Viduramžių metraštininkų išmonės „padovanota“ kilmė
Garbingai kilmei tinkamų geografinių vietų viduramžiais nebuvo daug. Pagrindinė – Roma, dar mėgta tautas kildinti iš Trojos, Sarmatijos, Aleksandro Makedoniečio karių veiklos sričių.
Tokio „mokyto“ aiškinimo pavyzdys galėtų būti XV a. pradžios vokiečių kronikininko Teodoriko iš Nieheimo bandymas nustatyti Konstanco bažnytiniame susirinkime jį sudominusių žemaičių kilmę: savo kronikoje, aprašydamas frankų ir saksų karus, jis spėjo, kad dalis saksų, nenorėdami paklusti frankų valdovams, iškeliavo ir įsikūrė Žemaitijoje.
Kadangi saksai buvo kildinami iš Aleksandro Makedoniečio karių, todėl ir žemaičiai galėjo būti traktuojami kaip tolimi šių karių palikuonys. Šis pasakojimas nieko nesako apie žemaičių savimonę, tačiau gerai atspindi viduramžių istorinio mąstymo pobūdį, kuomet tautos ir giminės lengva ranka kildintos iš kelių garbingos tradicijos paženklintų vietų.
Kadangi saksai buvo kildinami iš Aleksandro Makedoniečio karių, todėl ir žemaičiai galėjo būti traktuojami kaip tolimi šių karių palikuonys. Šis pasakojimas nieko nesako apie žemaičių savimonę, tačiau gerai atspindi viduramžių istorinio mąstymo pobūdį,
XVI a. Lietuvos metraščių autoriai, kurdami lietuvių kilmės iš romėnų teoriją, kaip tik ir perėmė vieną tokį Europos raštijoje paplitusį istorinį siužetą. Skirtingai nei vėlesni (ne mažiau fiktyvūs) istoriniai pasakojimai, akcentuojantys neatsiejamą tautos ir vietos ryšį, viduramžiais norėta save sieti su kitomis, senesnėmis tautomis ir tuo pačiu suderinti savo istoriją su kitų valstybių tradicija. Ieškota ne originalumo, bet tęstinumo, o garbinga pradžia buvo būsimos politinės padėties prielaida. Romos įvaizdis tokiai užduočiai tiko geriausiai.
Pagrindinis pasakojimo motyvas buvo kelionė/persikėlimas ir naujos tautos gimimas naujoje geografinėje vietoje.
Lietuviai – senovės Romos disidentai
Lietuvių kilmės iš romėnų mitas nukelia į imperatoriaus Nerono laikus (pagal kitą versiją – į hunų Atilos įsiveržimo Romos imperijon metus), kai Romos „kunigaikštis“ Palemonas ir 500 jo kilmingų bendražygių, nepakentę tirono savivalės, su savo giminaičiais („keturios Romos patricijų giminės: Kentauro herbo, Stulpų herbo, Meškos herbo ir Rožės herbo“) išvyko iš Amžinojo Miesto ir po ilgos kelionės jūra bei vandenynu apsistojo Baltijos pakrantėje.
Taip prasidėjo Lietuvos kunigaikščių ir bajorų istorija. Romėniška Lietuvos istorijos pradžia išsprendė du svarbius istorinius klausimus: suteikė lietuviams garbingą vietą tarp kitų Europos tautų ir susiejo jų istoriją su antikinės bei krikščioniškos istorijos įvykiais.
Į tolimą praeitį perkeltos dabarties realijos
Kartu ši kilmės teorija atspindi to meto Lietuvos visuomenės pokyčius ir kylantį naują istoriškumą. XVI amžiaus pradžioje įtakingiausios LDK diduomenės giminės siekė sukurti politinę ir idėjinę erdvę savo išaugusios valdžios įtvirtinimui.
