Svarbiausi – XVI amžiaus, jų dauguma. O sudarytieji iki Valakų reformos, kai kalbamas sociumas buvo išlaikęs daugiausiai archajinių požymių, – vertingiausi. XVII amžiuje dažniausiai minima tik kaimynų žemė ir vietovardžiai Kaimynai, Kiemionys. Terminas dažnesnis valsčių administracijos, žemesniųjų teismų ir privačių dvarų raštinėse. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijoje jis retai vartotas.
Taigi terminas funkcionavo gyvojoje lietuvių kalboje, todėl jis „prasibrovė“ į vietinio administravimo raštus, o valdovo kanceliarijoje turėjo būti naudojamas rusėniškas atitikmuo. Lietuviškoje XVI a. raštijoje kaimynu verčiamas lenkų kalbos žodis poddany „(pa)valdinys, priklausomas žmogus, valstietis“ (Mikalojus Daukša „Postilėje“).
Kaimyno terminas anksčiausiai vartotas Lietuvoje, Vilniaus ir Trakų vaivadijose. Žemaitijoje jis paplito XVI a. viduryje.
Kaimyno terminas anksčiausiai vartotas Lietuvoje, Vilniaus ir Trakų vaivadijose. Žemaitijoje jis paplito XVI a. viduryje. Termino nevartojo rusėnų žemėse. XVI amžiaus pab. kaimynas turėjo sinonimą valstininkas „valstietis“.
Tai rodo kaimynų sluoksnio išnykimo būklę, kai didesnio skirtumo tarp jų ir įbaudžiavintų valstiečių, valsčiaus gyventojų nebebuvo, o kaimynu tapti galėjo ir kitų gyventojų sluoksnių atstovai.
Kelios glosos (lot. glossa – senas arba retas žodis < gr. glōssa – kalba, liežuvis) kaimynų istorijos šaltiniuose patikimai liudija, jog jų sociumo tarnyba, prievolės ponui yra ne kas kita, o služba tiahlaja „tiaglo, lažo (lažininko) tarnyba (darbas), baudžiavinio atodirbio renta“.
Tuo reikėtų paaiškinti valdovo kanceliarijos „abejingumą“ šiam lietuviškam žodžiui – terminui: jį nesunku išversti į suprantamesnį liudi tiahlyje „tiagli žmonės, lažininkai, baudžiauninkai“. Žinoma daugiau etimologinių ir pažodinių sąvokos kaimynas vertinių – selianin, susied, patvirtinančių kaimynystės institutą Lietuvoje buvus XV amžiuje.
Kuo skiriasi kaimynas nuo baudžiauninko?
Kaimynų sluoksnis nuo tiahlų skyrėsi keliais reikšmingais požymiais. Pirmiausia kaimynai nei teisiškai, nei administraciniu aspektu, nei prievolėmis nebuvo susiję su valsčiaus žmonėmis, valstiečiais.
Antra, jie neturėjo nuosavos žemės, o dirbo tik šeimininko (nesvarbu, ar jis – valdovas, ar bajoras) skirtą dvaro žemę, savo padėtį apibūdindami maždaug taip: „Šeimininko dvaro laukuose, prie dvaro (aplink dvarą), gyvename ir jo žemę dirbame.“
Jų namai galėjo būti perkeliami iš vieno lauko į kitą, ponas galėjo kaitalioti jiems skirtus žemės sklypus. XVI amžiaus vid. kaimynų žemė jau buvo nuolat naudojami žemės sklypai, tačiau kaimynai žemės ir toliau nevaldė. Trečia, jų darbai ir prievolės buvo kitokios nei valsčiaus žmonių, nes kaimynai nedirbo valdovui jokių darbų, nedavė duoklių ir neatliko angarinių patarnavimų. Ketvirta, kaimynai nepriklausė dvaro žmonėms, nelaisvajai šeimynai, vergams, bernams, kurie dirbo vien tik pono dvare, o ši distinkcija (lot. distinctio – atskyrimas) griežtai pabrėžiama dokumentuose.
Kaimynų darbai ir prievolės – paprasti. Be darbų savo laikinuose sklypuose, kur sėdavo tik pono sėklą, ardavo su pono gyvuliais, augindavo tik jo galvijus, jie dar privalėdavo dvaro laukuose eiti lažą: kelias dienas arti, nuimti derlių, šienauti dvaro pievas ir ruošti šieną.
