Trakai ilgainiui tapo ne tik LDK (vėliau Abiejų Tautų Respublikos) karaimų dvasiniu ir kultūriniu centru, bet ir miestu, kuriame buvo suformuotas išskirtinis nekrikščioniškos bendruomenės statusas.
1441 metais Trakų karaimams suteikta krikščioniška, miestietiška Magdeburgo teisės privilegija, kuria jie galėjo naudotis lygiai kaip ir „kituose mūsų miestuose, ypač Vilniuje, Trakuose ir Kaune“. Ši didžiojo kunigaikščio Kazimiero suteiktis buvo pirmasis teisinis aktas, apibrėžęs karaimų padėtį LDK ir sukūręs analogo neturėjusį atvejį, kai viename mieste veikė dvi magdeburgijos: krikščionių miestiečių ir karaimiškoji.
Svarbiausia privilegija karaimams skirta žydams
Nors sprendimas įteisinti karaimų gyvenimą mieste, suteikiant jiems miestietiško tipo teisę, yra unikalus, tačiau nekrikščioniškų bendruomenių (ypač žydų) santykių su miestais teisinio reglamentavimo kontekste nesunku rasti motyvų, paaiškinančių šį atvejį.
Nuo XIV a. pab. žydų bendruomenės rūpinosi privilegijomis, leidžiančiomis joms gyventi konkrečiame mieste ir apibrėžiančiomis santykius su miestiečiais. Ir karaimai rūpinosi savo teisine ir socialine padėtimi, savęs, kaip vienos miesto gyventojų grupės, įtvirtinimu. Skirtumas tas, kad šį kartą, išskiriant karaimus mieste, pasirinktas ne LDK žinotas žydams suteiktų lokalių privilegijų formatas, bet tuo metu jau Trakų miesto turėta Magdeburgo teisė.
Ji labiau teisiškai išskyrė karaimus, kaip vieną mieste gyvenančią korporaciją, nei pavertė juos visaverčiais miestiečiais. Lotyniškai rašyta privilegija buvo suteikta „Iudeorum Trocensium“ – Trakų žydams.
Tai, kad karaimo etnonimas nėra minimas svarbiausioje karaimų teisinę padėti aptariančioje suteiktyje ir jos papildymuose, ilgą laiką kėlė abejonių dėl tikrųjų šios privilegijos gavėjų. Šiandien jų nebelikę, privilegija vienareikšmiškai priskiriama karaimų bendruomenei.
Trakų karaimams suteikta privilegija buvo pakartotinai patvirtinta ne kartą, tačiau Kazimiero suteiktos privilegijos papildymai buvo daromi tik ją konfirmuojant (lot. confirmatio – sutvirtinimas) didiesiems kunigaikščiams Aleksandrui (1492 m.) ir Žygimantui Senajam (1507 m.).
Dar vienas šios privilegijos kuriozas – Trakų karaimams suteiktos privilegijos patvirtinimas visiems LDK karaimams 1646 metais. Nėra žinoma, kaip vienų pirmųjų LDK suteiktų magdeburginių privilegijų pagrindu sudaryta privilegija Trakų karaimams buvo taikoma kitų bendruomenių (Biržų, Pasvalio ar itin stiprioje Naujamiesčio) praktikoje.
Karaimų miestas mieste
Pasirinktas miestietiškos Magdeburgo teisės modelis sąlygojo ir miesto savivaldai būdingų institutų imitaciją karaimų bendruomenėje. Buvo sukurta karaimų savivalda su karaimų vaitu priešakyje. Jį iš bendruomenės autoritetų rinko karaimai, o tvirtino Trakų vaivada. Kadencijos metu karaimų vaitas buvo aukščiausias karaimų bendruomenės vadovas, jos administratorius ir teisėjas, kuris, remdamasis religine teise, sprendė nesutarimus tarp dviejų karaimų.
Mišrios karaimų ir krikščionių bylos buvo priskirtos vaivados teismui. Didysis kunigaikštis Aleksandras, tvirtindamas ir papildydamas savo tėvo Kazimiero suteiktą privilegiją, atleido Trakų karaimus nuo muito mokesčio.
Tuo metu šią prekybos plėtotei svarbią lengvatą turėjo tik kai kurių magdeburginių miestų miestiečiai, o atleisti nuo muito iki Antrojo Lietuvos Statuto (1566 m.) nebuvo net bajorai. Šia lengvata karaimai mažai naudojosi, tačiau periodiškai kildavo konfliktų dėl to, kad ją sau prisiskirdavo labiau išplėtotą prekybos verslą turėję žydai rabinistai.
Siekdami įveikti žydų konkurenciją, 1646 m. karaimai išsirūpino iš Vladislovo Vazos privilegiją, draudžiančią žydams ne tik verslauti Trakuose, bet ir kurtis mieste. Tai buvo neįprastas sprendimas. Paprastai iniciatyvos varžyti žydų ekonominę veiklą imdavosi krikščionys.
Karaimai, gavę teisę į dalį miesto gaunamų pajamų iš svarstyklių ir vaško lydyklos, kaip ir miestiečiai mokėjo činšo mokestį ir kitas miestietiškas duokles. Činšas, kai buvo apibrėžta karaimų gyvenamoji vieta mieste (iki neišlikusio Gulbių tilto), sutapo su žydų rabinistų kituose miestuose mokėtu činšu – feodaline renta už gyventi skirtą teritoriją.
Neįprasta privilegija
Netrukus po karaimų įsikūrimo jų apgyventa Trakų teritorija imta vadinti „galu“. Taip karaimiškoji dalis buvo skiriama nuo krikščioniškojo miesto. Karaimų gyvenamoje dalyje buvo pastatyti mediniai karaimų maldos namai – kenesa, o kiek tolėliau už karaimų „galo“ įkurtos kapinės. Taip užtikrinti svarbiausi bendruomenės religinio gyvenimo poreikiai.
Dėl pasirinkto karaimų padėties apibrėžimo modelio (Magdeburgo teisės) jiems suteiktose privilegijose nebuvo aptartos maldos namų ir kapinių turėjimo, jų neapmokestinimo ar apsaugos nuo smurto aplinkybės, nebuvo įrašyti ir jų tradicinį gyvenimo būdą ginantys straipsniai.
Tai vienas akivaizdžių ir svarbesnių karaimams ir žydams rabinistams suteiktų privilegijų skirtumų. Pastarieji nuosekliai aptardavo nuo krikščionių besiskiriančio religinio gyvenimo praktiką. Nors didžiojo kunigaikščio Kazimiero privilegijoje nėra numatyta pilių apsaugos prievolė karaimams, 1492 m. Aleksandras ją atšaukė kaip tą, kurią jie „ankščiau privalėjo atlikti“.
Karaimų tautinę tapatybę stiprinančiuose pasakojimuose LDK karaimams neprivaloma pilių apsaugos ar karo prievolė tapo karaimiškumo simboliu (rytų kraštų karių ginkluotės fragmentai yra įkomponuoti ir Lietuvos karaimų herbe), naudingumo valstybei ženklu, pateisinančiu bendruomenės įsikūrimą visuomenėje.
