Pirmykštėse tautose ypač svarbus buvo išgyvenimo klausimas, kovojant su svetimomis gentimis dėl medžioklei, gyvulininkystei ir žemdirbystei tinkamų plotų. Kovos, kaip ir viešieji bendrijos gyvenimo klausimai, buvo vyrų reikalas. Moterys buvo vaikų gimdytojos ir šeimos židinio kurstytojos. Jos taip pat būdavo vyrui priklausantis turtas.

Kaip ir kiekvienas turtas, žmonos būdavo įsigyjamos įvairiai.

Pirktos ir vogtos žmonos

Lietuvių, kaip ir kitų tautų folklore, išlikusios dainos liudija egzistavus vogtinių ir pirktinių vestuvių papročius. Labiau

Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis

„civilizuotas“ žmonos įsigijimo būdas buvo sandėris dėl kraičio su tėvais. Šeima sudaryta ne iš tarpusavio meilės, bet iš išskaičiavimo buvo savaime suprantamas reiškinys.

Lietuvių, kaip ir kitų tautų folklore, išlikusios dainos liudija egzistavus vogtinių ir pirktinių vestuvių papročius.

Santuoką, kaip lygiateisių asmenų – vyro ir moters – apsisprendimu sudarytą šeimą, išpuoselėjo tik krikščionių civilizacija. Todėl nenuostabu, kad jos nepaliestose visuomenėse moterų padėtis nepakito nuo medžiotojų laikų.

Tik Vakarų krikščionių civilizacijoje nuo XII a. pr. galėjo rastis toks reiškinys kaip kurtuazinė meilė. Nors kurtuazinė meilė nepropagavo šeimos vertybių ir buvo skirta aukštuomenės damoms, ji pakreipė moters ir vyro santykius lygiateisiškumo linkme.

Tuo metu, kai Prancūzijoje ar Vokietijoje trubadūrai ir minezingeriai kūrė moterišką grožį aukštinančias dainas, pagoniški Rytų Pabaltijo kraštai vertino „pragmatinius“ šeimos santykius: „Pagal seną paprotį, kurį prūsai išlaikė po šiai dienai, jie žmonas perkasi už tam tikrą pinigų sumą.“

Taip teigia Petras Dusburgietis.

Panaši padėtis buvo ir pagoniškoje Lietuvoje. Net ir valdovo šeimoje dukrų ar seserų ištekinimas buvo vyrų – tėvų arba brolių – reikalas. Štai apie 1252 m. „Vaišelga sudarė taiką su Danieliumi ir ištekino už Švarno Mindaugo dukterį, savo seserį“.

Bychoveco kronikoje pabrėžiama, kad po Algirdo mirties Vaidila dar labiau iškilo, nes Jogaila „išleido už jo tikrą savo seserį, kunigaikštytę Mariją“. Būdinga, kad panašiais atvejais „negirdime“ jokio moterų balso, nes jos tokius papročius, regis, laikė savaime suprantamais.

Užtat kartais „girdime“ nepatenkintus vyrus. Marijos vestuvės su Vaidila „Kęstučiui sukėlė didžiausią pyktį ir gailestį dėl tos jo giminaitės, Jogailos sesers, kam ją ištekino už vergo“. Nauji tyrimai parodė, kad Vaidila buvo ne vergas, o kilmingas bajoras. Nors jis nebuvo kunigaikščio statuso asmuo, tačiau tokie „mezaljansai“ pasitaikydavo.

Palangos mergelės istorija

Marijos Algirdaitės ir Vaidilos vedybos nebuvo toks akibrokštas, kuris galėjo supykdyti Kęstutį. Juk ir jis vedė ne kunigaikštiško kraujo žmoną, o žemaičių bajorų palikuonę.

