LIETUVIŠKOS KALĖDOS
Kalėdos yra viena svarbiausių krikščioniškųjų švenčių – Kristaus gimimas. Tačiau Lietuvoje Kalėdų išvakarės, vadinamos Kūčiomis yra svarbesnės nei pačios Kalėdos. Net šiais, sekuliariais laikais, Kūčios išlieka svarbiausia šeimos švente Lietuvoje, kurią švenčia daugiau nei 4/5 Lietuvos gyventojų. Ir – tai ne mažiau įdomu – ši šventė šeimoms lieka svarbi net tada, kai praranda krikščioniškus, religinius atributus.
XIX amžiaus antrojoje pusėje – XX amžiaus pradžioje Kūčių dieną būdavo sausas pasninkas – be pieno ir mėsos, net be pietų. Visi ruošdavęsi šventei. Vakarop, jau temstant, pradėdavę dengti Kūčių stalą. Senovinis šventės stalas buvo tarsi altorius, uždengtas balta staltiese, gale stalo po staltiese – kuokštelė šieno. Ant stalo žvakės, maisto patiekalai, valgymo indai, įrankiai. Kūčių vakaro patiekalai priklausė nuo šeimininkų turtingumo. Tačiau kai kurie valgiai yra būtini kiekvienuose namuose. Tai kūčia, šližikai, žuvis, barščiai. Ūkininko troboje – barščiai su grybais, dvare – su specialiai pagamintais koldūniukais – „ausytėmis“. Ūkininko namuose – barščiuose išmirkę silkės; dvare - šaltos žuvies su majonezu, aliejuje keptų karštų karpių bei dar vienos rūšies žuvies – su pilku padažu. Kiti patiekalai taip pat yra būdingi pasninkui ir priklausomi nuo namų turtingumo: rauginti burokų griežinėliai, grybai, meduoliai, džiovinti vaisiai, migdolų pieno drebučiai. Kūčių vakaro gėrimai – aguonų pienas, migdolų pienas, kompotas, kisielius, obuolių gira.
To meto dvaruose ir miestiečių namuose jau buvo puošiamos eglutės. Jadvyga Čiurlionytė prisimena jos papuošimus: „...čia štai meduoliai visokių žvėrių ir paukščių pavidalo. Toliau marcipaninės braškės, kriaušės ir obuoliukai. Visokių spalvų stikliniai rutuliukai ir įvairūs žaisliukai: čia trimitas, kuris netrimituoja, čia varpelis, kuris neskamba, čia vėl musmirė su raudona kepuraite ir baltais taškučiais, čia namelis ant vištos kojelės – visko ir neišvardinsi. Virš eglutės – didelė sidabrinė žvaigždė, o vidury – angelas su baltais sparnais....“.
O kur dar kiti Kūčių papročiai: ateities būrimas, apeigos, bendravimo prie stalo subtilybės, mirusiųjų vėlių laukimas. Manyta, kad Kūčių naktį mirusieji grįžtą į savo namus, jie sėdantys greta gyvųjų prie bendro vakarienės stalo. Todėl ant Kūčių stalo būtinai dengiama viena „tuščia“ lėkštė – mirusiesiems, o naktį stalas nenukraustomas, paliekamas sugrįžtančioms namo vėlėms.
Kūčių pavadinimas yra kilęs nuo specifinio to vakaro patiekalo – kūčios. Jos receptas yra vienas seniausių lietuviškų receptų, užfiksuotų rašytiniuose šaltiniuose. Pirmasis jo variantas žinomas iš seniausios rankraštinės knygos lietuvių kalba – 1573 metų Volfenbiutelio postilės. Viename postilės pamokslų aptariami įvairūs liaudiški prietarai ir rašoma: „...su kuciamis, su szirneis su queteis su medum maischitais <...> daug blasznidami...“. Panašaus patiekalo aprtašymas pateikiamas ir Gotthardo Friedricho Stenderio 1789 metais žodžius „kuhki“ arba „kuhtschi“ aiškinami kaip „drauge išvirti kviečiai ir žirniai“, o „kuhku wakkars“ kaip „Kalėdų išvakarės, kai valgomas toks patiekalas“.
Kūčia
1 stiklinė mirkytų virtų kviečių grūdų, 0,5 stiklinės mirkytų virtų neskaldytų žirnių 0,5 stiklinės sumaltų aguonų, 3 šaukštų medaus.
Išvirtus kviečius ir žirnius sumaišykite su maltomis aguonomis bei medumi. Valgoma, užsigeriant aguonpieniu.
