Juoko epocha
Humoras tapo universalia pasaulėžiūra, viena pagrindinių tiesos apie pasaulį ir žmones sakymo formų. Imta pripažinti, kad tai, kas reikšminga ir svarbu, gali būti juokinga. XVI amžius yra juoko istorijos viršūnė, o jos pikas – F.Rabelais romanas.
Trynėsi ribos tarp juoko kultūros ir aukštosios literatūros. Mažėjant draudimų, suklestėjo anksčiau į šalį nustumti ir nauji žanrai: sąmojis, farsas (mažareikšmiais kasdienybės konfliktais, situacijų komizmu, storžievišku juoku, bufonada pagrįstas draminis kūrinys arba vaidinimas; ypač būdingas viduramžių amžių prancūsų literatūrai ir teatrui), pamfletas (satyrinis aktualios tematikos kūrinys, išjuokiantis, ironizuojantis konkretų asmenį arba asmenų grupę), paradoksas, parodija, nesąmonių versija, facecija.
Atsirado juokų bendrijos (Bazoš karalystė Prancūzijoje, Babino Respublika Lenkijoje) ir juokdarių draugijos (Motinos Variotės ir kt. draugijos Prancūzijoje).
Nusiteikimą juoktis rodo ir gausėjantis humoro žodynas. Štai Renesanso Italijoje pagausėjo terminų, išreiškiančių juoką ir humorą: baia, beffa, burla, facezia, giuoco, leggerezza, pazzia, piacevolezza, scherco etc.
Vilniaus vaivados pašmaikštavimai
XVI a. LDK taip pat klestėjo humoras. To meto visuomenės elitas juokavo ir gana garsiai. Tai pirmas šimtmetis, kai girdime pačių LDK atstovų juoką, nes iki tol žinojome tik svetimšalių amžininkų ar vėlesnių metų autorių juokingus pasakojimus apie ankstyvesnės Lietuvos laikus.
Humoristinių tekstų ar atskirų pajuokavimų galima rasti praktiškai visoje to meto raštijoje – nuo privačios korespondencijos iki literatūrinių kūrinių. Jų autoriai buvo LDK gyventojai, lenkai, svetimšaliai – anoniminiai ir ne. Žmonės mėgo ir mokėjo šmaikštauti, kartais skaudžiai, kartais geranoriškai.
Pašiepdamas vieno Astikų „sunkų liežuvį“, M.Radvila Rudasis teigė, kad šis juo galėtų ir Smolenską iš maskvėnų atsiimti. Norėdamas pasiskolinti pinigų, utriravo, „jog su brangenybėmis ir sidabru pats bėgioja nuo žydo prie žydo“.
Humoro nestokojantis Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515–1584) laiškuose nuolat įrašydavo kokį pajuokavimą. Nekantraudamas sužinoti tikslią dukterėčių vestuvių datą, rašė, jog lauks nekantriai „pro langą išlindęs“.
Pašiepdamas vieno Astikų „sunkų liežuvį“, M.Radvila Rudasis teigė, kad šis juo galėtų ir Smolenską iš maskvėnų atsiimti. Norėdamas pasiskolinti pinigų, utriravo, „jog su brangenybėmis ir sidabru pats bėgioja nuo žydo prie žydo“.
Sutikęs ištekinti dukterėčią, jaunikiui kėlė reikalavimą būti turtingam, kad „ne ant vežimo ir ne ant baržos jūroje, ir ne ant nuogo guolio, bet ant užtikrintos ir amžinos jo žemės [eitų]“.
Į juokautojų ir pajuokiamųjų lauką XVI a. patenka kone visi luomai, tačiau ryškiausiai humore atstovaujami valdovai, bajorija ir miestiečiai. O valstiečių humoro nežinome dėl šios visuomenės dalies neraštingumo. Valstiečių humoras atsispindi liaudies kūryboje (patarlėse, pasakose, priežodžiuose, dainose), ir, anot tyrinėtojų, siekia nesenus laikus – XIX amžių. Iki tol valstiečiai juokinguose pasakojimuose figūruoja kaip subjektas.
Karališki anekdotai
Renesanso laikotarpiu LDK plito seni ir formavosi nauji literatūriniai humoro žanrai. Ryškiausi buvo anekdotai, facecijos ir pikto humoro žanras – paskviliai (nedideli plūstamieji rašiniai, kuriuose piktai išjuokiamas, niekinamas, šmeižiamas kuris nors visuomenės veikėjas arba veikėjų grupė).
Žvelgdami į LDK medžiagą, galime kalbėti apie klasikinį, mums artimą ir suprantamą „anekdotą“. Šis trumpas juokingas žodinis pasakojimas kaip žanras susiformavo VI a., kai Bizantijos istorikas Prokopijus Cezarietis kandžiai ir satyriškai aprašė kai kuriuos imperatoriaus Justinijono bei jo žmonos Teodoros privataus gyvenimo įvykius.
Trumpi, juokingi, pašiepiantys įvairias istorines asmenybes, įvykius anekdotai kurti ir XVI a. LDK. Sunku nubrėžti ribą, kur ėjo lenkiškoji, o kur LDK tradicija, nes abi valstybes iš pradžių jungė bendras valdovas, o vėliau – bendra federacinė valstybė.
