Paulo Monty slapyvardžiu pasirašytoje Berlyno intelektualų Paulo Fechterio ir Montague'o Jacobo knygoje „Vilniaus kelrodis“ – patarimai vokiečių kariui, klaidžiojančiam po I pasaulinio karo Vilnių.
Įžangą šiai knygai parašęs dr. L.Briedis pažymi, kad šis dingusio Vilniaus gidas atskleidžia dar vieną, lietuvių nepažintą perspektyvą. Šalia slaviškojo, žydiškojo, lietuviškojo, tarybinio Vilniaus vaizdų įsiterpia unikalus vokiškas požiūris.
15min pakalbino kultūros geografą apie Vilniaus tapatybę, jo lietuviškumą, provincialumą, atspindžius „Vilniaus kelrodyje“ ir miesto dabartį.
– Kodėl savo tyrimų, apmąstymų objektu pasirinkote Vilniaus miestą?
– Tai klausimas, kurį aš bandau atsakyti tiek sau, tiek aplinkiniams jau porą dešimtmečių, ir konkretaus atsakymo į jį iki šiol nėra. Visgi viskas prasidėjo nuo to, kad gimiau ir užaugau Vilniuje. Mano tėvai, kaip ir dauguma tos kartos žmonių, atsikraustė iš provincijos. Tai buvo pirmoji lietuviška inteligentų karta, kuri bandė pajusti, suvokti Vilnių. Tuo metu pradėjo augti nauji rajonai, mes gyvenome Žirmūnuose, bet mano tėvui imponavo senamiestis ir jis mane vesdavosi jo apžiūrėti. Mane visada domino santykis tarp to naujojo Vilniaus ir senojo Vilniaus.
Kažkuriuo metu, gal vaikščiojant po bažnyčias, gal klausant tėvo atsiminimų, kaip jis atvažiavo keturiolikos metų į Vilnių, kai dar gatvėse buvo girdėti jidiš kalba, man liko toks atsiminimas, kad Vilnius yra miestas, kuriame kažko nėra. Nėra tų žmonių, kurie gyveno, nėra tų istorijų, nėra net ateities, bent jau taip atrodė tais tarybiniais laikais.
Aš bandžiau tą tuštumą užpildyti fantazijomis, kaip čia būtų, jei Vilnius būtų tikra sostinė. Turėjau net žemėlapį, kuriame žymėdavau, kur čia būtų kokios ambasados, naujas oro uostas, iš kurio lėktuvai skristų į Niujorką... Kitas santykis buvo su tuo, ko Vilniuje nėra ir nebus. Tai santykis su žydų kultūra, daugiakalbiškumu, neišsilaikiusia senąja miesto dvasia, papročiais.
Naujai suvažiavę žmonės bandė kurti kažką naujo, bet tas nukirtimas buvo labai akivaizdus. Vilnius man augant neatrodė mano kartos miestas. Pavyzdžiui, mokyklos laikais į mano gimtadienius sunku buvo prisikalbinti draugus, nes jie visi rugsėjo pradžioje išvykdavo į kaimą kasti bulvių. Tai man liko toks Vilniaus vaizdinys: žmonės yra, bet miesto nėra.
– Ar Vilnius yra lietuviškas miestas? Ar jo istorinis ir kultūrinis pagrindas leidžia jį vadinti lietuvišku?
– Net ir nereikėtų, kad jis būtų lietuviškas miestas. Vilniaus turtas yra, kad jis nėra tik lietuviškas. Miestai tuo ir įdomūs, kad jie didesni nei tai, ką jie gali aprėpti. Nepaisant gana skurdaus vaizdo, Vilnius yra metropolis. Jo magija, paslaptis ir visas turtas yra tai, kad jis daugiau nei Lietuva. Blogiausia, kas jam gali nutikti, yra tai, kad jis taps tik lietuviškas, tik lenkiškas, tik žydiškas, tik rusiškas... Tada miesto nebeliktų.
– „Vilniaus kelrodyje“ atskleidžiama vokiška miesto perspektyva. Ar galima sakyti, kad ir ši vokiška perspektyva yra miesto dalis?
