Praeityje žmonės retai suprato, kas vyksta, nes pasikeitimų šaltiniai buvo už jų regos horizonto. Stebėdami, kaip jų akyse keičiasi tai, kas atrodė amžina, jie įžiūrėjo Dievo rankos mostus, pranašaujančius pasaulio pabaigą. Toks buvo visas XVI a., kai didžiausią ankstyvųjų naujųjų laikų kainų augimą lydėjo intensyviausia Europos dvasinė krizė – Reformacija.
Sidabro karštinė
XIV a. pab. pasikrikštijusi Lietuva atsivėrė ne tik Vakarų Europos kultūrai, bet ir jos ekonomikai. Kaip katalikybė pamažu keitė lietuvių mentalitetą, taip Europos ekonomikos raidos tendencijos veikė jų materialinę buitį.
Jau XV a. pab. vakarinės LDK paribio miestai (ypač Brestas, Gardinas, Kaunas, Vilnius) perėmė prekybos iniciatyvą iš iki tol valstybėje aktyvesnių senosios Rusios prekybos centrų pietuose ir rytuose (Kijevas, Smolenskas). Keitėsi prekybos pobūdis: jei per XV a. tarptautiniuose mainuose ir vietinių gyventojų prievolių sistemose vyravo atsiskaitymai natūra (net Hanzos pirkliai garsėjo tokia prekyba), tai nuo XVI a. pr. sparčiai augo atsiskaitymų sidabro monetomis reikšmė.
Visuomenėje plintantį naudojimąsi grynaisiais (monetizaciją) skatino ne tiek užsienio prekyba, kiek valstybės primesta mokesčių politika – valstiečių kai kurių duoklių pervedimas į grynuosius; padažnėję sidabrinės (vienkartinio karo mokesčio) išėmimai iš bajorų, vedę prie papročio nesinaudoti bajorų karine tarnyba, leidžiant jiems išsipirkti. Tačiau LDK teritorijoje nebuvo aukso ir sidabro išteklių, todėl pinigų ūkio plėtotė vyko tik gaunant brangiuosius metalus per mainus su Europa.
Netikėtai šią ligą sutramdė Naujojo pasaulio brangiųjų metalų ištekliai, kai nuo 1546 m. imta eksploatuoti Potosi sidabro kasyklą Cerro Rico kalne (dabartinėje Bolivijoje).
Europos ekonomika nuo Romos imperijos laikų iki XVI a. pr. sirgo chroniško brangiųjų metalų trūkumo liga. Nors jų gavybos apimtys žemyne nuolat augo (XIV–XV a. didelius jų kiekius teikė Čekijos, Vengrijos, Saksonijos kasyklos), bet daug jų buvo išeikvojama mainams su Tolimaisiais Rytais už prabangos prekes (prieskonius, tekstilės gaminius).
Netikėtai šią ligą sutramdė Naujojo pasaulio brangiųjų metalų ištekliai, kai nuo 1546 m. imta eksploatuoti Potosi sidabro kasyklą Cerro Rico kalne (dabartinėje Bolivijoje).
XVI amžiaus pab. iš čia kasmet tik į Ispaniją oficialiais kanalais buvo atgabenama 30–40 t gryno sidabro (apytikriai antra tiek iš kasyklos buvo išvežama nelegaliai). Naujajame pasaulyje veikė ir daugiau kasyklų.
Amerikos sidabro banga plūstelėjo į Europą, sukeldama staigų monetų kalyklų darbo suaktyvėjimą, sykiu ir daugumos plataus vartojimo prekių kainų šoktelėjimą. Per XVI a. Vakarų Europos rinkose jos pabrango 2–4 kartus. Tai buvo didžiausia kainų revoliucija iki XX a. vidurio. Pinigų nuvertėjimas it užkratas plito visuose su Vakarų Europa intensyviau prekiavusiuose kraštuose. Kiekviename jų infliacija buvo savita.
Kainų šuoliai LDK
XVI a. kainų revoliucija LDK iki šiol istorikų nebuvo tirta. Todėl ją galima vertinti tik apytikriai. Jau XV a. II p. didėjant valstybės gyventojų skaičiui, augant miestams ir plečiantis miestelių tinklui, turėjo atsirasti platesnis vartojimas, skatinęs pinigų naudojimą ir periodišką kainų kitimą.
Nuo XVI a. pr. Lietuvos pinigų kalyklų darbas tapo reguliaresnis ir vietinės monetos iš rinkos išstūmė užsienietiškas. Nors Potosi sidabras galėjo pasiekti Lietuvą, regis, didžioji dalis čia kaldintų monetų buvo iš prastesnio lenkiško sidabro. Tad Potosi lavina, matyt, suvaidino netiesioginę įtaką Lietuvos rinkai: ji tik pristabdė prastesnio Rytų Europos sidabro nutekėjimą iš regiono.
Beveik neturime šaltinių, nuosekliai atspindinčių XVI a. kainas Lietuvoje, todėl bene geriausias sisteminis šaltinis – trys Lietuvos Statutai.
