Dokumente aiškiai juntama XVIII a. filantropizmo injekcija, pabrėžiama „pirmųjų vaikystės impresijų“ svarba ir valstybės reikšmė, auklėjant visuomenę, nes „ją sudaro piliečiai“. Vyskupas įspėjo, jog mokymo programa neturi kenkti „šventam tikėjimui“.
Edukacinė komisija oficialiai įkurta 1773 m. spalio 15 dieną.
Pasaulietinis švietimas ant bažnytinių pamatų
Šios savotiškos Švietimo ministerijos įkūrimas buvo reikšmingas valstybės gyvenimo įvykis. Edukacinės komisijos įsteigimas buvo atsakymas į didžiulį sukrėtimą, kurį, panaikinus Jėzuitų ordiną, patyrė katalikiškos Europos lavinimo sistema.
XVIII a. II p. įkurta Edukacinė komisija išaugo iš ilgaamžės Bažnyčios struktūrinės, kontrolinės ir patronažinės patirties, kurios taip greitai nebuvo atsisakyta. Apie tai liudija ir Edukacinės komisijos administravimo sistema, pagrįsta dažnomis vizitacijomis, ataskaitomis, revizijomis ir parapinių mokyklų tinklo plėtote.
1774 m. I.J.Masalskis pažadėjo kas trečioje parapijoje įsteigti mokyklą. Tai buvo plataus užmojo programinis pasiūlymas, savotiškas lietuviškos Apšvietos manifestas. Vilniaus vyskupas kruopščiai, nuosekliai vykdė Vakarų Europos salonuose bei Bažnyčios susirinkimuose subrandintą ir nugludintą veikimo planą, turėjusį radikaliai pakeisti plokštuminį parapijos pasaulį.
Universalaus Apšvietos mokytojo idealas
Vilniaus vyskupas I.J.Masalskis tikėjosi, jog švietimo procesą paspartins nauja mokytojų rengimo institucija. 1774 metų gruodžio 24 d. Edukacinės komisijos posėdyje pirmininkas pateikė projektą, siūlantį steigti Vilniuje mokytojų seminariją.
Vilniaus vyskupas I.J.Masalskis tikėjosi, jog švietimo procesą paspartins nauja mokytojų rengimo institucija. 1774 metų gruodžio 24 d. Edukacinės komisijos posėdyje pirmininkas pateikė projektą, siūlantį steigti Vilniuje mokytojų seminariją.
Buvo numatyta, jog joje mokysis 50 žmonių. Projekto pradžioje skelbiama, kad „parapinės mokyklos, kaip tautos švietimo pamatas, yra didžiausias Edukacinės komisijos Pirmininko rūpestis.“
Jaunuolius, tinkamus mokytojo darbui, privalėjo parinkti vietiniai klebonai. Seminarijoje turėjo būti dėstomi svarbiausi pradinės mokyklos mokytojui dalykai: ūkinė apskaita, žemės matavimas, ūkininkavimo pagrindai, veterinarijos pradmenys.
Kai seminarija atvėrė duris, joje pradėta dėstyti katekizmą, pavyzdinį skaitymą ir rašymą, moralės teoriją, matematikos pagrindus ir žolių pažinimą.
Projekte numatyta įvesti choralinio giedojimo ir grojimo klavikordu pamokas, nes įgytos žinios leistų būsimam mokytojui tapti ir kaimo vargonininku. Į naują parapinę mokyklą turėjo atvykti kitaip parengtas mokytojas.
Tokia plati disciplinų skalė turėjo garantuoti jam savarankišką gyvenimą paskyrimo vietoje. Geras parengimas ir įgyta kvalifikacija teikė seminarijos auklėtiniui galimybę tapti ne tik vaikų mokytoju bei auklėtoju, bet ir autoritetingu tėvų patarėju.
Reikalui esant, kai kuriose veiklos srityse jis galėjo pavaduoti ir vietos kleboną. Iš pažiūros naujosios seminarijos auklėtinis buvo universalus, Apšvietos epochos ideologiją savyje sutelkęs provincijos specialistas ir aplinkinio pasaulio ekspertas. Taip turėjo prasidėti visuotinis patriarchalinio Lietuvos kaimo raštingumo ugdymas.
Mokytojų rengimo institucijos funkcionavimas buvo reikšmingas dar dviem apsektais.
Greta sparčiai ideologiškai bręstančios vidutiniosios ir smulkiosios bajorijos bei augančios miestiečių terpės ėmė formuotis naujas valstybės gyventojų sluoksnis – mokytojai.
Edukacinės komisijos veiklos dėka mokytojams atsivėrė galimybės daryti karjerą naujais principais grįstoje mokymo sistemoje ir siekti tvirtesnio socialinio statuso. Komisijos narių suformuluotomis švietimo nuostatomis siekta paneigti opiniją „apie bjaurią parapijos mokytojo pareigybę“.
Mokytojų seminarija pradėjo veikti 1775 m. balandžio 1 dieną. Jį įsikūrė Vilniuje, Užvingyje, buvusiame jėzuitų pastate. Vieta už miesto parinkta neatsitiktinai. Manyta, jog tokioje aplinkoje seminarijos auklėtiniai galės lengviau ir tiksliau atlikti įvairias žemės ūkio bei matavimo užduotis.
Naujas santykis su knyga
1775 m. įkurtas dar vienas Edukacinės komisijos padalinys – Vadovėlių rengimo draugija. Ji turėjo spręsti aktualią mokyklinių vadovėlių problemą. Draugija buvo vertinga tuo, jog leisdama įvairius mokslo veikalus ir vadovėlius, keitė ne tik skaitymo metodus, bet ir skaitytojo santykį su aplinka.
Du šimtus metų jėzuitų praktikuotą knygų diktavimo metodą, propagavusį mechaninės atminties muštrą ir skatinusį vyresniojo autoriteto išaukštinimą, keitė individualizuotas skaitančiojo santykis su tekstu.
Edukacinės komisijos organizuota aktyvi „knygų propaganda“ Abiejų Tautų Respublikos visuomenei padėjo įveikti įsisenėjusią skaitymo baimę. Knygą, ilgą laiką buvusią prabangos daiktu, Apšvietos epochos edukacinė mintis pavertė kasdienybės dalimi.
Edukacinės komisijos organizuota aktyvi „knygų propaganda“ Abiejų Tautų Respublikos visuomenei padėjo įveikti įsisenėjusią skaitymo baimę. Knygą, ilgą laiką buvusią prabangos daiktu, Apšvietos epochos edukacinė mintis pavertė kasdienybės dalimi.
Leidybinis draugijos pobūdis formavo naują mąstymo kultūrą, savo akiratin įtraukiančią naujų sąvokų ir mokslinių terminų kūrimo galimybę. Edukacinės komisijos narių pastangomis kuriamas mokslinių terminų ir sąvokų kompleksas turėjo įtakos ir lietuviškai mokslinei minčiai.
Ji brėžiasi žemaičio pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos (1771–1849) kūrybos ir veiklos aruode. Jis pirmasis pritaikė augalams lietuviškus pavadinimus, laikydamasis švedo Carlo von Linné (1707–1778) sistemos, ir pasiūlė lietuviškosios terminijos principus.
Būtent Edukacinės komisijos įdirbis nulėmė ir Žemaičių bajorų kultūrinio sąjūdžio atsiradimą XIX a. pradžioje.
