„Prabangus viešbutis Madeiros saloje. Mes sėdime erdvioje terasoje, iš kurios atsiveria vaizdas į Atlanto vandenyną. Liukso klasės numeris, kainuojantis 126 dolerius per parą, įrengtas trečiame aukšte. Duris puošianti Kubos vėliava lengvai plevena vos liečiama švelnaus brizo. Nuo revoliucijos pabėgusį 58 metų Kubos diktatorių Fulgencio Batistą asmens sargybiniai saugo dieną ir naktį. Jis priima mane apsirengęs stilingu kostiumu ir šilkiniais marškiniais, ant jo rankos puikuojasi didžiulis auksinis žiedas, papuoštas ametistu ir briliantais.
Labiau už viską jis bijo sulaukti kulkos į kaktą, paleistos kurio nors jo nekentėjo. O tokių susikaupė nemažai. Jis, ko gero, patenka į trijulę žmonių, kurių labiausiai nekenčia visame pasaulyje. Jis ketino išsinuomoti vilą, bet Portugalijos valdžios atstovai patarė jam, dėl jo paties saugumo, įsikurti viešbutyje.
Buvo kalbama, kad jis iš Kubos išsigabeno 39,2 milijono dolerių. Kai aš ištariau šį skaičių, jis garsiai nusijuokė. O kai paklausiau, ar jis sugrįžtų į tėvynę tokiu atveju, jeigu Fidelis Castro pažadėtų jo neliesti, buvęs tironas nusikvatojo: „Manau, ne. Castro juk su galva negerai. Tokiu žmogumi negalima pasitikėti“, – lenta.ru cituoja vieno iš britų žurnalistų pasakojimą apie jo pirmąjį susitikimą su Portugalijoje tuo metu prieglobstį suradusiu Batista.
Problemos dėl pavardės
Būsimasis Kubos diktatorius 1901 metais gimė provincialaus Baneso miestelio apylinkėse. Jo tėvai – Carmela Zaldívar González ir Belisario Batista Palermo. Iš pradžių berniukas buvo vadinamas Rubénu Zaldívaru – tėvas aiškiai neskubėjo duoti vaikui savo pavardės. Kokia buvo to priežastis, Batista kruopščiai slėpė.
1939 metais jam teko sumokėti 15 000 pesų už tėvo pavardę. Tais metais jis buvo registruotas kaip Fulgencio Batista kandidatu į prezidentus, tačiau paaiškėjo, kad pagal gimimo liudijimą toks žmogus apskritai neegzistuoja. Teisėjas už apvalią sumą sutiko sutvarkyti juridinius neatitikimus.
Bet prezidento rinkimai bus ateityje. O tada jo šeima gyveno vargingai: nuo ankstyvos vaikystės Fulgencio dirbo cukranendrių plantacijoje ir svajojo kada nors prasimušti visuomenėje bei gyventi plačiai, savęs nevaržant. Būtent dėl to iš karto po vakarinės mokyklos baigimo jis pasirinko karo tarnybą.
Per dvylika metų kariuomenėje jis sugebėjo užsitarnauti tik seržanto laipsnį. Tada Batista suprato, kad reikia imtis aktyvių veiksmų, jeigu nori ko nors gyvenime pasiekti.
Tokia galimybė jam netrukus pasitaikė, kadangi Kubą tuo metu reguliariai purtė kariniai perversmai. Batista, nepatenkintas prezidento Gerardo Machado valdymu, ėmė vadovauti kariškių profesinei sąjungai, o taip pat įkūrė slaptą organizaciją „Karinė Kolumbijos sąjunga“, laukusią galimybės susidoroti su valstybės vadovu.
„Karinės Kolumbijos sąjungos“ parengti aktyvistai išėjo į gatves, o prezidentas buvo priverstas bėgti po vadinamojo „seržantų sukilimo“, kuriam vadovavo pats Batista. Vėliau tai davė dingstį diktatoriui lyginti save su Napoléonu. Savo artimos aplinkos žmones jis tikino, kad 1933 metų rugsėjį įvykęs „seržantų sukilimas“ – tai briumero 18-oji, o karinis perversmas 1952-aisiais – Prancūzijos imperatoriaus sugrįžimas į valdžią po tremties Elbos saloje.
Jau kitą dieną Fulgencio su grupe bendražygių šarvuotu automobiliu nuvyko į JAV ambasadoriaus rezidenciją, kad užmegztų ryšius su Vašingtonu ir pademonstruotų savo lojalumą. Ambasadorius vėliau informavo JAV Valstybės departamentą, kad nė vienas iš atvykusių maištininkų neturėjo tikslaus plano, kaip toliau vystysis pučas. Tačiau jie norėjo užsitikrinti Amerikos paramą būsimai vyriausybei. Vašingtonas teigiamai įvertino Batistos ryžtingumą ir lojalumą.
