Balsuodama už įstatymą bajorija skelbė, kad „visos nelaimės ir praradimai, kuriuos patyrė mūsų tėvynė, parodė, kad nesirūpindami bendra krašto gynyba, save ir visa, kas mūsų, pasmerkiame pražūčiai. Protėvių pavyzdžiu paskatinti, tėvynes meilę iškeldami virš meilės sau, vieningai nutariame, kad nuo visų paveldimų žemės valdų dešimtąją dalį nuolatinių ir neabejotinų pajamų į valstybės iždą krašto gynybai išlaikyti mokėsime.“
Taip buvo įvestas „Aukos mokestis“, įstatyme įvardytas kaip „Amžinoji Abiejų Tautų provincijų auka krašto pajėgų padidinimui“
Taip buvo įvestas „Aukos mokestis“, įstatyme įvardytas kaip „Amžinoji Abiejų Tautų provincijų auka krašto pajėgų padidinimui“ (lenk. Ofiara wieczysta prowincyów O. N. na powiększenie sił krajowych), o populiariai vadintas „dešimtojo grašio auka“ (lenk. ofiara dziesiątego grosza).
Mokestinė našta perkelta ant stipresnių pečių
Šis mokestis atspindėjo Apšvietos epochos fiziokratų idėjas – pirmą kartą mokesčių praktikoje buvo draudžiama mokestį suversti valstiečiams.
Aukos mokesčiu buvo tiesiogiai apmokestintos iš žemės ūkio gaunamos bajorų ir dvasininkų pajamos. Bajorams įvestas 10 proc. pajamų mokestis, dvasininkų pajamos apmokestintos 20 proc. mokesčiu.
Įplaukos iš šio mokesčio turėjo būti skiriamos kariuomenės reikmėms. Seimui priėmus įstatymą dėl kariuomenės padidinimo iki 100 000, reikėjo finansinių išteklių šiai reformai įgyvendinti.
Įstatyme buvo numatytos ir mokesčio lengvatos. Atsižvelgus į dvasininkų finansinį pajėgumą bei valstybės siekius sudaryti palankesnes sąlygas švietimui ir sveikatos apsaugai, pritaikytos šios lengvatos: tik pusę aukos mokesčio – 10 proc. vietoje 20 proc. – turėjo mokėti klebonai ir vienuolynai, kurie gaudavo ne daugiau kaip 2 000 auksinų pajamų per metus, taip pat vienuolynai, kurie savo lėšomis išlaikė Edukacinės komisijos aprobuotas, ne mažiau kaip 3 mokytojus – profesorius turinčias ir „viešajai edukacijai skirtas“ mokyklas.
Įstatyme buvo numatyta, kad „tie vienuolynai, kurie pareikš norą steigti mokyklas, suderinę su Edukacine komisija, galės teikti prašymus dėl mokesčių lengvatos taikymo“.
Įstatyme buvo numatyta, kad „tie vienuolynai, kurie pareikš norą steigti mokyklas, suderinę su Edukacine komisija, galės teikti prašymus dėl mokesčių lengvatos taikymo“.
Nuo aukos mokesčio buvo atleistos diecezinės seminarijos, kurių pajamos neviršijo 500 auksinų vienam klierikui, špitolės ligoniams ir vargšams, neturtingų studentų konviktai–bendrabučiai, neturintys baudžiauninkų ir todėl dešimtinės negaunantys klebonai. Į apmokestinamas pajamas nebuvo įskaitytos įplaukos už krikštą ir kitas religines paslaugas, išskyrus užpirktas mišias.
„Auka“ dėl valstybės
Tam, kad būtų nustatytas apmokestinamo objekto pelningumas, privačių dvarų savininkai ar valdytojai turėjo pateikti dvaro inventorių – „dvaro pajamų deklaraciją“, kurioje turėjo būti nurodyta, kiek dvare bendrai pasėta javų, kiek surinkta ir suvežta, kiek iškulta. Dvarų inventoriai („registrai“) turėjo būti pristatyti už trejus paskutinius metus, išimtiniais atvejais – už dvejus metus.
Siekiant geriau administruoti mokesčių surinkimą, 1789 m. gegužės 30 d. buvo paskelbtas įstatymas dėl mokesčių komisijų kiekvienai vaivadijai įsteigimo. Iš 15 komisarų visuose pavietuose sudarytos komisijos pagal inventorių duomenis turėjo nustatyti kiekvieno apmokestinamo objekto vidutines pajamas.
Komisarų sudėtis rodo, kad į šias pareigas seimas daugiausia patvirtino pavietų bajorų lyderius – pakamarius, maršalus, vėliavininkus, teisėjus.
Taip Trakų komisarais tapo Trakų pakamaris Riomeris, žemės teismo teisėjas Robertas de Raesas, žemės teismo raštininkas Petras Klečkovskis, buvęs pilies teismo raštininkas Stravinskis, kardininkas Geištoras ir kiti.
Prieš imdamiesi darbo komisarai privalėjo prisiekti. Priesaika skambėjo taip: „Aš prisiekiu Viešpačiui Dievui Šventoje Trejybėje vieningam, kad be jokių protekcijų, draugiškumo ar neapykantos, nei pasiduodamas kokioms nors dovanoms ar pažadams, kiekvieno piliečio nuolatines pajamas įvertinsiu atsižvelgdamas į žemės nuosavybę parduodant taikomą praktiką ir dabartinio įstatymo nuostatas; ir jei padarysiu klaidą ar sąmoningai sumažinsiu pajamų vertę, ar nuslėpsiu, įspėti ir pranešti [apie tai] nedelsiu; o po tokio detalaus ištyrimo, savininkui ar valdytojui leisiu prisiekti dėl tokių pajamų dydžio [nustatymo], o taip pat produktų vertę, būdu, taikomu parduodant, teisingai nustatysiu. Taip man, Dieve, padėk.“
Fiskaliniu požiūriu aukos mokestis buvo svarbus. Iš šio mokesčio Abiejų Tautų Respublikos iždas buvo papildytas apie 21 mln. auksinų.
Komisijos surašė žemvaldžių pajamas, kurios 1789 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuviškoje dalyje – Ašmenos, Breslaujos, Kauno, Lydos, Trakų, Ukmergės, Upytės, Vilniaus ir Žemaitijos vaivadijose ir pavietuose – sudarė daugiau kaip 12,1 mln. auksinų.
Fiskaliniu požiūriu aukos mokestis buvo svarbus. Iš šio mokesčio Abiejų Tautų Respublikos iždas buvo papildytas apie 21 mln. auksinų.
Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m., Lietuvą prijungus prie Rusijos, mokestis žemvaldžiams buvo padvigubintas. Panaikintas 1812 m., kai buvo įvesti Rusijos imperijos mokesčiai.
