Kijevas, Palenkė ir Voluinė sudarė kone pusę tuometės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos – jų atplėšimas staigiai sumenkino LDK karinę ir ekonominę galią, o lietuviai buvo priversti sudaryti Liublino uniją.
Žygimantas Augustas už tokią išdavystę gavo pylos nuo XIX–XX a. sandūros istorikų. Kartu su Jogaila jis tapo vienu nekenčiamiausių Lietuvos valdovų per visą jos ligtolinę istoriją.
Lemtingų aplinkybių spąstai
Tam, kad suprastume valdovo veiksmo priežastis, nebūtina įlįsti į santūraus ir šiandien nepelnytai nuvertinamo, pagarbią baimę net artimiausiems žmonėms kėlusio karaliaus mintis. Nebuvo jis nei neatsargus, nei pasidavęs lenkų įtakai. Senas irgi nebuvo, nors negalavo.
Lietuvių delegacija po ilgų derybų su lenkais Liublino seime dėl unijos kovo 1 d. išvyko iš seimo, vienašališkai nutraukdama derybas, kurios artėjo prie atomazgos.
Lietuvių delegacija po ilgų derybų su lenkais Liublino seime dėl unijos kovo 1 d. išvyko iš seimo, vienašališkai nutraukdama derybas, kurios artėjo prie atomazgos. O tai, kaip paaiškėjo iš karaliaus reakcijos, nebuvo sutikta palankiai.
Lenkijos seimuose „unijos reikalą spręsti“ buvo prašoma nuo Žygimanto Augusto valdymo pradžios 1548 metais. Tų metų gruodžio 12 d. į jaunąjį karalių buvo prabilta: „Jei šis dalykas iki kito seimo nebus įvykdytas, šlėkta nebesiųs savo pasiuntinių į jokį seimą.“
Spaudimas niekada neatslūgo. Tačiau suversti visą kaltę „lenkų spaudimo neatlaikiusiam“ valdovui nereikėtų. Kitas spaudimas turėjo grėsmingesnę – plieno, ugnies ir parako – išraišką.
Nors iš pradžių valdovas buvo skeptiškai nusiteikęs raginimų atnaujinti uniją atžvilgiu, vis didėjantis karinis Maskvos didžiosios kunigaikštijos spaudimas vertė lietuvius svarstyti tokią galimybę, o valdovo padėtį komplikavo vyriškos lyties palikuonių stoka.
Istorikai nesutinka, kada tapo aišku, kad valdovas mirs bevaikis. Anot Edvardo Gudavičiaus, tai tapo aišku septintojo dešimtmečio pradžioje. Žygimanto Augusto biografas, lenkų istorikas Stanisławas Cynarskis (1923–1996) laikosi vėlesnės datos – dešimtmečio vidurio. Tokiame dinastinės politikos kontekste Lietuva neteko politinės valdovo atramos statuso.
Permainingas derybų tonas
Žygimantui Augustui svarbiau tapo išsaugoti abiejų valstybių (bent paviršinę) vienybę, nelikus bendro valdovo. Ne veltui karo ir priešų grėsme grūmojama kone kiekviename unijai skirtame dokumente – Lietuva ir Lenkija, atsidūrusios tarp turkų ir Maskvos grėsmių, turėjo kruopščiai jas įvertinti.
Suvažiavimuose ir seimuose buvo aišku, kad šalto proto tokiems sprendimams nei vienos, nei kitos valstybės politikų gretose nebuvo pakankamai.
Suvažiavimuose ir seimuose buvo aišku, kad šalto proto tokiems sprendimams nei vienos, nei kitos valstybės politikų gretose nebuvo pakankamai.
Puiki šio motyvo iliustracija buvo 1563–1564 m. seimas Varšuvoje. Seimo metu valdovą (ir susirinkusiuosius) pasiekė žinia, kad krito Smolenskas.
Šaltiniai teigia, jog valdovas, sužinojęs naujieną, verkė. Tikėtina, kad tai – metraštininko literatūrinio polėkio vaisius. Tikėtina, jog tokia literatūrinė forma buvo pasitelkta istorinei įvykio svarbai pabrėžti – ir ne veltui.
Tai sėkmingai veikė kaip impulsas deryboms, kol seimo nepasiekė priešinga žinia – lietuviai sumušė maskvėnų kariuomenę prie Ulos. Tolesnių diskusijų perspektyva akimirksniu sunyko, lietuviai išsižadėjo nuolaidų, kurias buvo pažadėję, susikrovė daiktus ir išvyko namo.
Tą kartą valdovas rūstį išreiškė de jure, atsisakydamas Lietuvos paveldėjimo teisės Lenkijos Karūnos naudai. Tačiau šio blefo užgesinimui užteko lietuvių protesto ir tolesnio šio valdovo akto ignoravimo.
Liublino sutartis: tarp emocijų ir sveiko proto
Nepaisant agresyvios retorikos, kad be unijos lenkai neberems lietuvių kare su Maskva, lenkų politinė tauta, kaip ir lietuviai, suvokė minėto karo svarbą. Jei LDK kristų, Maskvos kariuomenė atsidurtų prie Karalystės sienų. Tad šio grasinimo lenkai nei norėjo, nei galėjo įgyvendinti. Užduotis parengti abi puses kompromisui teko Žygimantui Augustui. Ir jos jis ėmėsi iš peties.
Lietuvos didikai buvo apdovanoti titulais, valdomis, pinigais ir privilegijomis. Lietuvos politinei tautai bei Vilniaus miestui valdovas pažadėjo neliesti Lietuvos pareigybių. Dar prieš tai buvo parengtas ir 1566 m. priimtas Antrasis Lietuvos Statutas, karūnavęs 1564–1566 m. vykdytas valstybės teismų ir administracines reformas.
Taip netiesiogiai buvo įgyvendinti kai kurie 1563 m. Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus surašyti reikalavimai, kuriuos šis pateikė pasiuntiniams į Varšuvos seimą. Taigi valdovui pavyko pakviesti lietuvius į bendrą su lenkais seimą Liubline, kuriame turėjo būti sprendžiamas unijos klausimas.
Nepranešę iš anksto lietuviai vėl išvyko iš seimo. Šįkart valdovas neblefavo. Lietuviai neteko pusės savo valstybės ir visų derybinių pozicijų.
Nepaisant valdovo pastangų, politinis unijos projektas, kurį lietuviai pateikė 1569 m., praktiškai niekuo nesiskyrė nuo to, ką jie dėstė prieš šešerius metus Varšuvoje. Lenkų politinė programa, paremta senaisiais aktais ir privilegijomis, teisės požiūriu atrodė rimčiau.
Nepranešę iš anksto lietuviai vėl išvyko iš seimo. Šįkart valdovas neblefavo. Lietuviai neteko pusės savo valstybės ir visų derybinių pozicijų. Tą kartą sužibėjo Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, oratorystės meno ir diplomatinio apsukrumo dėka pakreipęs lenkiškąjį unijos projektą lietuvių naudai.
Antrojo etapo metu Lietuvoje likęs Mikalojus Radvila Rudasis gavo ne tik Žygimanto Augusto skundų, kad „mane vieną palikai ir nėra man kuo pasiremti“, bet ir aštrių savo sūnėno Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio priekaištų.
Atsivertęs į katalikybę Našlaitėlis, ginčydamasis su dėde dėl religijos, jam rašė: „Ne aš, unijos neužbaigęs, iš Liublino išvykau.“