Iš karto po vizito JAV ambasadoje Batista buvo paaukštintas iki pulkininko už „karinius nuopelnus ir išskirtinę veiklą Tėvynės labui“. Netrukus jis tapo Kubos kariuomenės generalinio štabo viršininku, o tai faktiškai suteikė jam visišką kariuomenės kontrolę.
„Vyriausybė – tai aš!“
Tuo metu jis nebuvo valstybės vadovas, tačiau iš esmės visa valdžia susitelkė jo rankose: jis kaitaliojo prezidentus ir ministrus kaip kojines, o su nepatenkintaisiais nesiterliojo. Iš kariuomenės buvo atleisti visi, kas galėjo kelti bent mažiausią grėsmę jo valdžiai. Vos per porą metų jis pakeitė keturis Kubos prezidentus.
Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Batista pavargo nuo įvairių prezidentų ir nusprendė, kad jis pats turi pakankamą pagrindą užimti aukščiausią postą. 1940 metų rinkimuose jis iškėlė savo kandidatūrą ir pasiekė užtikrintą pergalę. Atrodė, kad kubiečiams patinka jo vykdoma politika. Tačiau jau kituose rinkimuose, 1944-aisiais, jis netikėtai tiek sau pačiam, tiek daugeliui kitų pralaimėjo.
Nusivylęs Batista išvyko į JAV išsilaižyti žaizdų. Vėliau jis sugrįžo ir net buvo išrinktas į senatą, svajodamas vėl užimti prezidento kėdę. Tokia galimybė pasitaikė per 1952 metų rinkimus. Fulgencio iškėlė savo kandidatūrą, tačiau nebuvo laikomas favoritu. Suvokdamas, kad demokratiniu būdu į valdžią sugrįžti nepavyks, Batista su bendrininkais ėmėsi išbandyto metodo – karinio perversmo.
-
Maršalas Mobutu su leopardo kailio kepure, pavogęs visą savo šalį
-
Pulkininko Muamaro Kadhafi nekaltos mergelės, auksas ir ginklai
-
Diktatorius F.Marcosas kankino ir žudė, o jo žmona taškė milijonus tualetiniam popieriui
-
Daktaras Mirtis šalį valdė burtais ir žudynėmis
-
Žmogienos mėgėjas J.-B.Bokassa šėrė krokodilus priešais ir maudėsi briliantuose
Ankstų 1952-ųjų kovo 10-osios rytą Kubos prezidentą Carlosą Prío Socarrásą prižadinęs padėjėjas perdavė jam Batistos raštelį, kuriame buvo vos dvi frazės: „Tau galas! Vyriausybė – tai aš!“
Kubietiškas Las Vegasas
Diktatoriaus pusėje buvo kariuomenė. Nepaisant daugelio kubiečių nepasitenkinimo, JAV prezidentas Harry Trumanas pripažino Batistos vyriausybę teisėta.
Užgrobęs valdžią Fulgencio sustabdė konstitucijos galiojimą, išvaikė kongresą ir atšaukė prezidento rinkimus, kurie buvo numatyti birželį. Bet koks mėginimas oponuoti šalyje buvo žiauriai slopinamas.
Batistos diktatūros metais Havana virto kubietišku Las Vegasu. Amerikos mafijozai, su kuriais asmeniškai draugavo tironas, ėmė kontroliuoti turizmo ir lošimų verslus saloje. Jie statė viešbučius, restoranus ir kazino. Tuo metu šalyje suklestėjo prostitucija, o jaunas merginas neretai grobdavo ir prievarta įtraukdavo į sekso paslaugų verslą. Šeštajame dešimtmetyje Kubos sostinėje veikė apie 8,5 tūkstančio viešnamių, o jo darbuotojų laikymo ir darbo sąlygos buvo pasibaisėtinos.
Amerikiečiai kontroliavo 70 procentų Kubos ekonomikos. Turtingi žemvaldžiai, sudarę vos pusę procento gyventojų, savo rankose sutelkė per 35 procentus žemės, daugelis valstiečių buvo priversti dirbti jiems.
Kol Batista ir jo aplinka krovėsi turtus, daugelis kubiečių gyveno skurde. Jiems nebuvo pasiekiamas nei švietimas, nei sveikatos apsauga. Nedarbas siekė 40 procentų.
1954 metais Batista surengė prezidento rinkimus, kuriuos nesunkiai laimėjo, vykdydamas kitų kandidatų bauginimą ir naudodamasis savo diktatoriškomis galiomis.
Įgrisęs iki kaulų smegenų
Batistos pasirinktas kursas vis labiau erzino paprastus kubiečius. Nepasitenkinimas augo ir Vašingtone.
