Tarp šio ordino narių nestigo tų laikų medicinai nusipelniusių žmonių. Štai brolis Gabrielius Ferara ne tik steigė bonifratrų vienuolynus ir špitoles Europoje, bet ir rašė traktatus apie chirurgiją.
Būtent XVII a., kai ordino plėtra buvo intensyviausia, gerieji broliai pasirodė Lenkijoje ir LDK. 1609 metais iškilo vienuolynas ir špitolė Krokuvoje, o 1635 m. bonifratrai įsikūrė Vilniuje, prie Šv. Kryžiaus bažnyčios. Iki XVIII a. pab. LDK buvo įsteigti dar 4 vienuolynai: Naugarduke (1649), Minske (1700), Gardine (1728) ir Vysoko-Litovske (1785).
Pirmenybė ne globai, o gydymui
Vilniaus konventas buvo pagrindinis bonifratrų centras LDK: čia veikė didžiausias vienuolynas, špitolė ir noviciatas (naujokynas) iš LDK kilusiems kandidatams į vienuolius.
Bonifratrai visą ilgą dieną meldėsi, dirbo špitolėje arba rinko aukas. Špitolėje už tvarką atsakė brolis infirmarijus (ligonių prižiūrėtojas), jam padėjo dar keli broliai. Kiekvienas naujas ligonis būdavo sutinkamas, kaip nurodyta ordino vyresnybės, „su didžiausia meile ir nuolankumu“.
Ligonį įrašydavo į kruopščiai vedamą ligonių knygą. Įrašas atrodydavo taip: „1709 Viešpaties metų lapkričio 5 diena. Jurgis Eidzelevičius priimtas į mūsų infirmeriją; gimęs Juozapo ir Ievos šeimoje, iš Vilkmergės [Ukmergės] pavieto, 22 metų amžiaus, serga džiova. Jo drabužiai: mėlynos gelumbės žiponas, kitas [žiponas] – senas, medvilninis, marškiniai, mėlyna kepurė, senas baltas diržas. Išėjo sveikas lapkričio 15 dieną.“
„1709 Viešpaties metų lapkričio 5 diena. Jurgis Eidzelevičius priimtas į mūsų infirmeriją; gimęs Juozapo ir Ievos šeimoje, iš Vilkmergės [Ukmergės] pavieto, 22 metų amžiaus, serga džiova. Jo drabužiai: mėlynos gelumbės žiponas, kitas [žiponas] – senas, medvilninis, marškiniai, mėlyna kepurė, senas baltas diržas. Išėjo sveikas lapkričio 15 dieną.“
Prie kiekvieno įrašo būdavo nurodomas ir lovos numeris, kad broliams būtų lengviau prisiminti, kas, nuo ko ir kaip gydomas. Bonifratrų špitolėje ligonių skaičius mažai keisdavosi – čia vienu metu būdavo gydoma apie 14 ligonių, tik išskirtiniais atvejais jų skaičius išaugdavo iki 20.
Bonifratrai rinkosi kokybę, o ne kiekybę, skirtingai negu kitos LDK veikusios tokio pobūdžio vienuolijos, kurių špitolės dažnai būdavo perpildytos. Čia nebūdavo nė vieno, kuris špitolėje būtų ne gydomas, o ilgus metus globojamas – bonifratrai nesirūpindavo našlaičiais ar pamestinukais, retai kada priimdavo neįgalų žmogų. Kiekvienas, pasveikęs ar pradėjęs sveikti, būdavo kuo greičiau išleidžiamas iš špitolės.
Liga nesirenka tautybės ar luomo
Bonifratrų špitolėje pagalbos ieškodavo įvairaus amžiaus vyrai (broliams buvo draudžiama gydyti moteris) ne tik iš Vilniaus ar jo apylinkių, bet ir tolimiausių LDK kampelių, artimesnių ar tolesnių Europos kraštų – Lenkijos, Prūsijos, Rusijos, Vengrijos, Vokietijos, Danijos, Italijos.
Špitolėje buvo galima išgirsti įvairių kalbų, sutikti skirtingos kilmės bei profesijos žmonių – kilmingų ir nekilmingų, kareivių, amatininkų, studentų, vaistininkų, barzdaskučių, gydytojų ar dvasininkų (katalikų, stačiatikių, unitų).