– Absoliučiai taip. Net ir istorija rodo, kad Vilnius tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sostine jau vien dėl to, kad jis buvo sunkiai pasiekiamas kryžiuočių. Tai rodo, kad Vilnius kaip sostinė atsirado, nes pasipriešinta tų laikų vokiškumo idėjai, kad ir kokia forma ji egzistavo tuo metu. Ryga, Talinas ar kiti miestai įkurti danų, vokiečių kaip kolonijiniai miestai. O Vilnius to neturi. Vilnius autochtoniškas, vietinis miestas. Todėl vokiečių santykis su Vilniumi atskleidžia tam tikrą kompleksą.
Viena vertus, jiems jis priklausė kaip teritorija, kuri lyg ir istoriškai turi būti jų įtakos zonoje, bet jis niekada nebuvo vokiškas. I pasaulinio karo metu Vilnius pirmą kartą tapo jų dalimi ir vokiečiai jautėsi teisėti šeimininkai. Jie bandė atsekti kultūrinių, istorinių ženklų, bet kaip sako Paulas Monty, būtų gražu matyti tokių ženklų, bet jų visai mažai. 1915 metais su kariuomene čia atėję vokiečiai bandė įteisinti tą įsivaizduojamą prarastų šimtmečių galimybę. Jie bandė suskaičiuoti, kiek kas gyvena, kas ką turi, bandė inventorizuoti viską – nuo žmonių, šunų, kačių ir dviračių iki sifilio atvejų skaičiaus.
Jų santykis buvo pragmatiškas ir militaristinis. Nepaisant to, kad Vilniuje visą laiką buvo vokiškai kalbančių asmenų, Vokiečių gatvė buvo protestantiška, bet okupacijos metu absoliuti dauguma vokiečių buvo tiesiog čia atėję jauni kariai, kuriuos nuo fronto skyrė šimtas ir mažiau kilometrų. Vilnius jiems buvo neapibrėžta tranzitinė teritorija tarp namų ir fronto. Mums Vokietija dabar atrodo toli, tačiau tuo metu ji buvo kažkur ne tiek toli už Kauno. Per kelias valandas galėdavai traukiniu pasiekti Vokietiją ir sugrįžti.
– Ar kultūrine prasme tuos jaunus vokiečių karius Pirmojo pasaulinio karo metais kas nors stebino Vilniuje?
– P.Fechteris ir M.Jacobsas rašę šią knygą tuo metu jau nebuvo jauni kariai. Jiems buvo apie keturiasdešimt metų, jie buvo intelektualai menininkai iš Berlyno, tad jų interesai skyrėsi nuo daugumos jaunų vaikinų. Jauni kariai ieškojo pabėgimo nuo realybės, nuotykių.
Fronto gyvenimas buvo labai nykus ir žiaurus, į namus grįždavo jie jau su kitomis patirtimis ir bendrauti su namiškiais taip pat buvo labai sunku. Jie jau buvo patyrę ir fizinį, ir dvasinį karo šoką. Mirtis, žiauriausiomis savo formomis, visada buvo čia pat. Vilnius jiems buvo savotiškas nuotykių miestas. Didesniajai daliai jaunų vyrų nuotykiai asocijavosi su seksualinėmis patirtimis. Dalis į Vilnių atvykdavo gydytis fronte patirtų sužeidimų, čia buvo daug ligoninių.
– Ar vokiečiams XX amžiaus pradžios Vilnius buvo svetimas Rytų miestas? O gal čia atrado vakarietiško gyvenimo ženklų?
– Tikrovė jiems buvo gana patogi ir savotiškai atpažįstama. Vokiečiai čia daugmaž galėjo susikalbėti su dauguma vietinių gyventojų, kalbančių jidiš kalba. Jiems Vilnius nebuvo toks svetimas kaip tolesni miestai, kuriuose jau buvo tik rusakalbiai, gudiškai, ukrainietiškai kalbantys žmonės. Visgi, reikia pabrėžti, kad vokiečiai Vilnių mato kaip absoliučiai ne jų kultūros miestą, gerąja prasme ir blogąja prasme. Jiems tai buvo gana egzotiškas Rytų miestas.
