Jos ištakos siejamos su Vilniaus menine aplinka, o šiai mokyklai priskiriami statiniai buvo paplitę visoje LDK – nuo Žemaitijos iki Mstislavlio ir Polocko. Grakštieji bokštai istoriografijoje vadinti ženklais, žyminčiais senosios Lietuvos valstybės sienas, rytinę katalikybės ir Vidurio Europos ribą.
Banguojantis Vilniaus architektūrinis reljefas
Tačiau šis ryškus LDK miestų panoramų akcentas nėra vienintelis ir būtinas baroko atmainos elementas. Jau prieškariu Vilniaus baroko mokyklos fenomeną tyrinėję mokslininkai pastebėjo, kad išsivadavus iš bendro įspūdžio ir išanalizavus statinius, galime pamatyti juose daug skirtingų elementų, pvz., fasadų be bokštų, bet „vilnietiškų“.
Vilnietiškumo veikiausiai reikėtų ieškoti tik šiai mokyklai būdingose kompozicijose ir dekoravimo motyvuose. Tai – smulkiai skaidyti dekoratyvūs frontonai, profiliuoti, laužyti ar lankstyti karnizai, ritmingas piliastrų pasikartojimas, karpyto kontūro arkos (geriausias pavyzdys – Vilniaus bazilijonų vienuolyno vartai), ažūrinių geležies dirbinių puošyba, įvairiaspalvio dirbtinio marmuro ir stiuko vidaus dekoravimas (Vilniaus Šv. Jono bažnyčios interjeras).
Visų elementų visuma sukūrė savitą, originalią architektūrinę raišką. Vilniaus baroko mokykla tapo savarankiška Abiejų Tautų Respublikos ir Europos baroko atmaina.
Pirmiausia ši mokykla siejama su ryškaus meistro Johano Christppho Glaubitzo (apie 1700–1767) kūryba. Jonas Kristupas Glaubicas buvo evangelikas liuteronas, kilęs iš vokiškų kraštų. Į Vilnių jis atvyko 1738 m. ir dirbo iki pat mirties.
Ar vien tik J.Ch.Glaubitzas?
J.Ch.Glaubitzo veiklą tyrinėtojai apipynė hipotezėmis. Jam priskirta beveik pusė visų XVIII a. vid. statybų.
Šio architekto darbus pastebėjo prieškariu Vilniuje dirbęs menotyrininkas Stanisławas Lorentzas, kuris ištyrė kelis šaltiniais pagrįstus šio architekto bažnyčių ir rūmų statybų darbus bei hipotetiškai priskyrė jam dar keletą. Vėliau meno istorikas Vladas Drėma (po karo aktyviai susirašinėjęs su S.Lorentzu) tapo pagrindiniu „Glaubico mito“ kūrėju.
„Pagal labai ryškų ir nepakartojamą stiliaus charakterį ir neabejotiną individualų braižą“ V.Drėma priskyrė J.Ch.Glaubitzui net 39 architektūros objektų autorystę. Dar labiau J.Ch.Glaubitzo reikšmę pabrėžė istorikas Alfredas Bumblauskas, teigęs, kad architekto „kūrybos trisdešimtmetis yra vienas ryškiausių senosios Lietuvos civilizacijos reiškinių, iki šiol išlaikęs svarbiausio Lietuvos kultūros priklausomybės Vakarų civilizacijai ženklo statusą“, ir iškėlęs jį į reikšmingiausių Lietuvos istorijos asmenų rangą.
Vis dėlto kai kurių J.Ch.Glaubitzui priskiriamų darbų autorystė diskutuotina. 1992 metais lenkų architektūros istorikas Wojciechas Boberskis Vilniuje skaitė pranešimą „Ne vien tik Glaubicas“. Per pastarąjį dešimtmetį buvo „atrasti“ kiti Vilniaus baroko kūrėjai: Juozapas Fontana, Jonas Valentinas Tobijus de Dyderšteinas, Jonas Vilhelmas Frezeris ir kiti.
Fontana su Glaubitzu net gali dalintis vieno objekto – Stalovičių bažnyčios – autorystę. Bažnyčią statęs J.Fontana pasišalino, neatlikęs visų sutartų darbų, o J.Glaubitzas baigė statybą. Abu architektai dėl šių statybų atsidūrė vieno teismo procese. J.Fontana dėl neįvykdytų sutarties sąlygų buvo bylos atsakovas, o J.Glaubitzas liudijo prieš jį ir prašė teismo apginti nuo kolegos rūstybės.
J.Ch.Glaubitzo kūrybos žemėlapis
Nepaisant menkai dokumentuotos J.Ch.Glaubitzo darbų autorystės, jo vaidmuo kuriant Vilniaus baroko mokyklą neabejotinas. Talentas, produktyvumas ir ryšiai su įtakingais užsakovais suformavo Glaubitzo išskirtinumą. Vos atvykęs į Vilnių ir pradėjęs dirbti liuteronų bendruomenei, netrukus jis buvo pakviestas dirbti ir katalikams.
Savo bažnyčių rekonstrukcijas Glaubitzui patikėjo jėzuitai (Šv. Jonų bažnyčia) ir benediktinės (Šv. Kotrynos). Jis dirbo Vilniaus kapitulai (manoma, kad tvarkė katedros varpinę ir projektavo pagrindinio katedros fasado bokštus) ir magistratui (rotušės rekonstrukcija).
Glaubitzą samdė ir Vilniaus unitai (Bazilijonų vienuolynas), ir stačiatikiai (Šv. Dvasios cerkvės interjeras). Ilgainiui Glaubitzo veikla apėmė beveik visą LDK teritoriją: jis dirbo Polocke (Šv. Sofijos katedra), Mohiliave (Viešpaties Atsimainymo cerkvė ir vienuolynas), Vitebske (jėzuitų Šv. Juozapo bažnyčia ir kolegija), Žemaitijoje (remontavo Varnių katedrą, statė kunigų seminariją, Žemaitijos vyskupo Antano Dominyko Tiškevičiaus rezidenciją).
Darbų užsakymus dažnai lemdavo geri Glaubitzo santykiai su aukščiausiais katalikų, unitų ir stačiatikių bažnyčių dvasininkais. Tai, kad jis buvo pelnęs gerą vardą, liudija Vilniaus vyskupo Mykolo Jono Zenkovičiaus 1761 m. surašytas testamentas. Vyskupas paliko 50 000 auksinų Lydos parapinės bažnyčios perstatymui ir pageidavo, kad darbus atliktų „Glaubitzas ar koks kitas geras architektas“.
Glaubitzo talentas skleidėsi savitoje Vilniaus aplinkoje, kur po didžiulio 1737 m. gaisro, sunaikinusio didelę dalį miesto, bažnyčios ir rūmai buvo atstatomi, papildant ir modifikuojant senąjį jų pavidalą. Štai Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios gotikinės struktūros vertikalumą papildė banguotų paviršių ir siluetų dinamika – sukurta originali architektūra. Glaubitzo ir kitų Vilniaus kūrėjų dėka baroko meninė kalba plėtojosi ir kitų konfesijų – liuteronų, stačiatikių – architektūroje.
Šio laiko LDK architektūra, anot S.Lorentzo, buvo aukščiausio europinio lygio, o drauge turėjo nepakartojamą, savitą raišką.