Neretai ligos pakirsti į lovą špitolėje guldavo ir ligonių sveikata rūpinęsi vienuoliai. Visus žmones špitolėje vienijo du dalykai – liga ir skurdas (negalėjimas sumokėti už gydymą).
Gerųjų brolių špitolėje buvo gydoma nuo įvairių ligų: kelių rūšių (tulžingos, ūmios, trijų dienų) karštinės, dizenterijos, kosulio, peršalimo, plaučių uždegimo, gangrenos, rūpintasi kaulų lūžiais, sužalojimais (pvz., per aršią dvikovą juos patyrė bajoras Dominykas Steponas Necieckis).
Ypatingą ligonių grupę sudarydavo psichinėmis ligomis sergantys žmonės. Tiesa, ne visiems ligoniams bonifratrų špitolės durys būdavo atviros. Venerinėmis ligomis sergantiems žmonėms pagalbos tekdavo ieškoti kitur.
Kas bendra tarp vienuolių ir barzdaskučių?
Anuometės medicinos lygis nebuvo aukštas, tad kartais giltinė belsdavosi ir į bonifratrų špitolės duris. Mirus ligoniui, prie jo vardo būdavo nupiešiama kaukolė su dviem sukryžiuotais kaulais arba parašoma „miręs“ (mortuus est) ar „iškeliavo pas Viešpatį“ (obiit in Domino).
Anuometės medicinos lygis nebuvo aukštas, tad kartais giltinė belsdavosi ir į bonifratrų špitolės duris. Mirus ligoniui, prie jo vardo būdavo nupiešiama kaukolė su dviem sukryžiuotais kaulais arba parašoma „miręs“ (mortuus est) ar „iškeliavo pas Viešpatį“ (obiit in Domino).
Nors dažname bonifratrų vienuolyne būdavo vienuolių, kurie dar iki įstojimo į ordiną turėdavo reikalų su medicina, LDK toks reiškinys, atrodo, nebuvo paplitęs. Naujokyno knygoje minimas tik toks Jokūbas Teodoravičius – barzdaskutys, norėjęs tapti bonifratru, tačiau nebaigęs noviciato dėl – kokia ironija! – jam paūmėjusios hipochondrijos (įsitikinimas, kai sergi sunkia, nepagydoma ir blogai diagnozuota liga).
Bonifratrams dažniausiai padėdavo gydytojai ir barzdaskučiai, kurie galėjo suteikti ligoniams profesionalesnę pagalbą, broliams palikdami kasdienį slaugymą ir smulkias procedūras.
Vilniaus bonifratrai globojo ir bene pagrindinių anuometės medicinos praktikų barzdaskučių ir pirtininkų cechą, įsteigtą 1721 metais. Cecho nariai dalyvaudavo mišiose bonifratrų bažnyčioje, melsdavosi prie šv. Dievo Jono altoriaus, nauji cecho nariai duodavo priesaiką bonifratrų vienuolyne. Jame buvo saugoma cecho narių knyga.
Susirgusį ir neturintį už ką ir kur tinkamai gydytis barzdaskutį ar pirtininką be eilės priimdavo į bonifratrų špitolę. Dalį vaistų bonifratrai įsigydavo iš vaistininkų ar barzdaskučių, dalį gamindavo patys iš įvairių žolelių. Tai būdavo įvairios emulsijos, mikstūros ir sirupai (pvz., anyžiaus ir rudmenės), žolelių nuovirai ar paprasčiausia degtinė, kurios broliai 1691 m. įsigijo ligonių galvos skausmams malšinti.
Kai nepadėdavo žemiški vaistai ir gydymas, būdavo laukiama malonių iš Šv. Kryžiaus bažnyčios pagrindiniame altoriuje kabėjusio Švč. Mergelės Marijos, tikėta, stebuklingo paveikslo, kuris neva padėdavo karštai meldusiems išgijimo. Bažnyčios rūsiuose tryško šaltinis, kurio vanduo, manyta, padėdavo nuo įvairių negalavimų (ypač nuo akių ligų).
Bonifratrai prisidėjo prie medicinos raidos LDK ne tik beveik du šimtmečius trukusia aktyvia veikla, bet ir tuo, jog būtent su bonifratrais LDK pasirodė ir pirmosios jau kitokią – gydymo – funkciją atliekančios špitolės.