Lenkai jiems dar buvo pakankamai suvokiama tauta, rusai irgi turėjo savo įvaizdį, o lietuviai ir ypač gudai buvo nežinomos tapatybės, neaiški jų kalba. Kalbant apie skirtį tarp Rytų ir Vakarų, tai kai kurie vokiečiai rašytojai taip ir pažymėjo, kad ta linija yra sunkiai nubrėžiama, bet „ko gero, ji yra kažkur tarp Kauno ir Vilniaus“. Kaunas jiems dar turėjo vokiškos, vakarietiškos dvasios, o kur ji baigiasi, galime tik spėlioti. Gal Elektrėnuose ar Abromiškėse (juokiasi).
Beje, vokiečiams turėtume būti dėkingi už paso idėją. Būtent jų okupacijos metu atsirado būtinybė nešioti identifikacijos kortelę. Atsirado pasas su nuotrauka, numeriu ir jame įrašyta tautybė, pagal kurią buvo ir įrašai – vokiškai ir lenkiškai, vokiškai ir rusiškai, vokiškai ir lietuviškai ir taip toliau. Vokiečiai labai prisidėjo prie to tapatybių skirstymo, kokį mes naudojome ir vėliau. Tarp vokiečių karių buvo ir nemažai žydų kilmės vyrų, kurie Vilniuje ir Kaune atrado žydų tradicijas, kurios buvo susigyvenusios su moderniu pasauliu. Vokietijoje jau buvo emancipacijos, asimiliacijos, integracijos tradicija. Vokietijos žydai jau laikė save vokiečiais.
– Galima teigti, kad jie Lietuvoje atrado kultūrinį pliuralizmą?
– Taip. Lietuvoje juos nustebino tas tradicinis pasaulis, kuris labai taikiai sugyveno su šiuolaikišku pasauliu. Vokiečiai tuo metu manė, kad jie yra moderniausia civilizacija. Vokietijos miestai tuo metu laikė savo modernesniais nei Amerikos – tik į ateitį žiūrintis Berlynas buvo lyginamas su Niujorku, Čikaga. Vilniaus gyvenimas jiems buvo savotiškas stebuklas, kaip tradicija gali sugyventi su šiuolaikiškumu.
– Ar yra vokiečių Vilniaus laikų paminklų, kuriuos galime pamatyti?
– Pirmiausia, I pasaulinio karo karių kapinės Antakalnyje, Vingio parke. Man įsimintinas toks sunkiai apčiuopiamas palikimas – vokiečiai pradėjo stiprinti carinių laikų infrastruktūrą, rūpinosi kanalizacijos sistema. Manau, kad galima rasti ir ne tokių pastebimų vokiškų ženklų.
Pavyzdžiui, Kazimiero bažnyčia. Caro laikais ji buvo paversta Nikolajaus soboru, o vokiečiai pavertė ją protestantų bažnyčia. Kaizeris Vilhelmas II ten meldėsi, nors dar prieš kelias savaites ten meldėsi Rusijos caras Nikolajus II.
Kiek žinau, net ir Pilies kalnas buvo pradėtas apželdinti būtent vokiečių, nes jis jau ir tuo metu šliaužė žemyn. Prie Vilnelės buvo daug nuošliaužų, sparčiai vystėsi erozija ir jie bandė tvarkyti užželdinimu.
– „Vilniaus kelrodyje“ Vilnius atrodo vaizduojamas kaip miestas miške. Daug gamtos vaizdinių, poetikos.
– Absoliučiai. Labai teisingas pastebėjimas. Vokiečiai labai ilgą laiką, iki XVIII amžiaus antros pusės žemėlapiuose Vilnių žymėdavo kaip Wilde. Tai reiškia laukinis, miškingas. Wilde jiems buvo ta teritorija tarp Lietuvos ir Rytprūsių, dabartinė Suvalkija, užžėlusi miškais. Vilnius jiems buvo ne miestas, o savotiškas anachronizmas. Tai suteikia mistikos, romantizmo vokiškam Vilniaus vaizdiniui.
– Kaip Vilnius atrodo Rytų Europos kontekste? Ar neatrodome gūdi provincija Krokuvos, Prahos, Budapešto šešėlyje?
