Sarkofagai nuniokoti vandalų
Anot Kretingos muziejaus direktorės Vidos Kanapkienės, praėjusią vasarą, atliekant koplyčios archeologinius tyrinėjimus, į užmūrytas ertmes buvo įleistas specialus zondas su kamera, per kurią ir pasimatė užmūryti sarkofagai, tačiau tik praėjusią savaitę buvo gautas leidimas ardyti koplyčios postamentus.
Iš 10–15 cm storio betoninių postamentų, ant kurių buvo pastatyti kiti karstai, restauratoriai ištraukė 4 puošnius, iš alavo ir cinko lydinio nukaldintus, sarkofagus. Trys iš jų – su žiojėjančiomis skylėmis: specialistai mano, kad jie buvę išplėšti dar ligi I pasaulinio karo ar po jo. Spėjama, jog dėl to, kad palaikai daugiau nebūtų išniekinti, ir buvo nuspręsta juos užmūryti.
Grafienės Sofijos sarkofagas ir buvo labiausiai nuniokotas – iš galo ir šono: mat ji buvo palaidota šalia sutuoktinio, prie vidinės postamento sienos, ir jos sarkofagas plėšikams buvo lengviau pasiekiamas.
Ant sarkofagų išlikę metaliniai vainikai su porceliano rožėmis bei pakalnučių žiedais. Pro žiojėjančią Sofijos sarkofago skylę matėsi prabangios jos įkapių suknelės liekanos. Tyrinėtojai aptiko gana kokybiškai padarytą grafienės apatinių dantų protezą.
Grafienės Sofijos sarkofagas ir buvo labiausiai nuniokotas – iš galo ir šono: mat ji buvo palaidota šalia sutuoktinio, prie vidinės postamento sienos, ir jos sarkofagas plėšikams buvo lengviau pasiekiamas. Juozapo sarkofagas buvo prigludęs prie išorinės koplyčios sienos, todėl išliko vienas iš dviejų, prie abiejų sarkofago šonų buvusių pritvirtintų kardų.
Priešingoje koplyčios pusėje buvo užmūryti anksti – 1896-aisiais – mirusios 5-metės Marijos, Aleksandro vyriausios dukters, sarkofagas, – šis taip pat buvęs išplėštas.
Vandalų nepaliestas liko tik ketvirtasis sarkofagas, kur palaidota nežinoma senyvo amžiaus moteris. Specialistai, paėmę ištirti palaikų mėginius, juos užkonservavo. Talkinant laidojimo namų „Rimtis“ darbuotojams, sarkofagai buvo išgabenti saugoti į Kretingos muziejų.
V.Kanapkienė teigė, jog Vandens malūno rūsiuose jie bus saugomi tol, kol muziejus gaus lėšų jų restauravimo darbams. O po to jie bus sugrąžinti atgal į savo amžino poilsio vietą senųjų kapinių koplyčioje.
Ženklą atsiuntė grafai
Šį Sofijos ir Juozapo Tiškevičių kapaviečių identifikavimo faktą Klaipėdos departamento kultūros paveldo vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas, vadovavęs tyrimo darbams, pavadino Kretingos miestui svarbiausiu įvykiu per pastaruosius 15 metų, po to, kai buvo atrasti miesto įkūrėjų Chodkevičių giminės palaikai ir sutvarkyti jų sarkofagai.
„Gal šie išniekinti sarkofagai ir buvo pačių grafų Tiškevičių mums duotas ženklas sutvarkyti jų įkapes ir garbingai sugrąžinti į jų amžino poilsio vietą, – V.Kanapkienė neslėpė, jog prieš pradedant postamentų ardomuosius darbus, svarstė etinius bei moralinius aspektus. – Tačiau muziejaus taryba išvien su Vilniaus ir Klaipėdos paveldosaugininkais nusprendė, kad mokslas turi atverti duris istorijai.“
V.Kanapkienė teigė, jog kretingiškiams yra žinoma, kad kitų koplyčioje palaidotų žmonių palaikai nesyk buvę išniekinti, išmėtyti iš karstų, kaukolės išnešiotos.
„1990–1997 metais atlikus istorinius tyrinėjimus, kurių metu mums nepavyko nustatyti Juozapo ir Sofijos Tiškevičių palaikų, kiti likę palaikai buvo sudėti į 3 medinius karstus ir užkelti ant postamentų“, – patikino ji.
Dviejuose karstuose ilsisi antropologų identifikuoti senųjų grafų anūko Kazimiero, žuvusio 1941 m., bei viešnagėn atvykusios ir čia 1940 m. mirusios Užtrakio dvarininko Juozapo žmonos Jadvygos Tiškevičienės palaikai.
Dar manyta, kad koplyčioje turėtų būti palaidotas senųjų grafų sūnus Aleksandras, tačiau jau yra žinoma, kad jis amžino poilsio atgulė Vokietijos karo pabėgėlių kapinėse.
Iššūkis – ketvirtos įkapės
Kretingos muziejaus direktorės pavaduotojas istorikas Julius Kanarskas, jau tris dešimtmečius tyrinėjantis Kretingos dvaro valdytojų genealogiją, neslėpė jaudulio dėl galop įmintos paslapties.
„Visąlaik manėme, kad dvaro šeimininkai – didieji Kretingos meno ir kultūros mecenatai, inžinerinių naujovių pradininkai – turi būti palaidoti būtent šioje koplyčioje. Koplyčia ir buvo pastatyta 1893 m. kaip Tiškevičių šeimos mauzoliejus, po Juozapo mirties praėjus 2 metams, Sofijos ir jos sūnaus Aleksandro rūpesčiu. Į jį pirmasis ir atgulė grafas Juozapas, miręs 1891 m., – ligi tol jo balzamuoti palaikai buvo saugomi kitapus esančių senųjų parapijos kapinių Šv.Jurgio koplyčioje“, – pasakojo J.Kanarskas.
Ligi pastarųjų tyrimų buvo manoma, kad Sofija ir Juozapas gali būti užmūryti po grindimis.
Dabar, neslėpė J.Kanarskas, savotišku iššūkiu jiems taps ketvirtasis neatpažintas kapas.
„Anksčiau manyta, kad šioje koplyčioje galėjo būti palaidota Marija Senkler, Tiškevičių šeimos mokytoja ir Juozapo Tiškevičiaus dukters Marijos Tiškevičiūtės draugė, atvykusi iš Anglijos. Tačiau jau yra žinoma, kad ji palaidota Palangoje“, – patikino J.Kanarskas.
Išvien su šių palaikų identifikavimo bei sarkofagų atkūrimo darbais, Kretingos muziejus ketina imtis ir koplyčios restauravimo darbų.
*Grafų Tiškevičių gyvenimo laikotarpis: Juozapas gimė 1830 m., mirė 1891-aisiais; Sofija – 1839–1919 m., anūkė Marija – 1891–1896 m.
