Taigi LDK gotika tapo ne tik toliausiai į rytus pasklidusia šio viduramžių Europos meno stiliaus apraiška, bet ir sukūrė iki tol nematytą ir originalų šventovės tipą – gotikinę cerkvę.
Cerkvės LDK teritorijoje (ypač rytinėje jos dalyje) turėjo senesnes statybos tradicijas nei katalikų šventovės, tačiau dažniausiai jos buvo medinės, nors būta ir mūrinių statinių.
Paplitus gotikai ir ėmus gausiau statyti mūrines katalikų bažnyčias, atsirado daugiau mūro paslaptis išmanančių meistrų, plito plytų gamyba, buvo pripažįstami mūro architektūros privalumai
Paplitus gotikai ir ėmus gausiau statyti mūrines katalikų bažnyčias, atsirado daugiau mūro paslaptis išmanančių meistrų, plito plytų gamyba, buvo pripažįstami mūro architektūros privalumai – iš plytų pastatyti pastatai buvo ilgaamžiai, jiems ne taip grėsė gaisrų pavojus, jie buvo puošnesni ir bylojo apie jų statytojų galią bei finansinį pajėgumą, nes mūrinė architektūra buvo brangesnė už medinę statybą.
Bet ar šios aplinkybės galėjo lemti, kad gausios LDK stačiatikių bendruomenės imtų žavėtis naujomis, svetimos religinės konfesijos statinių formomis? Turėjo būti svaresnių priežasčių.
Unikalus kultūrinis hibridas
Meno tyrinėtojai pastebėjo, kad gotikos ir bizantinės architektūros formų santykis LDK cerkvėse buvo įvairus. Kai kurios cerkvės išore labai primena katalikų sakralinius pastatus.
Tokios yra Kodenio (dab. Lenkija), Ikaznės (dab. Baltarusija) cerkvės.
Tai nedideli stačiakampio plano statiniai su kontraforsais paremtomis sienomis, uždengti aukštais dvišlaičiais stogais, su nišomis puoštais frontonais ir smailiaarkiais langais.
Daugiausia šio tipo pastatų buvo Vilniaus, Naugarduko, Gardino regionuose. Senosiose Vilniaus cerkvėse, ne kartą vėliau perstatytose ir ypač smarkiai pakeistose XIX a., suteikus joms tariamai bizantinį pobūdį, gotikos architektūros išliko tik fragmentai.
Daugiausia šio tipo pastatų buvo Vilniaus, Naugarduko, Gardino regionuose. Senosiose Vilniaus cerkvėse, ne kartą vėliau perstatytose ir ypač smarkiai pakeistose XIX a., suteikus joms tariamai bizantinį pobūdį, gotikos architektūros išliko tik fragmentai; dalis jos galbūt nematoma dar slypi po vėlesniu tinku.
Kitam tipui priskiriamos gynybinės gotikos bruožai būdingi keturbokštėms Supraslio (dab. Lenkija), Murovankos (Malo Možeikovo), Synkovičių (abi dab. Baltarusijoje) šventovėms, kurių architektūroje organiškai sujungti abiejų konfesijų sakralinių pastatų elementai. Jose nėra bizantinei architektūrai būdingų kupolų, bet neretai išsaugotos kitos stačiatikių tradicijos: trys apsidės, kvadratui artimas planas, keturiais stulpais paremti skliautai šventovės viduje.
Trečią grupę sudaro cerkvės, kuriose panaudoti tik pavieniai konstrukciniai ir dekoratyviniai gotikos motyvai. Jos yra kryžminio plano, perdengtos kupolais. Tokios cerkvės daugiausia statytos pietinėje LDK dalyje, Voluinėje.
Šios krypties pavyzdžiai – Konstantino Ostrogiškio funduotos stačiatikių cerkvės Vilniuje ir Ostrogiškių Mežireče (dab. Ukraina), statytos po 1514 m., dėkojant Dievui už pergalę prieš maskvėnus prie Oršos.
Meninė ir religinė unija
Kai kurių gotikinių cerkvių įsteigimo (fundacijų) aplinkybės liudija idėjines tokios architektūros sąsajas su nuo Vytauto laikų aktualiu Lietuvos stačiatikių bendruomenių integravimo į katalikišką visuomenę siekiu.
Dar 1436 m. Florencijoje buvo pasirašyta visuotinė Rytų ir Vakarų Bažnyčių unija, tačiau jos principai nebuvo įgyvendinti. Aleksandro Jogailaičio, vedusio Maskvos kunigaikštytę Eleną, laikais ši Bažnyčių unijos LDK teritorijoje problema vėl tapo aktuali. Ją skatino ir užsienio politikos siekiai, ir stabilumo valstybės viduje poreikis.
Buvo siekiama, kad LDK stačiatikiai pripažintų Romos popiežių vieninteliu Bažnyčios vadovu, tačiau leista jiems išlaikyti Rytų bažnyčios apeigas ir naudoti bažnytinę slavų kalbą liturgijoje. Be to, stačiatikių šventovių statyba buvo ribojama – nuo Vytauto laikų iki 1563 m. Vilniaus vyskupijoje galiojo draudimas statyti ar remontuoti cerkves be Lietuvos didžiojo kunigaikščio leidimo.
Lengviau leidimą galėjo gauti bendruomenės, kurios deklaravo pritarimą didžiojo kunigaikščio remiamoms unijos idėjoms. Pastarųjų metų tyrimai patvirtino, kad Aleksandro Chodkevičiaus lėšomis pastatytas Supraslio vienuolynas XVI a. pr. buvo skirtas Florencijos unijos idėjai palankiems stačiatikiams.
Dar glaudesnės bažnytinės unijos modelį puoselėjęs Jonas Sapiega savo valdose Ikaznėje pastatė šventovę, kuri buvo skirta abiejų konfesijų apeigoms (leidimą statyti tokią šventovę didikas gavo 1492 m.).
Unijos idėją LDK aktyviai platino bernardinų vienuolija – tokia buvo viena pagrindinių jos misijų iki XVI a. pabaigos.
Unijos idėją LDK aktyviai platino bernardinų vienuolija – tokia buvo viena pagrindinių jos misijų iki XVI a. pabaigos. 1515 metais popiežius Leonas X bernardinams net suteikė teisę aukoti mišias senąja slavų kalba. Taigi bažnyčių, kuriose pamaldos vyko abiejų konfesijų tikintiesiems, galėjo būti ne viena.
Vakarietiškos gotikos ir bizantinės meno tradicijos samplaika tapo išskirtiniu LDK meninės kūrybos bruožu, atspindėjusiu LDK valdovų ir dalies didikų pastangas atitraukti gausius valstybėje gyvenusius stačiatikius nuo kultūrinės ir politinės Maskvos įtakos.
Tačiau ne vien tai galėjo lemti gotikos elementų atsiradimą cerkvių architektūroje. Įtakos turėjo ir gotikos formų patrauklumas, stačiatikių sekimas didžiojo kunigaikščio dvaro ir jo aplinkos meninėmis „madomis“.