Atrodo, kad 1536 m. netoli Frydlando (vok. Friedland, dab. Pravdinskas) esančiame Bamblių (vok. Bammeln) kaime gimęs J.Bretkūnas buvo XVI a. dar gyvavusių prūsų kilmės.
1525 metais Vokiečių ordinas nukariautose žemėse įkūrė Prūsijos didžiąją kunigaikštystę. Nepaisant Renesanso ir humanizmo inspiruotų kultūrinių pastangų ir bandymų leisti prūsiškas knygas, prūsų tautai nepavyko išlikti.
Vokiečių valdomoje valstybėje per XVI a. daugelis jų asimiliavosi ir suvokietėjo (manoma, kad tokį procesą patyrė J.Bretkūno tėvas Valtenas Bretke – amatininkas, šeimą išlaikęs iš alaus daryklos ir kailių dirbtuvės), o dalis jų sulietuvėjo.
Nėra duomenų, kokia kalba šeimoje kalbėjo J.Bretkūnas, tačiau tikėtina, kad jis gimė vokiečių kalbos aplinkoje (1563 m. laiške kunigaikščiui J.Bretkūnas rašė, kad tiek lietuviškai, tiek prūsiškai moka „pusėtinai“).
Jokių prūsiškų J.Bretkūno raštų nežinome. Tai, kad savo pagrindine kūrybos kalba J.Bretkūnas pasirinko lietuvių kalbą, kuri nebuvo gimtoji, rodo, jog lietuvių kalbos pozicijos XVI a. II pusėje Prūsijoje buvo stiprios.
Šalia vokiečių kalbos lietuvių buvo antra žodinėje ir rašytinėje tradicijoje vartojama kalba Rytų Prūsijos dalyje. 1555 metais J. Bretkūnas įstojo į dešimtmetį savo valstybės sostinėje gyvavusį liuteronišką Karaliaučiaus universitetą, kuriame studijavo daug lietuvių. Matrikulose jis buvo pažymėtas kaip „vargšas ir našlaitis“ (pauper, pupillus), nes buvo netekęs motinos.
1557 metais J.Bretkūnas tęsti teologijos studijų išvyko į Vitenbergo universitetą ir Vokietijoje gyveno iki 1562 metų. Po to grįžo į Prūsiją, kur kunigaikštis Albrechtas jam paskyrė evangelikų liuteronų parapijos kunigo vietą Labguvoje (vok. Labiau, dab. Poleskas), esančioje už 4 km nuo Kuršių marių.
Čia J.Bretkūnas kunigavo ir kūrė 25 metus. Prūsijos kunigams buvo skiriama alga iš kunigaikščio iždo, tačiau pagrindines pajamas jie turėjo gauti iš suteikiamos žemės ir ūkio.
Ūkininkavimas visą gyvenimą studijoms ir mokslui atsidėjusiam J.Bretkūnui nebuvo mielas, ginčai su valstiečiais atimdavo daug laiko (jis turėjo prižiūrėti apie 63 ha valdą)
Ūkininkavimas visą gyvenimą studijoms ir mokslui atsidėjusiam J.Bretkūnui nebuvo mielas, ginčai su valstiečiais atimdavo daug laiko (jis turėjo prižiūrėti apie 63 ha valdą), žemės būdavo dažnai užliejamos. J. Bretkūnas prašėsi kunigaikščio perkeliamas kitur, bet Sembos konsistorijos sprendimu buvo laikomas Labguvoje, nes mokėjo vietines kalbas. Jis pirmasis ten gyvenantiems lietuviams sakė pamokslus lietuviškai be vertėjo.
Labguvoje kunigaudamas ir ūkininkaudamas J.Bretkūnas pradėjo versti Bibliją į lietuvių kalbą. Dirbo sparčiai: 1579–1580 m. jau buvo išvertęs visą Naująjį Testamentą bei Psalmyną.
Lietuvių kalbą prijaukinusi plunksna
1587 m. Karaliaučiuje mirus lietuvių kunigui, M. Mažvydo bendradarbiui Baltramiejui Vilentui, liko laisva kunigo vieta Karaliaučiaus Šteindamo Šv. Mikalojaus bažnyčioje.
