Lietuvoje raganų procesai prasidėjo XVI a., o daugiausia teismo dokumentų išliko iš XVII a. bei XVIII a. I pusės. Lietuvos Statute nebuvo straipsnių apie burtus, raganų persekiojimą. Kilus panašiems incidentams ir „įrodžius“ kenksmingą veikimą kerų pagalba, būdavo baudžiama kaip už kūno sužalojimą arba nužudymą.
Negarbingas burtininko amatas
Pavadinti žmogų burtininku, ragana būdavo didelis įžeidimas. Kartais bylose randama tokių skundų. Štai 1766 m. Tomas ir Ona Bagdzevičiai skundė savo priešininkus – Minsko pavieto kamarininkus Antaną ir Oną Michalovskius, kad šie konflikto metu ne tik smurtavo ir grasino, bet ir vadino juos vagimis bei burtininkais.
XVII–XVIII a. sandūros Vilniaus nusikaltėlis Šapša Šimutovičius vienoje byloje, pabrėžiant jo nedorumą, buvo įvardintas ne tik kaip žmogžudys, vagis, bet ir kaip burtininkas.
1703 m. vienoje byloje minėta, kad Lukiškių totorė našlė Emina Musnicka ir jos duktė Marijona burtais apkerėjo totorę Alšką Razmusovą – užleido jai skausmus. Teismas pripažino jas kaltomis.
Žmonės tikėjo, kad burtininkai gali pakenkti. Burtininkų toleravimu kaltinti net vienuoliai. Štai 1742 m. Nivos (dab. Baltarusija) seniūnas Antanas Geraltas Tovianskis kaltino Videniškių atgailos kanauninkus, kad jie nebaudė burtininkų Mykolo ir Kazimiero Lazarų, kurie padarė skriaudą [burtais] Tovianskių pavaldiniui Juozapui Denovagiui, ir yra kalti dėl keliasdešimties žmonių mirties.
Tokie kaltinimai egzistavo ne tik katalikų, bet ir musulmonų totorių aplinkoje. Štai 1703 m. vienoje byloje minėta, kad Lukiškių totorė našlė Emina Musnicka ir jos duktė Marijona burtais apkerėjo totorę Alšką Razmusovą – užleido jai skausmus. Teismas pripažino jas kaltomis.
Šėtono garbintojai ir raganų puotos
Kartais buvo tikima, kad žmonės iš tiesų sudaro sutartį su velniu, tyčiojasi iš krikščioniškų sakramentų. Štai 1756 m. į Vilniaus pilies kalėjimą pateko vyrai, kurie buvo kaltinami tuo, jog „garbino Šėtoną ir atsisakė Dievo“.
Kaltinamasis bajoras Mykolas Tupalskis pasakojo, kaip vyrai siekė peršauti ostiją. Anot apklausos, paėmę pamaldų metu ostiją, nenaudėliai šaudė į ją, prisiekė atsisakantys Dievo, Šv. Mergelės Marijos ir priimantys Šėtoną. M.Tupalskis ir jo sėbras Jonas Ruseckas buvo nuteisti sudeginimu ant laužo.
Tiesa, prisipažinimas galėjo būti išgautas kankinant, bet apie tai teismo dokumentai nemini.
Dažnai raganavimu ir burtais būdavo apkaltinami žolininkai, liaudies medicinos žinovai. Štai 1563 m. Kauno vaito knygose pažymėta byla, kurioje rašoma, kad Kauno gyventoja Kotryna duodavo miestiečiams tam tikrų žolių ir jie pasveikdavo. Teismui paklausus, kas ją išmokė kerėti, ši atsakė, kad velnias, kuris vaikštąs naktį, prieš trejus metus pas ją kartą atėjo ir pamokė burtų.
Kaltinamieji ir kaltinamosios, skundikai ir skundikės pasakodavo įvairias istorijas apie raganavimą. Minėtos raganų puotos, pasivertimai gyvuliais, velniais (velnias dažniausia būdavo suvokiamas kaip ponaitis arba vokietis). 1725 metais Biržuvėnų tijūnas Antanas Zaborovskis kaltino keletą moterų ir vyrų, kad šie siekė kerais nužudyti savo ponus, norėjo, kad išmirtų dvaras ir visi ponų vaikai.
