Nenuorama ir eruditas
Vyriausias iš keturių Mikalojaus Radvilos Juodojo, Vilniaus vaivados, didžiojo etmono bei reformacijos Lietuvoje lyderio sūnų buvo įtakingas galingiausios LDK giminės atstovas. „Našlaitėlio“ pravardė jam prigijo, anot legendos, karaliaus Žygimanto Augusto dėka. Tėvui svečiuojantis pas karalių Varšuvoje, šis neva aptiko rūmuose vieną, paliktą savo lovelėje, garsiai verkiantį mažąjį Mikalojų ir, ramindamas jį, pavadino visų apleistu vargšu našlaitėliu.
Kaip ir dauguma to meto jaunų didikų, Našlaitėlis mokėsi užsienyje. Studijavo protestantiškose Vokietijos mokyklose – tuo metu garsėjusioje Strasbūro gimnazijoje ir Tiubingeno universitete. Buvo smalsus ir kūrybingas. Žinias gilino visą gyvenimą, skaitydamas įvairių sričių veikalus. Sukaupė milžinišką tais laikais maždaug 700 vienetų biblioteką.
Našlaitėlio pastangomis ilgus metus buvo rengiamas ir apie 1603 m. išspausdintas LDK žemėlapis, kurio tikslumas ir detalumas pavertė jį geriausiu geografinių žinių šaltiniu apie kunigaikštystę daugiau kaip šimtui metų. Be lenkų kalbos, kuri jam buvo artimiausia (neaišku, ar bent kiek mokėjo lietuviškai), labai gerai mokėjo vokiečių, lotynų ir italų.
Žymiausias bastūnas ir aukščiausias pareigūnas
Našlaitėlis aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime ir ėjo aukštas pareigas – LDK rūmų maršalkos, po to LDK didžiojo maršalkos, taip pat buvo Trakų kaštelionas, po to vaivada. O 1604 m. karalius Žygimantas III Vaza paskyrė jį Vilniaus vaivada – aukščiausiu pasaulietiniu LDK pareigūnu. 1566 m., po tėvo mirties, Našlaitėlis lankėsi Romoje, susitiko su popiežiumi Pijumi V ir atsivertė į katalikybę.
Amžininkai liudija, kad Našlaitėlis buvo tikintis žmogus. Tikėjimą išreiškė ne tik maldomis, bet ir aktyvia veikla katalikybės labui. 1576 m. įsteigė Vilniuje pirmą katalikišką spaustuvę. Prie savo rezidencijos Nesvyžiuje įsteigė Jėzuitų kolegiją ir pastatė vieną pirmųjų LDK barokinę Nesvyžiaus Dievo kūno bažnyčią. Taip pat įsteigė ir rėmė katalikiškus vienuolynus bei brolijas, savo lėšomis prisidėjo prie koplyčių bei naujų bažnyčių statybos ir išlaikymo.
Pamaldūs „bastymosi“ motyvai
Didžiąją savo gyvenimo kelionę į Jeruzalę Našlaitėlis sumanė kaip įsipareigojimo Dievui išpildymą, nes 1575 m. sunkiai susirgęs pasižadėjo: „Jei Dievo gerumas grąžins man pirmykštę sveikatą, aplankysiu Šventąjį Viešpaties Karstą“.
Jei Nesvyžių, iš kurio jis pradėjo kelionę 1582 m. rugsėjo 16 d. ir į kurį sugrįžo 1584 m. liepos 7 d., laikysime atskaitos tašku, jo kelionė truko beveik dvejus metus. Jos metu Našlaitėlis apsilankė Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Keturis mėnesius praleidęs Venecijoje, išplaukė į Šventąją Žemę, pakeliui apsilankė Kretoje bei Kipre. Kretoje aplankė ir žymųjį Minotauro labirintą. Jį apvaikščiojęs, suabejojo jo mitine kilme, pritardamas nuomonei, jog tai greičiau akmenų karjeras.
Bananai, chameleonai ir mumijos
Našlaitėlis nebuvo naivus stebėtojas. Tai, ką matė, nuolat lygino su žiniomis iš gausaus savo geografinės, istorinės ir religinės erudicijos aruodo, kritiškai analizavo, o naujus ir negirdėtus dalykus uoliai aprašė.
