Kaip pasakoja VU Skaitmeninių kultūrų ir komunikacijos docentas, Menotyros mokslų daktaras, Juozapas Blažiūnas, šios profesijos atstovai mokėsi iki keliolikos metų, tačiau ten, kur jie dirbdavo, būdavo apeinami ratu, neturėjo draugų ir kartais net būdavo nužudomi. Budeliai ne tik kapodavo galvas, bet ir tvarkydavo miestus, o jų paslaugos buvo tokios brangios, kad miestai, skolinantys savo budelį, už tai net imdavo įkaitus.
Prieš budelių atsiradimą galiojo „dantis už dantį“ teisė. Vėliau atsirado mainai – išpirkti kaltąjį. Populiari buvo tarsi vergovė, kuomet nusikaltėlį atiduodavo tarnauti aukos šeimai visą likusį gyvenimą, pavyzdžiui, už nužudymą. „Miestams įgavus teises, sukurtos miestų tarybos ir prireikė nešališko žmogaus, kuris galėtų vykdyti bausmes, vadovaujantis įstatymais. Tarkime, už didesnę vagystę nukertama ranka, už pasikartojusią vagystę – abi rankos ir panašiai.
Tačiau nėra taip lengva nukirsti ranką, kad žmogus nemirtų nukraujavęs ir toliau galėtų gyventi. Arba nukirsti galvą iš pirmo karto, nekankinant. Čekijoje ir Vokietijoje veikė budelių mokyklos, kuriose jie mokydavosi labai ilgai, iki 6–12 metų, vykdavo egzaminai. Budelio darbas buvo amatas, tik jis puikiai išmanė žmogaus kūną, organus ir biologiją bei mokėdavo savo darbą atlikti profesionaliai“, – sako J.Blažiūnas.