Tardoma Marytė prisipažino, kad su raganiumi Markausku skrido į Plikąjį (Šatrijos) kalną. Kad nuskristų į kalną, Marytė išsitrynė Tichanienės duotu tepalu. Ant Plikojo kalno buvo daug ponų su karietomis, vežimais, visi ten puotavo, gėrė alų.
Apkaltintas moteris tikrino įmetę į vandenį (jei moteris neskęsdavo, ji – ragana). Tokia Marytė, dar nepradėjus jos kankinti, prisipažino, kad susidėjusi su velniu. Kaimynas Tichanas, anot jos, pasivertė vokiečiu, o Tichanienė ir Pilypienė mokė ją kerėti ir liepė paimti Biržuvėnų tijūno sūnaus Igno seilių ir jomis patepti gyslas. Ji taip ir padariusi.
Tardoma Marytė prisipažino, kad su raganiumi Markausku skrido į Plikąjį (Šatrijos) kalną. Kad nuskristų į kalną, Marytė išsitrynė Tichanienės duotu tepalu. Ant Plikojo kalno buvo daug ponų su karietomis, vežimais, visi ten puotavo, gėrė alų.
1725 metais Batakių dvaro merga latvė Kristina irgi teigė, kad skrido į Šatrijos kalną, bet neturėjo galių, todėl ją, pririšusios virve, nešė kitos raganos.
Inkvizicijos akiratyje – prietaringos moterėlės ir liaudies gydytojai
Tuo metu tikėta, kad ir kraujas turi magiškų galių. Tokie siužetai būdingi pasakoms ir liaudies medicinai. Manyta, kad pakaruoklio pirštas arba rasa ant žolės po pakaruokliu, net korimo metu išsiveržusi sėkla gali turėti gydomųjų galių.
Šių prietarų kilmė neaiški, matyt, ji siekia pagonybės laikus. 1769 metais po Motiejaus Bočkovskio nukirsdinimo buvo bandyta paimti nužudytojo kraujo. Anot Magdalenos Daškevičiūtės, vyresnės moterys prikalbėjo merginą ir jos draugę Kristiną Bykovską eiti į bausmės vietą bei paimti mirusiojo kraujo.
Planas nepavyko, nes įgulos kareiviai jas suėmė ir uždarė į pilies kalėjimą. Vėliau K.Bykovska apklausoje teigė, kad iš tikrųjų paėmė kraujo iš nukirsdinto M.Bočkovskio, kai jo kūnas karste buvo vežamas pro Šv. Mikalojaus bažnyčią ir ten laikinai pastatytas. Tada ji į skraistę su smėliu susėmė kraujo.
Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius konstatavo, kad neretai remiantis „kažkokios senės svaičiojimais“ ar skundiko priesaika pasmerkiami nekalti žmonės.
Apklausiama moteris teigė, kad jos niekas nekurstė, o kraują ji ėmė ne burtams, o norėdama pranešti įgulos suimtai M.Daškevičiūtei apie pasmerktojo mirtį (kaip įrodymą?). Tai menkai tikėtina, greičiausiai K.Bykovska tikėjosi panaudoti kraują burtams, kurių galiomis tikėjo. Merginoms pasisekė, kad buvo jau kiti laikai – jos nebuvo baudžiamos dėl raganavimo.
Ne visi tikėjo, jog raganavimas – nusikaltimas. Jau 1641 m. bajorės Rainos Gromykienės teisme teisininkas Jurijus Morė (Moras) teigė, kad kaltinamoji nebuvo ragana, ji tiesiog gydė žolėmis, o smilkymas nėra burtai. „Raina Gromykienė – pribuvėja, o ne ragana“, – teigė gynėjas. Tačiau teismas ją pripažino kalta. Nors gynėjas pateikė apeliaciją Lietuvos vyriausiajam tribunolui, moteris buvo sudeginta.
XVIII a. vid., krašte plintant Apšvietos idėjoms, žmonės jau suvokė, kad tikėjimas burtais – prasimanymai.
Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius konstatavo, kad neretai remiantis „kažkokios senės svaičiojimais“ ar skundiko priesaika pasmerkiami nekalti žmonės. XVIII amžiaus II pusėje raganų teismai LDK jau nebuvo dažni. 1776 metais juos galutinai panaikino Abiejų Tautų Respublikos seimas.
