Po Ordino antpuolių XIV a. II pusėje Algimantas turėjo palikti senąją tėvoniją ir keltis į atokiau nuo karo žygių zonos esančius Alšėnus. Šios vietovės pavadinimą ilgainiui perėmė jo palikuonys, pradėję vadintis Alšėnų kunigaikščiais.
 |
| Alšėnų kunigaikščių herbas |
Algimanto sūnus Jonas buvo Jogailos bendražygis, dalyvavęs Dovydiškių medžioklėje, vėliau atstovavęs didžiajam kunigaikščiui derybose dėl karūnacijos Krokuvoje. Dar vėliau perėjo į artimo giminaičio (buvo vedę seseris) Vytauto pusę, su kuriuo drauge bėgo į Prūsus, Ordino teritoriją.
Bandymą taikytis su Jogaila atspindi retai šaltiniuose pasitaikanti to meto papročių detalė: Jonas Algimantaitis per tarpininkaujančio Vytauto rankas įteikė Jogailai auksinį diržą. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapus Vytautui, prasidėjo naujas Alšėniškių karjeros etapas, vedęs juos į svarbiausią rusėnišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestą – Kijevą.
Kijevo „prijaukinimas“
Kijevo, tuomet vadinto visos Rusios miestų motina, gyventojai saugojo išskirtinį savo miesto statusą ir priešinosi bet
 |
| Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis, miręs 1555m. ir palaidotas Vilniaus arkikatedroje |
kokiems mėginimams jį prilyginti kitoms LDK žemėms. Valdyti tokį miestą ir jo apylinkes didysis kunigaikštis galėjo patikėti tik aukščiausio rango asmeniui. O tai, kad šis dar turėjo išsikovoti vietos žmonių pasitikėjimą, liudija tragiškas 1394 m. Kijeve nunuodyto Jogailos brolio Skirgailos likimas.
Vytauto valia Skirgailą pakeisti turėjęs Jonas Algimantaitis susidūrė su sunkia užduotimi. Palanki aplinkybė buvo stačiatikiškas Jono (Ivano) krikštas, kuris lietuvių kilmės kunigaikštį darė artimesniu Kijevo bajorams ir miestiečiams.
Todėl Vytauto valia Skirgailą pakeisti turėjęs Jonas Algimantaitis susidūrė su sunkia užduotimi. Palanki aplinkybė buvo stačiatikiškas Jono (Ivano) krikštas, kuris lietuvių kilmės kunigaikštį darė artimesniu Kijevo bajorams ir miestiečiams.
Jonas Algimantaitis sėkmingai susidorojo su užduotimi – tai byloja Vytauto sprendimas Kijevo valdymą po Jono mirties perduoti jo sūnums. Tokiu būdu Alšėniškiai tapo pirmąja lietuviška Kijevo kunigaikščių dinastija, kurių valdymo reikšmę senosios Kijevo kunigaikštystės tęstinumui XV a. gerai pažymi Alšėniškius apibūdinantis įrašas vietos religinio centro – Kijevo Pečiorų lauros – mirusiųjų atminimo knygoje: „didieji Kijevo kunigaikščiai“.
Nors Alšėniškiai Kijeve valdė tik kelias kartas, jie išsaugojo ryšius su šia Ukrainos žeme, nutiesdami jungtį tarp tėvoninio Alšėnų dvaro ir tolimo Kijevo pilių bei cerkvių. Kijeve buvo laidojami jų giminės nariai, ten stačiatikių vienuoliai melsdavosi už gyvųjų ir mirusiųjų Alšėniškių sielas. Vietos gyventojams jie ir toliau liko simboliniais Kijevo kunigaikščiais.
Neatsitiktinai Alšėnų kunigaikščiai suvaidino lemtingą vaidmenį, atsirandant naujam lietuviškam Kijevo mitui. Anot Lietuvos metraščiuose užrašyto legendinio pasakojimo, Gedimino žygių metu Alšėniškių protėvis Algimantas, kaip pirmasis didžiojo kunigaikščio vietininkas, įsitvirtino Kijeve, kuris po totorių antpuolių buvo tapęs „niekieno žeme“.
Taip Alšėnų kunigaikščiai sugrąžinę miestui politinę reikšmę ir sukūrę dinastiją, kuri galėjo būti laikoma sava. Toks taikaus Kijevo užvaldymo pasakojimas gerai tiko politinei LDK doktrinai, vietinei Kijevo aristokratijai ir giminės valdžios tradicijai.
LDK politikos verpetuose
Turbūt būtent Kijevo valdymas ir Alšėniškių dukterų santuokos (viena tapo antrąja Vytauto, kita – ketvirtąja Jogailos žmona) leido šiai giminei pajusti savo padėties prakilnumą ir lygiuotis į valdančiąją Gediminaičių dinastiją.