Darbai trukdavo ne daugiau kaip kelias dienas per metus, bet dirbo keli šeimos nariai. Kaimynai taip pat dirbo su kirviu (malkų paruošos?), ėjo numatytų objektų sargybas. Jei kaimynų ponas buvo valdovas, jam viešint dvare jie turėjo duoti vištą ir dešimt kiaušinių. Tai nelaikyta duokle. Prievoles atlikinėjo nuo ūkinio kolektyvo, dūmo (šeimos) arba nuo tarnybos – didesnio giminaičių prievolinio kolektyvo.
Vergo „karjera“ ar valstiečio nuopuolis?
Kaimynai – lietuvišku terminu vadinamas senos kilmės baudžiauninkų sluoksnis. Jo genezė neatsiejama nuo žemesniųjų visuomenės sluoksnių baudžiavinio pavaldumo raidos, formuojantis lietuvių bajorų luomui.
Palyginti su dvaro nelaisvąja šeimyna, vergais ir bernais (parobkais), kaimynai stovėjo ant aukštesnės socialinės pakopos. Kai kurie kaimynai buvo laisvi ir galėjo pakeisti šeimininką, jei su juo atsiskaitydavo už skolas ir vietoje savęs šeimininko žemėje palikdavo ką nors kitą.
Konstantinas Jablonskis įrodinėjo kaimynus kilus iš vergų, nelaisvosios šeimynos per vergijos instituto evoliuciją, kai ūkiniai sumetimai ir vergų išlaikymo sunkumai paragino šeimininką dalinti jiems darbui savo dvaro žemes ir jose apgyvendino ilgesnį laiką.
Taip vergas žengė ant aukštesnio socialinio laiptelio, ilgainiui galėjo įgyti net išeivystės laisvę. Tai šiek tiek primena romėnų kolonus.
Juozas Jurginis plėtojo šias išvadas, pabrėždamas laisvųjų žmonių, valstiečių patekimą į bajorų, būsimų žemvaldžių, kaimynus. Jis pateikė nemažai faktų, kai kaimynu tapdavo nuskurdęs, už skolą bajorui ar kitam kreditoriui parsidavęs, skolą atidirbantis ūkininkas, valstietis, miestietis.
Jis pateikė nemažai faktų, kai kaimynu tapdavo nuskurdęs, už skolą bajorui ar kitam kreditoriui parsidavęs, skolą atidirbantis ūkininkas, valstietis, miestietis.
Tai – įsikeitimas. Kitas kelias buvo už bausmę ar baudą tam tikrą laiką tapti ieškovo kaimynu. Šie būdai laisvajam žmogui reikšdavo laikiną ar net amžiną socialinės padėties žemėjimą.
Bajoro kaimo „kaimynas“
Sunku apibūdinti pirminę kaimynų sociumo išvaizdą, nes vėlesniais laikais socialiniai santykiai keitėsi. Galima nurodyti naujoves: asmeninę laisvę turinčius kaimynus, lažinių prievolių vykdymą ir mokesčių mokėjimą ne tik nuo šeimos, bet ir nuo tarnybos, nuolat naudojamų, nekaitaliojamų kaimynų žemių atsiradimą.
Apie archajinį kaimyną lieka tik daugiau ar mažiau pagrįstos spėlionės: gyveno pono skirtoje žemėje, dirbo su jo darbo įrankiais, sėjo jo sėklą, tarnavo vien su savo šeima. Tačiau šeimininkas išvengdavo jų, kaip vergų, kaip dvaro nelaisvosios šeimynos, išlaikymo išlaidų.
Archajinis kaimyno ryšys su ponu, jo dvaru leido J.Jurginiui pasiūlyti patikimą termino etimologiją: šalia bajoro kiemo (kaimo) jo žemėse apsigyvenę arba įkurdinti priklausomi žmonės pagal lietuvių kalbos dėsnius įgydavo kaimyno (kiemionio) vardą.
Kaimynų socialinio instituto atsiradimo chronologija nėra aiški. Jie buvo „vėlyvesni“ už XIII a. imtą minėti lietuvių vergijos instituciją, nes iš dalies buvo jos nykimo vaisius. Pirmi duomenys apie galimus į „laisvę“ paleistus vergus Lietuvoje (bet ar jie kaimynai?) gali siekti XIV a. II pusę.
Pagrįsta vėlyviausia kaimynų atsiradimo riba yra veldamų, laisvųjų žmonių, liaudies dalijimo bajorams pradžia.
Dalijimą pradėjo didysis kunigaikštis Vytautas (1392–1430). Nors šio lietuvių sociumo raida lėmė baudžiauninkų, tokių kaip ir kaimynai, atsiradimą, pastarieji su veldamais netapatinti: skyrėsi jų sluoksnių kilmė, darbai ir prievolės, žemėvaldos pobūdis, asmeninė priklausomybė ir atsiradimo laikas.