Tarkime, bananą apibūdino taip: „Iš pažiūros tas vaisius panašus į mūsų agurką, tik kiek ilgesnis, storesnis, labiau įlinkęs /.../ Skonis ir kvapas panašus į prinokusių kriaušių /.../ Labai sotus: suvalgęs su duona arba sūriu du vaisius, visai pavalgai.“
Bananą apibūdino taip: „Iš pažiūros tas vaisius panašus į mūsų agurką, tik kiek ilgesnis, storesnis, labiau įlinkęs /.../ Skonis ir kvapas panašus į prinokusių kriaušių /.../ Labai sotus: suvalgęs su duona arba sūriu du vaisius, visai pavalgai.“
Jis išdėstė Sirijos krikščionių teoriją (neva bananas, o ne obuolys buvo pirmosios Adomo ir Ievos nuodėmės vaisius) ir ją sukritikavo. Iš matytų gyvūnų jį ypač sudomino begemotai, tuomet vadinti jūros arkliais, bei chameleonai, kuriais negalėjo atsistebėti: „Didumo ir formos jie kaip driežai, bet nekanda, nes neturi burnos, todėl nei ėda, nei geria, gyvena tiktai oru. Turi tik mažo pipiro dydžio skylutę, pro kurią įtraukia oro. /.../ Spalvos būna tokios, kokia arčiausiai yra, išskyrus raudoną ir rudą /.../ Akys iššokusios, apvalios ir gyvos. Jas gali vartyti tuo pačiu metu, vieną – aukštyn, kitą – žemyn, taip pat viena akis gali žiūrėti pirmyn, kita – atgal.“
Kaip tikras turistas rinkosi ir suvenyrus – iš Jeruzalės pasiėmė porfyritinio stulpo, prie kurio, anot tradicijos, buvo nuplaktas Jėzus Kristus, gabalėlį, prie Negyvosios jūros prisirinko „degančių akmenų“. Egipte įsigijo vyro ir moters mumijas, kurias, grįždamas į Europą, slapta vežė laivu, nors krikščionims tai buvo griežtai draudžiama, nes musulmonai įtarė, jog krikščionys panaudoja lavonus magijai.
Tiesa, kai laivas pateko į stiprią audrą, patikėjęs anksčiau nugirstu prietaru, jog mumijos gali atnešti laivui nelaimę, bei pranašiškomis drauge plaukusio kunigo vizijomis, Našlaitėlis išmetė jas jūron.
Nepaisantis pavojų smalsumas
Našlaitėlio smalsumas įveikdavo nuovargį ir baimę. Štai prie Kairo jis drąsiai leidosi į požemines mumijų kriptas, net pusantros valandos ropštėsi į piramidės viršūnę. Apsilankymas Egipte, kurį Našlaitėlis „labai norėjo“ pamatyti ir po kurį keliavo beveik du mėnesius, buvo „turistinis“ pažintinis sumanymas, nesusijęs su piligriminiu kelionės motyvu.
Įprastus kelionės vargus stelbė aplinkybė, jog Našlaitėliui teko keliauti islamo civilizacijos apsuptyje. Pro svetimos tvarkos, papročių bei įtarimų statomas kliūtis teko brautis gudrybių, papirkimo, apsimetinėjimo būdu.
Našlaitėlio ir jo bendrakeleivių sveikatai ir net gyvybei ne kartą grėsė pavojai. Damaske nuo minios svaidomų akmenų ir spjūvių piligrimus išgelbėjo tik pasamdyta apsauga, dykumose ar nuošaliose vietovėse ne kartą teko susidurti su arabų plėšikais, į krikščionis kreivai žvelgė norintys iš jų pelnytis turkų pareigūnai.
Nors abipusio priešiškumo ir nepatiklumo tarp keliaujančių krikščionių ir musulmonų buvo apstu, abi pusės mokėjo sutarti. Našlaitėlis žavėjosi arabų gebėjimu laikytis duoto žodžio, kuris jiems būdingas dėl „kažkokio Dievo valios pagonims įkvėpto savotiško nuoširdumo“.
Štai kaip jis aprašė Etiopijos pirklius: „Jų veidai nuostabiai spindėjo. Arčiau priėjęs, paklausiau, kas jie tokie. Atsakė, brangakmenių pirkliai. Parodė kaktoje ir abiejuose skruostuose įsispaustus labai žibančius rožinius akmeniukus.“
Sužinojęs iš vieno turko, jog šis paleido laisvėn penkis paukščiukus, tikėdamasis, jog jo geras darbas padės mirusiųjų artimųjų vėlėms, Našlaitėlis padarė išvadą, jog ir turkai iš „pačios prigimties šiek tiek nujaučia apie sielų kančias skaistykloje“.
Pirmojo tarptautinio lietuviško bestselerio autorius
Našlaitėlio „Kelionėje į Jeruzalę“ galima aptikti daugybę įvairių tautų, tikėjimų bei papročių žmonių aprašymų. Štai kaip jis aprašė Etiopijos pirklius: „Jų veidai nuostabiai spindėjo. Arčiau priėjęs, paklausiau, kas jie tokie. Atsakė, brangakmenių pirkliai. Parodė kaktoje ir abiejuose skruostuose įsispaustus labai žibančius rožinius akmeniukus. Atrodė, kad vaikščioja su kaukėmis. Keista, kaip tokius akmenis įspaudžia į veido odą, kad jie ten tvirtai laikosi.“
Jo literatūrinis talentas buvo toks didelis, jog keliems šimtams metų užbūrė daugybės Europos skaitytojų vaizduotę. Kai kuriems iš jų „Kelionė į Jeruzale“ tapdavo vadovu po nežinomybę, kai jie patys ryždavosi keliauti, sekdami Našlaitėlio pėdomis.
Tad galima sakyti, jog tai yra pirmas europietiškas Lietuvos bestseleris. Pirmasis jo leidimas lotynų kalba pasirodė 1601 metais. Vien tik XVII–XVIII a. pasirodė keturi leidimai lotynų kalba, du vokiečių kalba, šeši lenkiškai ir vienas leidimas rusų kalba. Veikalas išleistas ir lietuvių kalba: Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, Kelionė į Jeruzalę, Vilnius, „Mintis“, 1990 m.
 |
| Wikimedia.org nuotr./Nesvyžiaus pilis |