Giminės prestižą atspindėjo ir prisiimtas garbingas herbinis motyvas – katalikų ir stačiatikių pasaulyje paplitęs simbolis Kentauras (Hipocentauras).
Aleksandras Alšėniškis, vadintas Neliubu, 1405 m. pabėgo į Maskvos kunigaikštystę, kurioje gavo valdyti Perejaslavlį. Jo brolis Simonas Alšėniškis 1420 m. Vytauto pavedimu nuvyko valdyti į Didįjį Naugardą ir ten dėl savo būdo buvo pramintas Rūsčiuoju (Luty).
Per visą XV a. Alšėniškiai nuolat sutinkami tarp pagrindinių LDK politinių įvykių dalyvių. Jono Algimantaičio sūnūs ieškojo sau vietos permainingoje politinėje atmosferoje, o jiems amžininkų suteiktos pravardės atspindėjo konfliktais nužymėtos epochos išugdytus charakterius.
Aleksandras Alšėniškis, vadintas Neliubu, 1405 m. pabėgo į Maskvos kunigaikštystę, kurioje gavo valdyti Perejaslavlį. Jo brolis Simonas Alšėniškis 1420 m. Vytauto pavedimu nuvyko valdyti į Didįjį Naugardą ir ten dėl savo būdo buvo pramintas Rūsčiuoju (Luty).
Po Vytauto mirties prasidėjusiose kovose dėl didžiojo kunigaikščio sosto Simonas Alšėniškis stojo į Žygimanto Kęstutaičio pusę ir buvo svarbus 1432 m. Ašmenos sąmokslo prieš Švitrigailą organizatorius.
1433 metais Švitrigailos žygio metu paimtas į nelaisvę, įtūžusio nuversto valdovo įsakymu Simonas Alšėniškis buvo paskandintas upėje. Situacijos tragizmą paryškina aplinkybė, kad tuo metu Švitrigailos stovykloje buvo jo brolis, Kijevo kunigaikštis Mykolas – vienas labiausiai pasižymėjusių to paties žygio karvedžių.
Sukrėstas brolio likimo Mykolas pasitraukė ne tik iš karinės stovyklos, bet ir iš politinio gyvenimo, dienas toliau ramiai leido ukrainietiškuose žmonos dvaruose.
Aktyvią politiką pasirinko nužudyto Simono sūnus Jurgis, kuris reikšmingai prisidėjo prie Kazimiero Jogailaičio išrinkimo LDK valdovu. Vėliau dalis Alšėniškų perėjo į katalikybę, o Paulius Alšėniškis XVI a. tapo Vilniaus vyskupu.
Išmirusios giminės atminimas Kijevo žemėje
Per visą dramatiškų įvykių laikotarpį Kijevas išliko vieta, kur Alšėniškiai sugrįždavo melstis prie artimųjų kapų, atnaujindavo asmeninius santykius su vietos diduomene ir dvasininkija. Jie dosniai rėmė vietos cerkves ir vienuolynus, kuriuose gyvendavo netekėjusios giminės merginos ir našlės.
Per visą dramatiškų įvykių laikotarpį Kijevas išliko vieta, kur Alšėniškiai sugrįždavo melstis prie artimųjų kapų.
Alšėniškių tradicijos Kijeve epilogas nuskambėjo XVII a. viduryje, kai praėjo šimtmetis nuo paskutinio giminės atstovo mirties, o miestas senokai jau priklausė Lenkijos Karūnai. Pasak vėliau paplitusių aprašymų, Kijeve buvo atrasti Julijonos Alšėniškės palaikai su jos vardą mininčia lentele ir akmenyje išraižytu Alšėniškių herbu.
Stebuklais išgarsėjusios Julijonos relikvijos sukūrė naujos stačiatikių šventosios kultą. Šventosios gyvenimą aprašančiuose tekstuose ji buvo laikoma Kijeve XVI a. pr. trumpai valdžiusio Jurgio Alšėniškio-Dubrovickio dukterimi.
Šis priskyrimas daugiau liudija ne tiek trumpą jos gyvenimo istoriją (mirė sulaukusi vos šešiolikos metų), kiek tebegyvuojantį Alšėniškių vardo atminimą Kijevo žemėje.
Iš garsios giminės kilusi šventoji buvo svarbus ginklas XVII a. Abiejų Tautų Respublikoje įsiliepsnojusiuose religiniuose konfliktuose. Taip Alšėniškiai neakivaizdžiai dar kartą buvo įtraukti į konfesines peripetijas, kuriose ne kartą atsidurdavo savo gyvenamu laikotarpiu.
