„Šiaurės Jeruzalė“ – taip Vilnius dėl čia gyvenusių žydų gausos buvo vadinamas užsienyje. Vilnius buvo laikomas Rytų Europos žydų kultūros centru, žydai sudarė beveik trečdalį visų miesto gyventojų populiacijos. Tolerantiška visuomenė kūrė palankias sąlygas žydams įsitvirtinti, šie į Vilnių plūdo iš aplinkinių šalių.
Skiriamąja getų linija tapo dabartinė Vokiečių gatvė.
Vilniaus getas įkurtas 1941-ųjų rugsėjo 6-ąją, vykstant Antrajam pasauliniam karui, kai į Lietuvą įžengė vokiečiai. Pradžioje Vilniaus getas skirtas į dvi dalis – Didįjį ir Mažąjį, skiriamąja getų linija tapo dabartinė Vokiečių gatvė.
 |
| vilnaghetto.com nuotr./Vilniaus geto žemėlapis |
Didysis Vilniaus getas, vadovaujamas Anatolio Frido, driekėsi per dabartines Rūdininkų, Strašiūno, Dysnos, Mėsinių gatves, jame gyveno per 33 tūkst. žydų. Aiziko Leibovičiaus vadovaujamame Mažajame gete, įkurtame Stiklių, Žydų, M.Antokolskio ir Gaono gatvėse, buvo izoliuoti per 11 tūkst. žydų. Kodėl žydai buvo apgyvendinti Vilniaus senamiestyje, o ne atokesnėje miesto vietoje, istorikai ligšiol nesutaria.
Šaudydavo Paneriuose
Nors įsakymo Lietuvos teritorijoje kurti žydų getus sulaukta tik rugpjūčio mėnesį, masinės žydų žudynės Vilniuje prasidėjo dar 1941-ųjų liepos pradžioje. Tiesa, žudyti tik vyrai – jie buvo gaudomi sostinės gatvėse ir vežami sušaudyti. Liepos 10-ąją imtas kurti Kauno žydų getas, rugpjūčio 22-ąją – Šiaulių žydų getas.
Išsikelti į Vilniaus getą žydams buvo skirtas pusvalandis – iš namų į getą juos jėga varė policijos pareigūnai, čia žydai įkurdinti svetimuose namuose. Iš pradžių Vilniaus žydai tikėjosi, kad gete galės gyventi ramiai, tačiau iliuzijos greitai išsisklaidė. Jau rugsėjo 13-ąją pralietas rabinų kraujas – Paneriuose sušaudyti žydų dvasininkai.
Išsikelti į Vilniaus getą žydams buvo skirtas pusvalandis.
Spalio 1-ąją vokiečiai suorganizavo Didžiąją teismo akciją, kurios metu iš sinagogų tempė ten besimeldžiančius žydus ir vežė į Panerius sušaudyti. Iki spalio 30-os dienos galutinai likviduotas Mažasis Vilniaus getas – dalis jame gyvenusių žydų buvo išžudyti, dalis jų perkelti į Didįjį getą, kur tęsėsi žudymo akcijos.
Dažniausiai geto gyventojai būdavo vežami sušaudyti į Panerių mišką, iš viso ten nužudyta per 70 tūkst. žydų iš visos Lietuvos. Aukų artimiesiems būdavo pranešama, jog šie išvežami dirbti, Vilniaus gete sklandė gandai, jog Paneriuose įsteigtas dar vienas getas.
Iki 1941-ųjų gruodžio pabaigos vokiečiai nužudė 33,5 tūkst. Vilniaus gete gyvenusių žydų. Pirmąkart istorijoje šaudyta į žydų vaikus. 1942-aisiais žudymo akcijos buvo nutrauktos, žydai atliko jiems pavestus darbus. Žudymo akcijos vėl pradėtos 1943-iųjų pavasarį.
Skaudžioje realybėje – kultūros šaknys
Kraupi buvo ne tik žydų lemtis, bet ir kasdienybė. Maistą geto gyventojai gaudavo už korteles. Dienos norma žydui siekė vos 100 g duonos, keli gramai kruopų ir arklienos. Vėliau – tik 100 g duonos per dieną, geriau dirbantiems – 150 g. Geto gyventojai kasdien kentė badą ir buvo kamuojami ligų.
 |
| Wikimedia.org nuotr./Vilniaus geto vartai |
Gete gyvenę žydai jautė didelį vaistų stygių. Negaudami vaistų žmonės kentėjo fizines kančias ir mirdavo, nors daugelį jų buvo galima išgelbėti. Geto teritorijoje veikė ligoninė, kurioje dirbę medikai vaistus surinkinėdavo iš vietinių žydų, vėliau juos mėgindavo gauti kontrabandos būdu, stengdavosi gaminti patys. Getas turėjo savo savivaldą, dirbo geto policija.
Geto kultūrinis gyvenimas ir savivalda
Nepaisant nuolatinės baimės ir įtampos, gete vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. Čia veikė muzikos mokykla, dvi pradinės ir vidurinė mokyklos. Žydai dainavo choruose, grojo vietiniame orkestre. Veikė ir biblioteka bei geto muziejus. Geto teatre pastatyti ir rodyti 150 spektaklių. Susikūrė rašytojų ir žurnalistų sąjunga.
Geto teatre pastatyti ir rodyti 150 spektaklių.
„Žydų raštingumas, išsilavinimas buvo aukštas. Vilniaus getas turėjo išskirtinį kultūrinį ir kūrybinį potencialą – ten buvo uždaryti talentingi žurnalistai, menininkai, muzikantai. Vyko filosofijos, istorijos paskaitos, koncertai, pranešimų vakarai, net sporto varžybos“, – pasakoja Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris.
Vilniaus getas nacių buvo menkai saugomas, tačiau uždarytus žydus gete laikė baimė. Už kiekvieną pasirodymą laisvėje jų laukė baudos, pasirodžius be Dovydo žvaigždės ženklo – dar didesnės. Vis dėlto ryšį su išoriniu pasauliu žydai stengėsi palaikyti.
 |
| Markas Zingeris |
„Į laisvę žydai išeidavo, kai būdavo varomi į darbus. Ten jie atkurdavo ryšius su išoriniu pasauliu, palaikydavo tarpusavio ryšius ir darbovietėse, kartais – ir slapta. Kiti mėgindavo pabėgti. Paradoksalu, tačiau kartais net vykdavo sporto varžybos tarp skirtingų Vilniaus komandų, viena iš jų – žydų geto. Žinoma, tai buvo daroma nacių pramogai“, – pasakoja M.Zingeris. Bene prestižiškiausia žydo profesija gete buvo kaminkrėtystė.
Liko griuvėsiai
1943-iųjų pavasarį vokiečiai ėmė vieną po kito naikinti Lietuvos teritorijoje įsteigtus žydų getus. Vilniaus getas oficialiai likviduotas rugsėjo 23-iąją. Dirbti galėję žydai buvo perkelti į SS valdomas koncentracijos stovyklas, daugiausia jų išvežti darbams į Estiją.
1943 m. rugsėjo 23 d. – 1944 m. liepos 3 d. veikė žydų darbo stovyklos Subačiaus gatvėje, prie kailių fabriko, Antakalnyje ir Rasų gatvėje.
Iš Lietuvos vokiečiai pasitraukė 1944-ųjų liepą. Į Vilnių sugrįžo dalis žydų partizanų. Ieškodami gete likusių namų jie surado tik griuvėsius.