– Negalime šių miestų lyginti. Vilnius visada buvo pabrėžtinai provincialus, tokia jau jo našta. Bet provincialumas tikrai nereiškia, kad tai blogai. Yra daugybė stebuklingų provincialių miestų Italijoje ar Prancūzijoje. Buvusi sostinė Krokuva taip pat turi provincialumo, dėl kurio ten persikraustė gyventi Czeslawas Miloszas.
Viskas priklauso nuo to, kaip tą provincialumą pateikiame. Vilniaus bėda yra bandymas žvelgti per lietuvišką prizmę, kuris miestą paverčia dar provincialesniu. Kaip sostinė Vilnius turėtų būti atviras, kosmopolitiškas miestas, bet pagal lietuvišką mąstyseną sostinė turi būti kaip niekas kitas lietuviška ir tai automatiškai daro miestą provincialesniu.
Mane visada žavėjo tai, kad mažame ir provincialiame Vilniuje galima rasti metropoliškumo, kosmopolitiškumo atspindžių. Mėgstu lyginti Vilnių su Niujorku, Šanchajumi, Londonu...
– Ar tikrai įmanoma Vilnių palyginti su tokiais milžiniškais miestais?
– Manau, įmanoma. Kanadoje teko dėstyti globalizacijos kursą ir pagrindinė taisyklė yra tokia – globalūs miestai yra multikultūriniai miestai. Visada pabrėžiama, kad multikultūralizmas prasideda nuo kolonizacijos, miesto steigimosi proceso. O man Vilnius atrodė dar gilesnės globalizacijos, prasidėjusios dar nuo Gedimino laiškų, miestas.
Miestas tradiciškai buvo savotiškai globalus. Vilnius yra imigrantų ir emigrantų miestas, tranzitinis miestas daugeliui žmonių. Bet tie emigraciniai ryšiai jį ir praturtina. Svetimuose miestuose ieškodamas Vilniaus ženklų atrandu juos žmonėse, kurių šaknys ar tam tikros patirtys yra Vilniuje. Gal oficialiai mums atrodo, kad negerai, jog Vilnius toks nepastovus, bet tai ir yra jo turtas.
Žinau daugybę žmonių, kurių gal penkios kartos yra iš Vilniaus ir jie tai žino, prisimena gyvendami bet kuriame pasaulio krašte.
– Kokia yra šiuolaikinė Vilniaus tapatybė?
– Oficiali, ne tokia įdomi tapatybė, tai yra toks provincialus miestas, kuriame kuo daugiau paminklų herojams reikia pastatyti. Tai labai neįdomu. XIX amžiaus veikla, kuri nereikalinga šiuolaikiniame mieste. Bet čia tas lietuviškas kompleksas, kad turime Vilnių ir nežinia, kuo dabar jį užpildyti, tai pristatysime paminklėlių.
Bet šiaip Vilnius keičiasi. Išlieka tas istorinis vilnietiškumas, tas lokalizuotas identitetas, kuris istorijos dėka yra slaviakalbis. Ant jo užsidėjęs lietuviškas sluoksnis, kuris taip pat turi istorinį pamatą. Lietuviškumas Vilniui tikrai nėra svetimybė. Nelikę jidiš kalbos ir tai didelė tuštuma. Miestas ne tik pastatai, erdvės, bet ir juos užpildantys garsai, kalba, pašnekesiai.
Mane iki šiol žavi Vilniaus turgūs, kuriuose keturios pardavėjos kalba skirtingomis kalbomis, bet susikalba. Nauja vilnietiškai tapatybei yra europietiškas kontekstas. Į Vilnių žmonės iš Europos atvyksta ir kuria čia savo gyvenimus.
Teko vykti autobusu iš Varšuvos į Vilnių ir ten du studentai, lenkė ir gruzinas, kalbėjo tarpusavyje apie lietuvių kalbos studijas, jiems Vilnius juos siejantis miestas, apibendrinantis jų studijas. Šiuo atžvilgiu Vilnius tampa europietiškesnis miestas. Šie trys sluoksniai – slaviakalbis identitetas, gilių šaknų, bet trumpos atminties lietuviškas ir tas kosmopolitinis europietiškas – gražiai susiderina, bet nežinau, ar jie susikalba.
