomet nuo kapinių matydavosi Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios šventorius. Tai buvo įspūdingas vaizdas.
O kapinės prieš karą buvo labai kuklios. Nebuvo tada ir tiek daug medžių.
Paminklai buvo gražūs: metaliniai kryžiai su puikiais ornamentais, su skulptūromis, kuklesni betoniniai. Dauguma jų buvo aptverti aukštomis tvorelėmis su varteliais. Labai išmoningai aptverti, nes ir dabar metalo vagys nepajėgia tų tvorelių pavogti, nes jos yra su labai tvirtu betoniniu pamatu, todėl iškelia tik vartelius.
Kapuose buvo sodinamos daugiametės gėlės – dažniausiai vijoklinės. Prieš Vėlines kapus puošdavome (ir mes, vaikai) baltais gėlyčių burbuliukais, kankorėžiais išdėliodavo kryželius.
Tokio puošimo bumo, kaip dabar yra, tikrai nebuvo. Manyčiau, bumas prasidėjo tada, kad į miestus atsikėlė žmonės iš kaimų, kur jie turėjo darželius, todėl čia jų pasiilgę ir neša gėles į kapus.
Kai per karą kapinės buvo gan smarkiai subombarduotos, nauji kapai atsirado tose vietose, kur nebeliko žymės, kas ten palaidotas.
Taip, dabar kapinės nebepanašios į buvusias. Vienu metu, dar sovietmečiu, kai buvo planuota vietoj kapinių padaryti parką prie ežero, kai kas buvo pradėjęs savo artimųjų palaikus perkelti į naujas kapines. Gerai, kad tada klebonas paprašė: žmonės, būkite protingi – tegul mirusieji lieka kur palaidoti ir nebus priežasties čia kurti parko.
- O laidotuvės irgi būdavo kuklios?
- Irgi nebuvo prabangios. Karstą iš namų vyrai ant pečių išnešdavo į didesnę gatvę ir tik tada jį dėdavo į vežimą. Mirusįjį išlydėdavo ne tik artimieji, kaimynai, bet ir visi, kurie galėdavo, Tokia procesija eidavo per miestą.
Nebuvo tuomet prabangių vainikų, krepšelių. Prisimenu, kaip karo metais vainikus papuošimams pindavo iš klevų, ąžuolo lapų, tujų šakelių, mažiems vaikams – iš rūtų.
Karstą iškeldavo ant specialaus akmens kairėje šventoriaus pusėje, kur mirusįjį pašventindavo. Laidotuvių dalyviai išklausydavo Mišias. Karstas į kapines visada buvo lydimas kunigo.
Iš bažnyčios vežimas su pėsčiais laidotuvininkais pasukdavo į Rygos gatvę, į pakalnę ir eidavo pro cerkvę iki centrinių kapinių vartų. Sakytum, eidavo ratu, bet kelias nebuvo ilgas.
Senosiose kapinėse visi žinojome, kur koks giminaitis ar net kaimynas palaidotas – visiems per Vėlines žvakeles uždegdavome. Visada eidavome prie koplyčios, kuri ne taip seniai sudegė.
Senosiose kapinėse visi žinojome, kur koks giminaitis ar net kaimynas palaidotas – visiems per Vėlines žvakeles uždegdavome. Visada eidavome prie koplyčios, kuri ne taip seniai sudegė. Eidavome ten, nes šalia buvo kunigų kapai.
Kaip tų kapų neaplankysi. Juk kunigui Stanislovui Saparui aš dar lankydama darželį gėlytes barsčiau – tam su balta suknyte mama mane šeštą ryto vesdavo per visą miestą. Beje, S. Sarapas buvo Šiaulių kraštotyros draugijos vicepirmininkas, todėl manau, kad jis mane tokiai veiklai ir palaimino.
Nors, kita vertus, mes priklausėme kitai parapijai – Šventojo Jurgio bažnyčios kunigo Justino Lapio. Tai šventas žmogus – šventesnio nėra, nebuvo ir nebus Šiauliuose. Jis sutuokė mano tėvus, krikštijo mus, globojo mus darželiuose, kongregacijos mokykloje, kurią aš lankiau.
Paskui papročiai – tiek laidotuvių, tiek kapinių priežiūros – keitėsi, viskas keitėsi, atsirado ir naujos kapinės.
- Kada Šiaulių senosiomis kapinėmis susidomėjote kaip kraštotyrininkė?
- Iš tų senų dar prieškario laikų mane domino paminklas su užrašu „Marta Jarulaitis“. Jau buvau išmokusi skaityti, todėl man buvo keista: moteriškas vardas su vyriška pavarde...
O maždaug prieš ketvirtį amžiaus kraštotyrininkas Viktoras Žeknys manęs paklausė: ar tebėra dar tas nugriuvęs Jarulaičių paminklas. Atsakiau, kad tebėra, o S. Žeknys tada man ir pasakė, kad šiame kape palaidoti Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės seneliai: Ona Jarulaitienė, mirusi 1883 metų birželio 8 dieną, šešiolikos metų, jos tėvas Petras Jarulaitis, miręs 1898 metų balandžio 16-ąją, 64 metų, jo antroji žmona Teklia, mirusi 1907 metų gegužės 16 dieną, duktė Marta Jarulaitis, mirusi 1918 metų rugpjūčio 4 dieną.
