Šis vaizdinys dar kartais pasūdomas žiniomis, kad Mindaugas grįžo prie savo protėvių tikėjimo – pagonybės.
Tačiau egzistuoja ir kitas požiūris. Manoma, kad Mindaugas iki pat tragiškos žūties liko krikščioniu. Lietuvos karalius tapo pagonių reakcijos auka.
Prie protėvių tikėjimo sugrįžusio arba krikščionių tikėjimo kankiniu tapusio Mindaugo vaizdiniai, nors tiesmuki ir atspindintys mūsų laikų žmonių lūkesčius bei projekcijas į praeitį, naudingi kaip riboženkliai, žymintys platų lauką, kuriame ir reikia aiškintis, ką byloja šaltiniai, kaip susiklostė vienoks ar kitoks vėlesnių laikų Mindaugo įvaizdis.
Nenuoširdus tikėjimas ir žemaičių įtaka
Mindaugo atsimetimą nuo krikščionybės kai kurie tyrėjai prilygina apostazei – krikščionių tikėjimo išsižadėjimui. Tokia nuomonė remiama tiek Haličo–Voluinės, tiek Eiliuotosios Livonijos kronikos atitinkamais pasažais.
„O Mindaugas pasiuntė pasiuntinius pas popiežių ir priėmė krikštą. Tačiau jo krikštas buvo apgaulingas. Slapta aukojo savo dievams, pirmajam Nunadieviui ir Teliaveliui, ir Diviriksui, kiškių dievui, ir Medeinei. Kai išjodavo į lauką ir išbėgdavo kiškis į lauką, į tą miško šilą neidavo ir nedrįsdavo net šakelės nulaužti. Ir savo dievams aukojo, ir mirusiųjų kūnus degino, ir savo pagonybės atvirai laikėsi“ (Mindaugo knyga, p. 111–112).
Rusėnų metraštininkas ypač pabrėžia, kad Mindaugo krikštas nuo pat pradžių buvęs netikras.
Kitaip Mindaugo atsimetimą nuo krikščionybės aprašo vokiečiai.
Plačiai vaizduodamas dramatišką sceną, kurioje žemaičiai ir Treniota bando palenkti Mindaugą į savo pusę, kronikininkas byloja: „Jei krikščionis tu apleisi, / Žemaičių pagalbą gausi, / Ištikimai jie tave myli. Su jais vieningam reikia būti / Ir nuo krikščionybės atsimesti“ (eil. 6399–6403). Žemaičiai, regis, Lietuvos valdovui norėjo ne tik atskleisti šviesias politines perspektyvas, bet ir įspėti: „Jei dievus niekinti nori / Ir krikščionybėje pasilikti, Teks tau skaudžiai nusivilti / Ir vėliau tik pamatyti, / Ką esi dabar padaręs. Turi likt ištikimas žemaičiams / Ir taip kaip jie / Su krikščionybe elgtis“ (eil. 6410–6417). Naudodamas šiuos ir panašius kontrastus kronikininkas įgyvendino savo „programinį“ planą, skirtą žemaičiams dar prieš derybų pradžią, kurios jis pats negalėjo girdėti: „Jo maldaukim, jam grasinkim / Taip ilgai, kad jam apkarstų / Visa jo krikščionybė“ (eil. 6360–6362). Eiliuotosios kronikos kontekste natūralu, kad „Kai karalius tai išgirdo, / Ant krikščionių jis įniršo / Ir paklausęs patarimo / Prisidėjo prie pagonių“ (eil. 6427–6430). Atrodo, kad daugumai Mindaugo dvare buvusių vokiečių tokios permainos baigėsi tragiškai, nes „Karalius Mindaugas įsakė / Savo visoje šalyje / Sučiupti krikščionis / O jų dalį nužudyti“ (eil. 6457–6460).
Popiežius Klemensas IV, 1268 m. rašydamas raštą Čekijos karaliui Pšemislui Otokarui II dėl Lietuvos karalystės atkūrimo, apie velionį Mindaugą užsiminė kaip apie „šviesaus atminimo“ valdovą, kuris „galop kažkokių pragaišties sūnų buvo žiauriai nužudytas“.
Kas verčia abejoti kronikų liudijimais?
Šis vaizdingas, įtaigus ir logiškai nuoseklus Eiliuotosios Livonijos kronikos autoriaus tekstas perša mintį, kad Mindaugas iš tikrųjų atsisakė krikščionybės. Palyginus tiek su rusėnų, tiek su vokiečių autorių pateiktomis spalvingomis scenomis, mintis, kad Mindaugas iki pat savo tragiškos mirties liko krikščioniu, atrodo kaip blankus šešėlis.
