Vakarų Europos valstybėse šie dokumentai leido nekliudomai keliauti svetimšaliams užsienio valstybėje, tuo tarpu Rusijos imperijos valdžios pareigūnų išduodamuose pasuose buvo nurodomas ir konkretus svetimšalio kelionės tikslas bei maršrutas, kurio paso savininkas privalėjo laikytis. Ši sistema pamažu stiprėjo XIX a. ir galutinai įsitvirtino Europoje Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse.
Pirklių kontrolė naudinga iždui
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vidaus pasai masiškai pradėti išdavinėti XVIII a. pabaigoje. LDK Iždo komisija nurodė juos išduoti LDK pirkliams, su užsienio prekėmis kirtusiems ir Lenkijos, ir Lietuvos valstybių teritoriją.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vidaus pasai masiškai pradėti išdavinėti XVIII a. pabaigoje. LDK Iždo komisija nurodė juos išduoti LDK pirkliams, su užsienio prekėmis kirtusiems ir Lenkijos, ir Lietuvos valstybių teritoriją.
1788 metų gegužės 5 d. pasirodė LDK Iždo komisijos universalas, skelbęs, kad „užsienio prekės, kurios kenkia šios [t. y. LDK] provincijos piliečių turtams, neteikia jokios naudos iždui“.
Užsienietiškomis prekėmis prekiaujantiems pirkliams Lietuvoje įsakyta iš LDK Iždo komisijos įsigyti pasus, o visoms muitinėms – juos tikrinti.
Pasuose turėjo būti įrašas, kad užsienio prekės bus parduodamos LDK teritorijoje. Tai ypač buvo aktualu Lenkijai, kuri skundėsi Lietuvos pirklių savavališka prekyba neapmokestintomis prekėmis (ypač vynu) jų teritorijoje.
Pirkliams įvestos pasų sistemos pagalba norėta išspręsti ir muito mokesčių problemas, siekta, kad nenukentėtų LDK iždo pajamos. Be to, Lietuvos pirkliams, iš Vakarų Europos pasiekus Lenkijos teritoriją (muitines), turėjo būti išduodami kvitai, nurodantys vežamų į Lietuvą prekių kiekį.
Kelionių rašteliai
Pasų sistemos diegimas suintensyvėjo Ketverių metų seimo reformų laikotarpiu. Tik pradėjusios darbą Civilinės karinės komisijos (jos gaudė valkatas, elgetas ir dezertyrus, kontroliavo samdomus darbininkus, prižiūrėjo svetimšalių keliautojų judėjimą) reikalavo, kad žemvaldžiai pavaldiniams išduotų pasus arba liudijimus, kuriuose būtų nurodyta jų tarnų ar samdinių priklausomybė.
Analogiškas nurodymas buvo skirtas ir karininkams, išleidžiantiems savo karius atostogų. Iš pradžių pasą atstojo žemvaldžio ar karininko raštelis, tačiau augant pasų padirbinėjimui pareikalauta ir herbinio antspaudo su parašu. Galiausiai įsitvirtino paso spausdintas ir pareigūnų užpildytas blankas, kurį pareigūnai patvirtindavo parašais ir antspaudu.
Miestų gyventojams – miestiečiams ir žydams – pasus išduodavo vaitai, jų raštus parašais ir antspaudu patvirtindavo magistratai bei bajoriškų institucijų pareigūnai.
Netrukus Civilinės karinės komisijos nustatė atskirą tvarką ir miestams. Miestų gyventojams – miestiečiams ir žydams – pasus išduodavo vaitai, jų raštus parašais ir antspaudu patvirtindavo magistratai bei bajoriškų institucijų pareigūnai.
Tvarka nebuvo vienoda, jos skirtumus lėmė Civilinių karinių komisijų įvairios direktyvos; kartais užtekdavo tik magistrato pareigūnų parašų. Nenorėdami sukelti įtarimo nepažįstamose teritorijose, saugumo sumetimais pasų prašydavo ir keliaujantys bajorai, kuriems Civilinės karinės komisijos rekomendavo pasus įsigyti vykstant į miestus.
Tapatybės nustatymas pagal akių spalvą
Išduodami pasai buvo registruojami specialiose knygose ir žurnaluose. Gardino Civilinė karinė komisija 1790 m. per pusmetį išdavė net 220 pasų.
Pasai dažniausiai buvo išduodami tarnams, pirkliams, žmonėms, vykstantiems už vaivadijos ar pavieto ribų, kertantiems valstybės sieną.
Išlikę įrašai apie pasus rodo, kad šių dokumentų savininkai keliavo ne tik verslo tikslais, vyresnybės nurodymu, bet ir dėl asmeninių reikalų, kurie taip pat buvo įrašomi išduotame dokumente. Terminuoti pasai buvo išduodami ir atvykusiems svetimšaliams: pirkliams, svečiams ir keliautojams.
Pasų forma nebuvo vienoda, ji skyrėsi kiekviename paviete ir kito. Štai 1791 m. Minsko Civilinės karinės komisijos išduotame pase buvo įrašomas tik vardas, pavardė ir nurodomas kelionės maršrutas bei tikslas, tuo tarpu 1792 m. Vilniaus Civilinės karinės komisijos išduotame paso spaudinyje figūravo ir įrašas, liepęs nurodyti paso savininko akių spalvą bei, „jeigu įmanoma“, jo amžių.
Paso formą lėmė ir jo savininko socialinė kilmė. Dėl informacijos stokos tapatybės dokumente apie jo savininką kildavo nesusipratimų. Pasitaikydavo atvejų, kai keliaujantį asmenį plėšikai apvogdavo, tada dingdavo dokumentai ir keliautojas turėdavo aiškintis jį sulaikiusiems pareigūnams.
Kova su šnipais ir dezertyrais
Pasų išdavimo tvarka sugriežtėjo 1792 m. gegužę, artėjant karui su Rusijos imperija. 1792 metų gegužės 12 d., baimindamasi dezertyrų, nelegalų ir šnipų, ATR Iždo komisija ne tik jūrų, bet ir upių laivų savininkams uždraudė priimti į savo laivus žmones be paso.
Pasų išdavimo tvarka sugriežtėjo 1792 m. gegužę, artėjant karui su Rusijos imperija.
Apie tokius žmones reikėjo tuoj pat pranešti Civilinėms karinėms komisijoms. Gegužės pabaigoje Kalvarijos miestiečiai sulaikė pro jų miestą į Prūsiją be paso savavališkai ir neinformavus pareigūnų sprukusį Vilniaus vyskupą Ignotą Jokūbą Masalskį.
Taigi karas su Rusija dar labiau sugriežtino pasų kontrolę, jos neišvengė net didikai. Pasų sistema buvo sugriežtinta ir 1794 m. sukilimo metu.
XVIII a. pab. pasų sistemos pagalba buvo prižiūrimas mokesčių mokėjimas, stebimas gyventojų judėjimas, kontroliuojama žmonių be pragyvenimo šaltinio migracija, kovojama su dezertyrais.
Karo metu pasas padėjo efektyviau priešintis svetimos valstybės šnipinėjimui. Kariuomenė ir piliečiai gaudydavo įtartinus asmenis ir pristatydavo juos į Civilinės karinės komisijos būstinę, kur juos areštuodavo ir apklausdavo. XVIII amžiaus pab. pasas buvo trumpalaikis raštas, liudijantis keliautojo tapatybę už jo gyvenamos teritorijos ribų.