Tai sužinojusi 1989 metais parašiau tuometiniam vykdomajam komitetui laišką: surašiau, kas čia palaidota ir kad reikėtų pakelti šitą antkapį.
Taip sužinojau, kad senosiose kapinėse palaidoti ir kiti S. Kymantaitės-Čiurlionienės giminės – Petrauskai. Juk Sofijos mama Kymantienė buvo Petrauskaitė.
Kai gavau atsakymą, kad antkapis sutvarkytas, tekina nulėkiau pasižiūrėti – tikrai sutvarkyta. Tada parašiau „Šiaulių naujienoms“ straipsnelį, kad padėkočiau ir visuomenei ir papasakočiau, kas čia palaidota.
Kitą dieną, kai straipsnis buvo išspausdintas, man paskambino moteriškė ir pranešė, kad paminklas ne pats nuvirto, o kad vagys norėjo išsinešti, bet nepakėlė, todėl jis septynerius metus nuverstas ir išgulėjo. Taip sužinojau, kad senosiose kapinėse palaidoti ir kiti S. Kymantaitės-Čiurlionienės giminės – Petrauskai. Juk Sofijos mama Kymantienė buvo Petrauskaitė.
Tada aš ir pradėjau rinkti medžiagą apie šią didelę giminę. Pasirodė, kad senosiose kapinėse yra net keturios didelės kapavietės, kurias sujungti tarpusavyje būtų buvę neįmanoma, jei nebūčiau pradėjusi gilintis.
Pavyzdžiui, prie koplyčios palaidota maža mirusi Sofijos sesutė, o paskui tame pačiame kape – Petrauskas. Todėl jau vien šis faktas rodo giminystės ryšį, kurį patvirtino šiaulietė Cecilija Petrauskaitė-Dargužienė – paskutinė iš aštuoniolikos tų Petrauskų.
Sužinojusi, kas palaidoti senosiose Šiaulių kapinėse, jau galėjau sudaryti giminystės ir kapų schemą. Pasirodė, kad šie kapai jungia net tris kaimus – Malavėnų, Tyrelkų, Voveriškių, kurių istorijas irgi teko rinkti.
Taip pamažu – per dvejus-trejus metus – ir atsirado tas kraštotyros darbas „Senolių kapas“ apie Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės senolius. (Beje, ši šeimos istorija yra susijusi ne tik su ja, bet ir rašytoju Jonu Biliūnu, kurio žmona buvo Julija Jarulaitytė (ji, tapusi našle, ištekėjo už žymaus vadovėlių autoriaus Stasio Matijošaičio.)
Šią giminės istoriją pristačiau pirmojoje Šiaulių mieste šeimų istorijų parodoje, kuri vyko miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Aido“ skyriuje, o jau kitą dieną vieną šio darbo kopiją nuvežiau į Kauną S. Kymantaitės-Čiurlionienės dukrai Danutei Zubovienei.
Su D. Zuboviene ilgai susirašinėjome, kad viskas būtų patikslinta, nes ji turėjo Petrauskų genealoginį medį, nuotraukų ir informacijos apie nutylėtus ištremtus giminės atstovus. Iš D. Zubovienės sužinojau, kad Sofijos dėdė kanauninkas Jarulaitis yra palaidotas Aukštelkės bažnyčios šventoriuje ir kad būtent jis pastatė tą paminklą Šiaulių kapinėse savo tėvui.
Šis darbas senųjų Šiaulių kapinių tema dalyvavo ne vienoje parodoje ir pelnė man apdovanojimą.
Dabar darbo „Senolių kapas“ po vieną egzempliorių yra Lietuvos kraštotyros draugijos saugykloje, Naisių literatūros muziejuje, Ginkūnų Zubovų mokykloje, Lietuvos istorijos institute, pas vieną iš pasakotojų Eleną Kruopytę, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje ir, aišku, pas mane.
Apie Ireną Rudzinskienę
Ttechnikė technologė, kraštotyrininkė Irena Rudzinskienė gimė 1933 metų sausio 21-ąją Šiauliuose. Mokėsi Šiauliuose Šventųjų Širdies seserų kongregacijos mokykloje, Šiaulių mergaičių gimnazijoje, Panevėžio mergaičių gimnazijoje, Lietuvos lengvosios pramonės technikume. Dirbo Šiaulių „Elnio“ kombinate, Odos galanterijos fabrike ir „Ventos“ baldų gamybiniame susivienijime.
1978 m. įsijungė į kraštotyros veiklą. 1987-1990 m. vadovavo baldininkų kraštotyros grupei „Jovaras“. Parengė per 350 kraštotyros darbų, iš kurių per 50 eksponuoti respublikinėse parodose, pelnė laureato vardus, apdovanoti diplomais, padėkos raštais. Parašė pramonės įmonių metraščių, išnykusių kaimų, šeimų istorijų, sudarė genealoginių medžių. Surengė per dešimt personalinių kraštotyros darbų parodų. Jos parengti darbai saugomi respublikinėje kraštotyros darbų saugykloje, muziejuose, bibliotekose, mokyklose. Lietuvos kraštotyros draugijos narė, 1995 m. garbės kraštotyrininkė, 1990 m. Mikelio prizas.