„Lietuviškais“ galima laikyti anekdotus ir kitus humoristinio žanro kūrinius, kuriuose arba vaizduojamos LDK asmenybės, arba jie kurti Lietuvoje. Štai keli anekdotai apie Žygimantą Senąjį (1506–1548), sukurti jam reziduojant Vilniaus žemutinėje pilyje.
Gavęs kortas su dviem karaliais, Žygimantas Senasis pasakė, kad turi tris karalius. Kai žaidėjai ėmė klausinėti: „O kur trečiasis karalius?“, Žygimantas Senasis atsakė: „Aš ir esu trečias“. Ir laimėjo kortų partiją.
Šiaip šis valdovas amžininkų buvo apibūdinamas kaip mažakalbis, tylaus būdo žmogus. Bet tarp artimųjų jis pajuokaudavo. Sykį žaidė kortomis. Gavęs kortas su dviem karaliais, Žygimantas Senasis pasakė, kad turi tris karalius. Kai žaidėjai ėmė klausinėti: „O kur trečiasis karalius?“, Žygimantas Senasis atsakė: „Aš ir esu trečias“. Ir laimėjo kortų partiją.
Likus laisvai dvaro pareigybei, vienas garbus sekretorius, norėdamas sužinoti Žygimanto Senojo valią, pasakė: „Maloningasis karaliau, sako, visas dvaras apie mane kalba, kad turėčiau užimti pareigas.“ O karalius jam: „Duokite sau ramybę, juk žinote žmones, ko tik jie nepriliežuvauja.“
Taikli pajuoka ir skaudžios patyčios
LDK XVI a. ėmė plisti naujas literatūrinis humoro žanras – facecija, trumpas komiškas laisvos formos pasakojimas, turintis satyrinę-didaktinę prasmę. 1508 metais vokietis Henrikas Bebelis išleido „Facetiae”, tapusią tokio tipo kūrinių pavyzdžiu. Facecijoje, skirtingai nei anekdote, svarbiau yra ne faktas ar asmenybė, bet sumanymas ir idėja.
Nemažai facecijų buvo kosmopolitiniai literatūriniai kūriniai, pamarginti vietiniu koloritu. Juokdariui Stančikui priskiriama tai, kas Italijoje – Goneliams ir kitiems juokdariams, Žygimantui Senajam – Romos imperatoriaus Augusto istorijos.
Štai Žygimantas Senasis, plaudamas rankas, nusiėmė žiedą ir davė jį palaikyti vienam dvariškiui. Po rankų plovimosi valdovas apie žiedą neužsiminė, nieko nesakė ir kitomis dienomis, todėl dvariškis pamanė, kad karalius pamiršo, kuriam tarnui patikėjo žiedą, ir papuošalą priglaudė pas save. Po kurio laiko dvariškis vėl patarnavo valdovui plaunantis rankas. Ir šį sykį dvariškis ištiesė ranką, kad palaikytų žiedą. O karalius atsakė: „Užteks jums ankstesnio, šis pravers kitam.“
Amžininkas Lukas Gurnickis, aprašęs šį atsitikimą, pridėjo: „Kiti kalba, jog tai atsitiko ne karaliui Žygimantui Senajam, bet Aragono valdovui Alfonsui.“
XVI a. juokauta ir skaudžiai. Paskvilių žanrui ypač buvo palanki karališkųjų Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto vedybų atmosfera. Paskviliuose žiauriai išjuoktas Radvilaitės negalėjimas sulaukti vaikų, teigiant, kad jai velnias pilvą užantspaudavo; o erelis Radvilų herbe prilygintas apipešiotai vištai.
Juokas dėl juoko: Renesanso sąmojis ir linksmybė
Daugiausia išliko juokingų pasakojimų apie valdovus (ypač paskutinius Jogailaičius). Būta pasakojimų apie juokdarius, pvz., Stančiką, arba juokdarių kurtų anekdotų. Atskirą grupę sudarytų šmaikščios istorijos apie didikus ir su jais siejamus įvykius, dvariškius ir valstybės pareigūnus. Anekdotai kurti apie poetus ir menininkus. Pajuokti religinio gyvenimo aspektai.
Renesanso kultūrinio sąjūdžio laikais LDK bajoriškoji visuomenė ima daugiau juokauti ir vertinti sąmojį, apie tai rašoma gyvenimo meno mokančiose knygose. Net draugiškame pokalbyje gerbtiną vietą užima kalambūras (komišką įspūdį sukeliantis žodžių žaismas) ar sąmojis.
To mokė Baltazaro Kastiljonės „Dvariškis“ Italijoje, tai perimta LDK. Šios tendencijos palietė ir renesansinį anekdotą. Jis jau ne makabriškas ar paniuręs – atsirado daugiau linksmų pasakojimų apie valdovus ir didikus. Tiesa, ir viduramžių anekdote juoktasi iš pasaulio galingųjų, tačiau svarbiausias jų tikslas buvo moralinis pamokymas. Tuo tarpu Renesanso epochoje žmonės paprasčiausiai smaginosi ir linksminosi.