Kunigaikštis Georgas Friedrichas perkėlė J. Bretkūną kunigauti ten. Atsirado palankesnės sąlygos J.Bretkūno lietuviškų knygų leidybos Karaliaučiuje projektams. 1589 metais, atnaujinęs ir perdirbęs dar M.Mažvydo laikais parengtą pirmąjį lietuviškų giesmių repertuarą, J.Bretkūnas išleido du savo giesmynus (Giesmes Duchaunas ir Kancionalas) bei maldų knygelę Kolektas.
1591 metais pasirodė pirmasis istorijoje didelis lietuvių religinės prozos veikalas – originalus J.Bretkūno pamokslų rinkinys „Postilė“.
Šios keturios lietuviškos knygos buvo viskas, ką J.Bretkūnui pavyko išspausdinti. Visos jos liudijo J.Bretkūno ištikimybę liuteronizmui bei pastangas išgryninti šios protestantiškos Bažnyčios doktriną ir pasaulėžiūrą.
J.Bretkūnas buvo ir vienas pirmųjų Prūsijos istorikų: 1578–1579 m. Labguvoje vokiečių kalba jis parašė veikalą „Chronikon des Landes Preussen“ (Prūsijos žemės kronika), kuria XVII a. naudojosi jo provaikaitis Matas Pretorijus, rašydamas istorinį veikalą „Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubühne“ (Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla, apie 1671–1703).
1590 m. lapkritį Karaliaučiuje J. Bretkūnas baigė Labguvoje pradėtą didžiausią gyvenimo darbą – Biblijos vertimą į lietuvių kalbą. Jis pirmasis lietuvių istorijoje įgyvendino Reformacijos idealą pateikti Šventąjį Raštą tautine kalba.
1590 m. lapkritį Karaliaučiuje J. Bretkūnas baigė Labguvoje pradėtą didžiausią gyvenimo darbą – Biblijos vertimą į lietuvių kalbą. Jis pirmasis lietuvių istorijoje įgyvendino Reformacijos idealą pateikti Šventąjį Raštą tautine kalba.
LDK pirmasis toks projektas evangelikų reformatų buvo subrandintas tik beveik po šimtmečio (S B.Chylinskis).
Dešimtmetį J.Bretkūnas susirašinėjo su Prūsijos kunigaikščiu ir valdžios tarėjais dėl aštuonių tomų Biblijos rankraščio patikrinimo bei parengimo spaudai. 1600 metais J.Bretkūnas gavo užmokestį (400 markių) ir patvirtinimą, jog Biblija bus rengiama spaudai, jei vertėjas ją dar pataisys ir suredaguos.
1602 metų spalio pabaigoje, J.Bretkūnui mirus nuo Karaliaučiuje siautėjusio maro, pirmos lietuviškos Biblijos rengimo spaudai darbai sustojo. Iki Antrojo pasaulinio karo rankraštis saugotas Karaliaučiuje, vėliau išvežtas į Vokietiją. Šiuo metu jis saugomas Berlyne, Prūsijos paveldo Slaptajame valstybiniame archyve.
Versdamas Bibliją, J.Bretkūnas buvo ištikimas M.Lutherio mokymui, todėl jo pamatinis šaltinis – vokiškoji M.Lutherio Biblija (1546 m. leidimas).
Vertimą J.Bretkūnas derino su lotyniška „Vulgata“, graikišku Naujuoju Testamentu, B.Vilento Biblijos ištraukomis jo Evangelijose bei Epistolose (1579), naudojosi naujųjų laikų Biblijos komentatorių (Erazmo Roterdamiečio ir kitų) darbais. J.Bretkūno rankraštyje pateikta daug galimų atskirų žodžių ir frazių vertimų variantų bei sinonimų.
Didžiulių pastangų XVI a. reikalaujantį darbą – Biblijos vertimą į vos pradėjusią savo rašytinę tradiciją formuoti lietuvių kalbą – J. Bretkūnas išvertė niekieno neremiamas, savo valia, suprasdamas tai kaip Dievo pašaukimą: „Kadangi Dievas nori, kad kiekvienas žmogus pagal savo luomą ir pašaukimą užsidėtų naštą, kurią jis patikėjo jam ir kurią jis privalo panaudoti jo garbei ir artimo patarnavimui, tai ir aš pripažinau, jog esu įpareigotas, kiek man įmanoma, vykdyti šią Dievo valią.“