Viena vertus, vien faktas, kad į teisės kodeksus buvo įtraukiami kainynai, rodo dar viduramžišką tikėjimą stabiliomis kainomis. Kita vertus, lygindami trijų Statutų, įsigaliojusių 1529, 1566, 1588 m., kainynus matome, kad tų pačių prekių kainos buvo nestabilios. Palyginimui prie Statutuose įrašytų kainų pateikiamos valdovo sprendimu 1507 m. nustatytos kainos. Pastarosios, lyginant su rinkos kainomis, buvo pažemintos, todėl jų neverta sureikšminti.
|
Prekė |
Kaina 1507 m. |
Kaina 1529 m. |
Kaina 1566 m. |
Kaina 1588 m. |
|
Naminiai galvijai
|
||||
|
Darbinis arklys |
50 gr. |
60 gr. |
120 gr. |
|
|
Darbinis jautis |
30 gr. |
50 gr. |
80 gr. |
100 gr. |
|
Karvė |
30 gr. |
50 gr. |
100 gr. |
|
|
Telyčia |
20 gr. |
– |
40 gr. |
70 gr. |
|
Nupenėtas paršas (meitelis) |
12 gr. |
30 gr. |
50 gr. |
60 gr. |
|
Kiaulė |
15 gr. |
20 gr. |
20 gr. |
|
|
Paršiukas |
3 gr |
5 gr. |
5 gr. |
|
|
Avis |
12 gr. |
15 gr. |
15 gr. |
|
|
Avinas |
2 gr. |
12 gr. |
12 gr. |
20 gr. |
|
Avinėlis |
3 gr. |
5 gr. |
6 gr. |
|
|
Ožka |
6 gr. |
20 gr. |
20 gr. |
|
|
Naminiai paukščiai
|
||||
|
Žąsis |
0,5 gr. |
3 gr. |
3 gr. |
3 gr. |
|
Gaidys kaplūnas |
6 gr. |
6 gr. |
6 gr. |
|
|
Višta arba viščiukas |
0,25 gr. |
6 gr. |
3 gr. |
3 gr. |
|
Antis |
2 gr. |
2 gr. |
2 gr. |
|
| Balandis |
1 gr. |
1 gr. |
1 gr. |
|
|
Javai |
||||
|
Kviečių kapa1 |
12 gr. |
15 gr. |
20 gr. |
|
|
Rugių kapa |
3 gr. |
10 gr. |
12 gr. |
12 gr. |
|
Vasarinių rugių kapa |
8 gr. |
10 gr. |
20 gr. |
|
|
Miežių kapa |
6 gr. |
8 gr. |
10 gr. |
|
|
Avižų kapa |
2 gr. |
4 gr. |
6 gr. |
8 gr. |
|
Grikių kapa |
4 gr. |
5 gr. |
8 gr. |
|
|
Žirnių kapa |
– |
6 gr. |
10 gr. |
|
|
Sorų kapa |
– |
4 gr. |
8 gr. |
1 Neiškulti javai skaičiuojami kapomis – po 60 pėdų. Iš jų buvo gaunama apie pusę statinės biralų – apie 100 l
Per XVI a. (vertinant tik pagal Statutų kainynus) stambūs darbiniai raguočiai Lietuvoje brango daugiau kaip dvigubai, karvės – trigubai, kiaulės – dvigubai, avių kaina beveik nesikeitė, ožkos brango kiek mažiau nei dvigubai; stabilios liko paukštienos kainos, javai brango beveik dvigubai.
„Bajoro galvos“ devalvacija
Visų verčių mato – žmogaus – kaina irgi keitėsi. Staigaus pinigų ūkio augimo akivaizdoje europiečiai vėl atrado vergiją: vergai iš Afrikos vis dažniau buvo vežami į Amerikos plantacijas ir rūdynus.
Lietuvoje žmogaus kainos šuolius galima pastebėti lyginant trijuose Lietuvos Statutuose pateiktas kompensacijų sumas (vergeldus arba galvapinigius) už skirtingų visuomenės grupių atstovų nužudymą.
Visuose trijuose Lietuvos Statutuose už bajoro galvą buvo mokama 100 kapų grašių (6 000 grašių) nužudytojo šeimai. Bet Pirmajame Statute šalia šio mokesčio buvo numatytas ir tokio pat dydžio mokestis valdovui. Taigi XVI a. I p. bajoro galva kainavo didžiulę – 12 000 grašių sumą. Antrajame ir Trečiajame Statutuose (I) vergeldas nužudyto bajoro šeimai liko toks pats (100 kapų grašių), tačiau neliko išmokos valdovui. Todėl bajoro vergeldas pigo dvigubai, o vertinant tai, kad daugumos pragyvenimo lygis išaugo, reali bajoro galvos kaina XVI a. II p. pigo 3–4 kartus.
|
Visuomenės grupės |
Vergeldai grašiais |
|||
|
1529 m. |
1566 m. |
1588 m. |
||
|
Bajoras |
6 000+6 000 =12 000 |
6 000 |
6 000 |
|
|
Tarnas keliuotis, amatininkas, dvarų prievaizdas, raktininkas |
1 200 |
1 800 |
3 000 |
|
|
Tarnas šarvuotis |
– |
3 000 |
3 600 |
|
|
Bartninkas |
800 |
1 200 |
2 400 |
|
|
Paprastas žmogus valstietis (jungvalkis arba tiaglas) |
600 |
1 200 |
1 500 |
|
|
Nelaisvas šeimynykštis |
300 |
600 |
720 |
Taigi teisminių kompensacijų sumos rodo, kaip kylant išnaudojamo darbo vertei krito į rinkos santykius sunkiai įtraukiamų laisvųjų kilmingųjų vertė. Turbūt kilmingieji su nuoskauda jautė šias permainas, tačiau jiems negrėsė valstiečių dalia – galimybė bet kurią akimirką kaip gyvuliams būti parduotiems kitam šeimininkui.