Kai Fidelio Castro vedama revoliucionierių grupė pamėgino atakuoti Moncados kareivines, tačiau patyrė pralaimėjimą, režimas negailestingai susidorojo su opozicija: neįtinkančius diktatoriui žmones imta grobti, kankinti ir ypatingai žiauriai žudyti. Į nelaisvę paimtus revoliucionierius užkasdavo gyvus į žemę, numesdavo nuo aukštų pastatų stogų, kardavo, išplėšdavo jiems akis, suleisdavo į venas oro, apsimesdavo, kad išleidžia į laisvę, o po to šaudavo į nugaras. Skaičiuojama, kad teroro metais Batistos režimas nužudė apie 20 tūkstančių civilių.
JAV sukritikavo Kubos diktatorių už tokį elgesį. Spaudžiamas visuomenės Batista 1955 metų gegužę pasirašė įsaką dėl Castro ir kitų atakos dalyvių amnestijos. Tačiau toks dosnus gestas nieko negalėjo pakeisti: kubiečiams jau iki gyvo kaulo buvo įgrisusi šalyje išsikerojusi korupcija, prezidento draugystė su amerikiečių mafijozais ir jo diktatoriškas valdymo stilius.
Šalyje kilo vis daugiau protesto akcijų, kurias Batista mėgino nuslopinti areštais ir cenzūros stiprinimu. 1956-aisiais Fidelis Castro su bendražygiais grįžo į Kubą ir pradėjo partizaninį karą prieš Batistos režimą. Nepaisant to, kad kariuomenė turėjo kiekybinę persvarą ir buvo geriau ginkluota, sukilėliai šventė vieną pergalę po kitos.
1958 metais, kai daugeliui tapo aišku, kad galutinė Castro revoliucionierių pergalė beveik neišvengiama, Havanoje mėginta per prezidento rinkimus, daugelio laikomus sufalsifikuotais, į valdžią atvesti dar vieną atsarginį kandidatą, Batistos statytinį Andrésą Rivero Agüero. Galbūt tikėtasi, kad toks žingsnis kiek nuramins gyventojų nepasitenkinimą Batistos diktatūra ir sumažins jų paramą Fidelio Castro revoliucionieriams, tačiau išrinktasis naujas prezidentas jau nebesuspėjo pradėti eiti pareigų.
Iš kurorto į kurortą
1958 metų gruodžio 31-ąją Fulgencio Batista surengė savo paskutinį naujametinį priėmimą prezidento rūmuose. Jis elgėsi taip, lyg nieko nevyktų ir jis visiškai kontroliuoja situaciją. O tuo metu Fidelio Castro vedami sukilėliai jau buvo sostinės prieigose.
Dar tą pačią naktį automobilių kolona, kuria važiavo Batistos šeima ir jo artimos aplinkos žmonės, išvyko į karinį aerodromą. Iš Havanos išskrido keturi lėktuvai. Diktatorius iki paskutinės akimirkos dvejojo, kur skristi. Galiausiai jis apsisprendė vykti į Dominikos Respubliką, valdomą diktatoriaus Rafaelio Trujillo.
Dominikoje Batista tapo tarsi Trujillo įkaitu ir iš šios salos galėjo išvykti tik 1959 metų rugpjūtį, kai sumokėjo tarp trijų ir keturių milijonų dolerių. Iš čia Fulgencio Batista išskrido į Portugaliją, kuri suteikė jam vizą, o vėliau – į Ispaniją.
Į Kubą jis taip niekada ir nebesugrįžo. Jo buvę šalininkai Amerikoje nusigręžė nuo jo. Kartu iš Kubos pabėgę bendražygiai irgi. Kai kurie net ėmė grasinti mirtimi už tai, kad jis išsivežė didelę dalį valstybės iždo ir vertingų meno kūrinių, tačiau su niekuo šiais turtais nepasidalijo.
Prisigrobtų pinigų Batistai pakako per akis nerūpestingam gyvenimui Ispanijos kurortuose. 1973 metų rugpjūtį jį pietų Ispanijoje ištiko širdies smūgis. Kalbama, kad tai įvyko dviem dienomis anksčiau, nei suplanuotas pasikėsinimas į jį, kurį turėjo įvykdyti Fidelio Castro atsiųsti agentai. Kubos tironas buvo palaidotas Madride.
-
Dvigubas Fidelis: ką nuo savo tautos slėpė komandantė
-
Elegantiškas rasistas: diktatorius Rafaelis Trujillo mėgo apkūnias mulates, kaklaraiščius ir ginklus
-
Albanijos stalinas: diktatorius E.Hoxha tupėjo ant raudono unitazo ir visą šalį vertė statyti bunkerius
-
Juodasis fiureris valgydavo savo priešų smegenis
-
Eva Perón: nuo kurtizanės iki Argentinos šeimininkės