Beveik vienintelis tiesioginis šiai scenai prieštaraujantis balsas kyla iš tolimos Romos. Popiežius Klemensas IV, 1268 m. rašydamas raštą Čekijos karaliui Pšemislui Otokarui II dėl Lietuvos karalystės atkūrimo, apie velionį Mindaugą užsiminė kaip apie „šviesaus atminimo“ valdovą, kuris „galop kažkokių pragaišties sūnų buvo žiauriai nužudytas“.
Todėl šį klausimą nagrinėjęs Zenonas Ivinskis laikėsi nuomonės, kad „iš vieno atsitiktinio Romos kurijos teigiamo pomirtinio atsiliepimo apie Mindaugą, kada visi kiti XIII a. ir vėlesni šaltiniai priešingai kalba, darosi tikrai sunku įsitikinti, kad Mindaugas būtų pasilikęs toliau (po 1261 m.) krikščioniu“.
Kritiškai nagrinėjant šaltinius, jų perteikiamas vaizdas beveik visada atsiveria kaip komplikuotas. Ne išimtis ir minėtas rusėnų metraštis bei vokiečių kronika.
Pirmuoju atveju susiduriame su sąmoningu katalikiškos krikščionybės pėdsakų maskavimu, todėl neatsitiktinai Haličo–Voluinės metraštyje nerasime jokių žinių apie Lietuvoje Mindaugo laikais veikusius vyskupus ar vienuolius, apie Mindaugo numatytą įpėdinį kataliką.
Šiame metraštyje gausu žinių apie lietuvių pagonybę, kurios vargiai ką byloja apie Mindaugo religinį gyvenimą ir įsitikinimus.
Eiliuotoji Livonijos kronika terminą krikščionybė vartojo kitokia prasme. Kronikininkas krikščioniją dažnai tapatino su savo Ordino interesais, kalbėdamas apie vokiečius, tik pastariesiems užtikrintai priskyrė krikščionių vardą, o visi kiti liko pagonimis, kuršiais, žemaičiais, lietuviais, rusais ir panašiai.
Be to, kovą su Vokiečių ordinu jis vaizdavo kaip kovą su krikščionybe. Tad nenuostabu, kad Mindaugo atsimetimą nuo sąjungos su Vokiečių ordinu jis sutapatino su krikščionybės išsižadėjimu.
Vėlesniais laikais ši žinia, atitrūkusi nuo konteksto, virto Mindaugo apostazės argimentu.
Mindaugo tikėjimo mįslė
Ar Mindaugas iki pat mirties galėjo likti krikščioniu?
Net ir aktyviai prieš Vokiečių ordiną kovoję žemaičiai pagonybės nelaikė būtina sąlyga politiniam bendradarbiavimui. Mindaugo konkurentas Tautvilas buvo katalikas ir drauge – Mindaugu nepatenkintų žemaičių pagonių sąjungininkas.
Eiliuotojoje Livonijos kronikoje matyti, kad jiems labiausiai rūpėjo ne Mindaugo tikėjimas, bet bendra kova su Vokiečių ordinu. Tą jie pasiekė, bet neaišku, koks buvo Mindaugo santykis su krikščionybe.
Reikia turėti galvoje ne tik pacituotą popiežiaus bulės teksto ištrauką, bet ir kitas aplinkybes. Dar popiežius Inocentas IV, ruošdamasis įtvirtinti Mindaugo kaip karaliaus statusą, keletą kaimyninių kraštų vyskupų (Kulmo, Kuršo, Saremos) įpareigojo prižiūrėti, kaip naujakrikštas Mindaugas laikosi naujojo tikėjimo.
Beje, 1253 m. Mindaugą karūnavęs Kulmo vyskupas Heidenreichas gyveno iki 1263 m., tad Mindaugo apostazės atveju Romos kurija būtų informuota ir mintis apie „šviesaus atminimo“ valdovą būtų neįmanoma.
Viduramžiais Katalikų bažnyčia pirmavo, diegdama biurokratines struktūras, tad popiežiaus Klemenso IV pateiktą Mindaugo pomirtinę charakteristiką, vertindami ją kaip dokumentinį liudijimą, interpretuojame taip: Mindaugas galėjo iki pat mirties likti krikščioniu, sykiu kovojusiu su kitais krikščionimis kaimynais – lenkais, vokiečiais ir rusėnais.
