Manoma, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas pirmasis ėmė sistemingai taikyti politinę valstiečių dalinimo savo pavaldiniams praktiką. Tokie valstiečiai, vadinti veldamais, buvo valdovo malonės išraiška.
Valdovo malonė už bajorų palankumą
Po Vytauto mirties (1430) sekęs vidaus karas tokią praktiką paspartino. Matyt, tokiu būdu buvo lengva įgyti bajorų palankumą, kuris buvo būtinas pretendentui į Didžiojo kunigaikščio sostą. Lietuvos visuomenėje, kuriai tradicija buvo svarbi, tai virto tam tikra valdovui įprasta sambūvio su bajorija forma.
Apogėjų ši praktika pasiekė Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero valdymo metu. Istorikai suskaičiavo, kad Kazimieras į savo metrikos knygas įrašydavo vidutiniškai po trisdešimt dovanojimo aktų per metus (1440–1480 m. būta apie 1 200 dovanojimų). XVI amžiuje tempai šiek tiek sulėtėjo.
Kazimieras į savo metrikos knygas įrašydavo vidutiniškai po trisdešimt dovanojimo aktų per metus (1440–1480 m. būta apie 1 200 dovanojimų). XVI amžiuje tempai šiek tiek sulėtėjo.
Toks būdas įgyti nekilnojamojo turto buvo žinomas visuomenei. Pasitaikydavo net klastočių. Vienintelis asmuo visoje valstybėje, galintis suteikti nekilnojamo turto, buvo valdovas.
Asmeniškai kreiptis į valdovą tokiu reikalu buvo sudėtinga. Galbūt problema nedidelė, jei tarnauji valdovo dvare. Tačiau smulkus ar vidutinis bajoras, pvz., gyvenęs Mstislavlyje, prieš kelionę turėjo pagalvoti dukart. Paprasčiau buvo kreiptis į sau artimesnius įtakingus asmenis ir, jiems užtarus, gauti nekilnojamojo turto.
Įtakingieji užtarti galėjo įvairiai. Dažniausiai užtekdavo suteikti nekilnojamojo turto savo administruojamose valdose. Tuomet bajoras vykdavo į sostinę su gautu raštu, kurį valdovas patvirtindavo.
Valdovui taip buvo paprasčiau – nereikėjo siųsti savo žmonių tikrinti, ar suteikta žemė išties tuščia ir niekam nepriklauso, ar duota teisingai, ar nedaroma žala iždui. Tikrinimas – užtarėjo darbas. Žinoma, didikas galėjo tarstelėti gerą žodį bajoro labui Seime, kur šis atvykdavo su prašymu. Tačiau ne kasdien vyksta Seimas. Užtarėjas kartais galėjo paprašyti pats. Bet valdovo malonė – brangus politinis ir ekonominis išteklis.
Valdų dalybos: kas prašo, tas ir gauna
Be užtarėjo, gauti žemės iš valdovo buvo sudėtingiau, bet įmanoma. Galimybės priklausė nuo gavėjo socialinės padėties. Lengviausia prieiti prie valdovo buvo didžiūnams bei valdovo dvaro tarnams. Jiems valdos būdavo suteikiamos „už ilgą ir ištikimą tarnybą“, bent taip būdavo užrašoma.
Tik kartais originalesnės formuluotės sufleruoja, kas, galbūt, yra tikroji suteikčių gavimo priežastis: „Taigi mes, su Vilniaus vaivados sutikimu ir užtarimu, gerus Svorožinskio darbus ir tarnystę mūsų, valdovo, karo tarnyboje Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei atliktus, matydami ir atlygindami, tuos minėtuosius kaimus su ten gyvenančiais žmonėmis, arimais ir žeme, apgyventa ir tuščia, su visais mokesčiais, pajamomis ir derliais tiems kaimams priklausančiomis, jam duodame ir šiuo raštu užrašome...“
Nemanykime, jog nekilnojamojo turto įgijimas – godumo reikalas. Tai galėjo būti atlygis už suteiktas paslaugas, pagalba ištikus bėdai ar kopimo karjeros laipteliais raiška. Kai kuriais atvejais tai galėjo būti logiška: jei tenka vykti pas valdovą prašyti patvirtinimo amžiną atilsį tėvo turėtai žemei, kodėl nepaprašius, kad suteiktų malonę ir leistų valdyti šalia esantį tuščią žemės plotą?
Tam, kad „nauja valdžia“ nepareikalautų kadaise pilies žemėms priklausiusių valdų grąžinti, norom nenorom tekdavo sukarti nemenką kelią ir valdovo prašyti turimas žemes patvirtinti, šįkart – „visiems laikams“.
Grįžkime prie žemės laikymo „iki valdovo valios ir malonės“. Viskas klostydavosi gerai, kol geradario, suteikusio tas žemes, neištikdavo nelaimė ar sėkmė. Tiek mirus asmeniui, kurio vardu buvo išduota brangi privilegija, tiek jo karjeros šuolio iš valstybės periferijos į svarbesnes pareigas atveju, kildavo neramumų.
Tam, kad „nauja valdžia“ nepareikalautų kadaise pilies žemėms priklausiusių valdų grąžinti, norom nenorom tekdavo sukarti nemenką kelią ir valdovo prašyti turimas žemes patvirtinti, šįkart – „visiems laikams“.
„Neišsenkančios“ valdovo žemės
Kodėl valdovas, nuolat dalindamas savo domeną, jo taip ir neišdalindavo? Valdovo domeno mažėjimą stabdė keli veiksniai. Svarbiausias – vidinė krašto kolonizacija. Daugėjant gyventojų, vis nauji retai apgyventos šalies plotai buvo įdirbami. Augant gyventojų skaičiui, šį procesą skatino ir valdovas, teikdamas mokesčių lengvatas naujai žemę įdirbantiems. Šitaip valdovas galėjo disponuoti vis didesniu žemės plotu.
Antras dalykas – ne visos suteiktos žemės likdavo gavusiųjų rankose. Jei žemių iš valdovo gavėjas būdavo bevaikis, jam mirus valdos vėl grįždavo į valdovo rankas. Tiesa, neilgam – panašu, kad ta pati žemė netrukus būdavo suteikiama kitiems. Šitaip dalis valdovo žemių nuolat keliaudavo iš rankų į rankas, nedarydama papildomos žalos valdovo iždui.
Žinoma, valdovas prižiūrėjo savo valdas. Kanceliarijos dokumentuose, kuriuose buvo įrašomos suteiktys, vis išreiškiamas rūpestis „daroma didesne (ar mažesne) žala mūsų iždui“.
XVI amžiaus pradžioje savo valdomis ypač rūpinosi Bona Sforca, Žygimanto Senojo žmona. Jos valdų atsiėmimo kampanija, nors ir supriešinusi ją su Lietuvos diduomene, buvo aiškus ženklas, rodantis didelį valdančiųjų susirūpinimą savo ir valstybės iždo pajamomis. Vėliau įvykusi Valakų reforma jau apėmė ne tik karalienės domeną, bet ir visas valdovo žemes.
