Belaisviai uždaromi į vienuolynus
Daugiausia belaisvių paimta pirmosiomis sukilimo savaitėmis, kai sukilėliams pavyko užimti Varšuvą ir Vilnių. Abiejų Tautų Respublikos sostinėje į nelaisvę buvo paimta keli tūkstančiai, o Lietuvos sostinėje – daugiau kaip tūkstantis belaisvių.
Toks didelis belaisvių skaičius tapo problema ne tik sukilimo vadovybei, bet ir miestams. Ypač sudėtinga situacija buvo Vilniuje. Tuo metu jame gyveno tik apie 20 000 gyventojų, iškilo problemų – kur patalpinti tiek daug belaisvių, kaip organizuoti jų saugojimą, maitinimą, užimtumą.
Dauguma kareivių buvo uždaryti vienuolynuose, kuriuos saugojo iš miestiečių ir kareivių sudarytos sargybos
Dauguma kareivių buvo uždaryti vienuolynuose, kuriuos saugojo iš miestiečių ir kareivių sudarytos sargybos, maisto produktus belaisvių maitinimui tiekė sukilimo vyriausybės Lietuvoje – Aukščiausios Tautinės Tarybos Aprūpinimo deputacija, o maistą gamino vienuoliai.
Pirmosiomis dienomis, kai situacija dar buvo kritinė, belaisvių laikymo ir saugojimo sąlygos buvo griežtesnės, nes už belaisvių saugumą atsakinga Visuomenės saugumo deputacija teigė, kad tokios sąlygos yra laikinos: „Deputacija, vedina būdingu lenkų tautai žmogiškumu, norėtų su belaisviais elgtis taip, kad viskas jiems būtų parūpinta ir pateikta jų patogumui kaip dera. Tačiau išblaškytų rusų kariuomenės dalinių [...] veiksmai žeidžia piliečių širdis, o ankštumas Vilniaus mieste kol kas neleidžia užtikrinti tauriai lenko širdžiai būdingą geresnį belaisvių aprūpinimą.“
Kitame pareiškime Saugumo deputacija tęsė: „Rusų belaisviai yra nelaiminga karo teise valstybės nuosavybė. Jie gali būti iškeisti į į nelaisvę patekusius brolius. Nors jų išlaikymas ir daug kainuoja valstybei, tačiau šios visuomenės nuosavybės atsainiai vertinti nedera.“
Laisvė „už garbės žodį“
Siekį elgtis su belaisviais garbingai liudija ir kazokų, kurių vis daugiau buvo pristatoma į Vilnių, pavyzdys. Nors, deputacijos nuomone, jie „yra plėšikai, namų padegėjai ir žudikai, tačiau, kadangi gyvi paimti į nelaisvę, su jais pridera elgtis, kaip ir su kitais belaisviais, nesuteikiant priežasčių priešininkams elgtis pagal principą „akis už akį, dantis už dantį“.
Dar vėliau karininkams, kurie davė garbės žodį nebėgti, režimas palengvintas – jie galėjo laisvai vaikščioti po miestą.
Belaisviai karininkai buvo traktuojami kitaip nei eiliniai kareiviai. Jau viduramžiais su riteriais, kuriuos galima prilyginti karininkams, buvo elgiamasi ypatingai. Ši praktika buvo perimta ir vėlesniais laikais. Vilniuje karininkai buvo laikomi geresnėmis sąlygomis, atskirai nuo eilinių kareivių.
Daugiausia jų buvo laikoma Vilniaus arsenalo teritorijoje buvusiuose pastatuose. Rusijos kariuomenės Vilniuje įgulos vadui generolui N.Arsenjevui buvo skirti du liokajai, skalbėja, atskiras virėjas. Štabo karininkams buvo paskirti du patarnautojai, o maistas buvo tiekiamas iš smuklės.
Po kelių savaičių, kai įtampa mieste atslūgo, karininkams buvo leista susitikinėti su žmonomis, kurios turėjo leidimą bet kada išvykti į Rusiją. Dar vėliau karininkams, kurie davė garbės žodį nebėgti, režimas palengvintas – jie galėjo laisvai vaikščioti po miestą. Karininko garbės žodis turėjo saugoti labiau nei mūro sienos ar ginkluoti sargybiniai.
Kareivių integracija
Pagerėjo ir eilinių belaisvių sąlygos. Mokantys kokį nors amatą galėjo dirbti pas amatininkus, sutinkantys dirbti žemės darbus buvo priimami į valstiečių ūkius, tik prieš tai jie turėjo prisiekti nekenkti ATR. Priimantis įsipareigodavo „žmoniškai“ elgtis su belaisviu ir pristatyti jį, kai tik valdžia nurodys. Taip bandyta ne tik pagerinti belaisvių sąlygas, bet sumažinti jų išlaikymo išlaidas. Likę eiliniai belaisviai privalėjo dirbti, statyti įtvirtinimus prieš miestą.
Netrukus belaisviams net pradėta mokėti atlyginimus. Generolams buvo mokama 9 auksinai, pulkininkams ir majorams – 6, rotmistrams ir kapitonams – 3.
Birželį išleistoje instrukcijoje buvo nustatyta, kad belaisvių darbo diena truks nuo 5 val. ryto iki 19 val. su dviejų valandų pietų pertrauka. Belaisviai galėjo gauti kvalifikuotą medicininę pagalbą – jiems buvo įkurtos specialios ligoninės, kuriose dirbo rusų gydytojai. Belaisviams suteikta galimybė gauti religinius patarnavimus.
Netrukus belaisviams net pradėta mokėti atlyginimus. Generolams buvo mokama 9 auksinai, pulkininkams ir majorams – 6, rotmistrams ir kapitonams – 3, poručnikams (leitenantams) ir vėliavininkams – 2, puskarininkiams – pusę auksino (15 grašių), eiliniams – 10 grašių.
Nėra žinių, kaip savo sąlygas vertino belaisviai, tačiau sukilėlių akimis jos buvo geros. Kai iškilo klausimas, ar galima leisti į Rusiją išvykti rusų pirkliams, vienas motyvas buvo tas, kad „jie papasakos, kaip gerai elgiamasi su jų belaisviais“, tikintis, jog taip pat bus elgiamasi ir su į nelaisvę patekusiais sukilėliais.