Goštautai, Alšėniškiai, Radvilos ir kitos didikų giminės romėniškos teorijos dėka gavo jų politinę valdžią atitinkančią istorinę tradiciją – Palemoną atlydėjusius romėniškus protėvius. Ši tradicija perkėlė į tolimą praeitį pagrindines XVI a. vertybes ir santykius, istoriškai pagrįsdama didikų dominavimą LDK visuomenėje.
Jei Jonas Goštautas XV a. buvo Vilniaus vaivada, o jo anūkas Albertas tikėjosi juo tapti, tai teisėta buvo manyti, kad jų legendinis protėvis Petras Goštautas šias pareigas galėjo eiti dar Algirdo laikais.
Tuomečiu požiūriu teisėta buvo tik tai, kas turėjo pradžią, tradiciją. Šaltiniuose nerasta pradžia turėjo būti sukurta, perkeliant dabarties realijas į praeitį. Todėl legendinėje metraščių dalyje aprašomoje gilioje Lietuvos senovėje pradeda veikti Goštautai, Manvydai, Davainos, Alšėniškiai, Giedraičiai, jau tada metraštininkų žiniomis valdę tas teritorijas, kurios šioms giminėms priklausė XV–XVI a.
Jei Jonas Goštautas XV a. buvo Vilniaus vaivada, o jo anūkas Albertas tikėjosi juo tapti, tai teisėta buvo manyti, kad jų legendinis protėvis Petras Goštautas šias pareigas galėjo eiti dar Algirdo laikais. Kartu atskleisti ryšiai su kitomis Europos kilmingųjų giminėmis – juk iš tų pačių „romėnų“ Kolonų ar Orsinių save kildino ne tik Goštautai ar Davainos, bet ir vokiečių, čekų ir kitų tautų hercogų bei grafų giminės.
Praeities mitai – dabarties reikmėms
Tačiau romėniška teorija ne tik paaiškino Lietuvos valdovų ir didikų kilmę. Intelektualinėje LDK kanceliarijos aplinkoje gimęs pasakojimas iš mokytos teorijos virto legenda, nes atsakė į esminius kultūrinius ir socialinius to laiko klausimus. Jis nubraižė LDK „politinės geografijos“ žemėlapį: keliaudami ir kurdami naujus miestus bei pilis nuo Žemaitijos ir Jurbarko iki Palenkės bei Ukrainos, legendiniai lietuvių kunigaikščiai nužymėjo teritoriją, kurios vientisumo išsaugojimas buvo aktuali XVI a. problema.
Legendinėje metraščių dalyje aprašoma viešpataujančių Palemono, Kentauro ir Stulpų dinastijų kaita kūrė įspūdį, kad konkrečios valdovų giminės užgesimas nepertraukdavo nuoseklios istorijos eigos, o šalia valdovų visuomet svarbų vaidmenį vaidino didikai.
Ši teorija suteikė ideologinį pamatą ir rusėnų bajorijos integracijai: ji leido Chodkevičiams, Sapiegoms, Tiškevičiams ir kitiems LDK stačiatikiams jaustis tokiais pat „romėnais-lietuviais“, kaip kad katalikai Goštautai, Radvilos ar Kęsgailos. Juk visų jų protėviai buvo tarp penkių šimtų kilmingųjų, lydėjusių Palemoną iš Romos prie Baltijos krantų. Tik vėlesni politiniai įvykiai šią žmonių grupę išblaškė po plačius Dižiąją virstančios Kunigaikštystės plotus.
Nuo šiol romėniška kilmės teorija ilgą laiką tapo pagrindiniu Lietuvos istorijos siužetu ir lietuviško tapatumo ašimi. Besikuriančiai LDK politinei bendrijai reikėjo identiteto, kuriam geriausiai tiko bendro likimo idėja.
Lietuvos metraščiai ir lietuvių kilmės iš romėnų teorija politinei bajorų tautai paaiškino jos šaknis, įkurdino ją lygiaverčių tautų pasaulyje ir suteikė svarių istorinių argumentų ateities politiniams ginčams. Nes kaip vėliau sakė vienas Radvila: „Esu romėnas.“