Marijos Algirdaitės ir Vaidilos vedybos nebuvo toks akibrokštas, kuris galėjo supykdyti Kęstutį. Juk ir jis vedė ne kunigaikštiško kraujo žmoną, o žemaičių bajorų palikuonę: „Kęstutis, viešpataudamas Trakuose bei Žemaičiuose, išgirdo esant Palangoje mergelę, vardu Birutė, kuri pagonišku papročiu buvo pasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę ir pati buvo žmonių garbinama kaip dievaitė. Nuvyko pats didysis kunigaikštis Kęstutis tenai, ir labai ji jam patiko, nesgi buvo labai graži mergaitė ir protinga. Ir prašė ją, kad būtų jo žmona. Ji nenorėjo sutikti ir atsisakė, kad pasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę iki mirties. Ir kunigaikštis Kęstutis paėmė ją prievarta iš tos vietos, su didžia pagarba palydėjo ją į savo sostinę Trakus ir, sukvietęs brolius, iškėlė su savaisiais broliais dideles vestuves ir paėmė tą mergelę Birutę sau žmona.“ Tipiškos vogtinės vestuvės!

Panašiai kaip Bychoveco metraštyje Kęstučio ir Birutės vestuves 1582 m. aprašė Motiejus Stryjkovskis. Jis buvo pirmasis autorius, paskleidęs Birutės kapo Palangoje idėją: „O Palangoje prie jūros mačiau pats piliakalnį, iškilnų kalną tos Birutės, kurį ir dabar žemaičiai ir kuršiai tebevadina Šventos Birutės kalnu ir iki pat šiai dienai tebešvenčia iškilmingai jos šventę...“

Nepaisant to, kad XVI a. Lietuvos metraščiuose Birutė vaizduojama kaip romėnų vestalė, o M. Stryjkovskio pasakojime – kaip vietinė šventoji, nemažai Lietuvos istorikų tikėjo, kad jie, nepaisant akivaizdžių trūkumų, perteikia patikimą, vietinę tradiciją.

Tik pastaruoju metu rimčiau suabejota šiuo paveikią literatūrinę „sankciją“ turinčiu vaizdiniu. Tuo pačiu iškilo būtinybė iš naujo pažvelgti į negausius vienalaikius šaltinius.

Dvi kunigaikštienės likimo versijos

Vardu neminima Kęstučio žmona pateko į istorijos šaltinius aprašant tragiškus įvykius. 1390 metais skunde Vytautas kaltino Jogailą nužudžius jo tėvus. Apie 1394 m. baigtoje rašyti Vygando Marburgiečio kronikoje pažymima, kad 1382 m. Kęstutis buvo pasmaugtas, Vytautas įkalintas, o jo motina nuskandinta.

Smurtinė Vytauto motinos mirtis – labiausiai tikėtina versija, nepaisant to, kad 1418 m. Konstancoje, kilus barniams tarp vokiečių ir lenkų, pastarieji aiškino, kad Vytauto motina gyvenusi iki gilios senatvės, o josios kapas gerbiamas.

Regis, jie nežinojo, kad Vytauto motina mirė, netapusi krikščione. Kur įvyko šie tragiški įvykiai, patikimi šaltiniai nieko nesako. Žinoma tik tiek, kad tarp Jogailos ir Kęstučio kilus tarpusavio kovoms, Birutė buvo išsiųsta į Bresto pilį.

Toks atsargumas jos ir kai kurių jos giminaičių neišgelbėjo – kova tarp giminių vyko pagal visas kraujo keršto taisykles. Tikrąją Birutės kapo vietą laikas uždengė neperregima paslapties skraiste. Abejotina, kad jos palaikai būtų buvę nugabenti į Palangą, nes tuo metu (ir vėliau) ši Žemaitijos dalis priklausė Vokiečių ordinui. Dar ir 1425 m. Vytautas lengva ranka būtų perleidęs Palangą vokiečiams, jei ne savalaikis Jogailos įsikišimas.

Vytauto abejingumas Palangai rodo rimtesnį dalyką: to meto Lietuvos valdantiesiems beveik nerūpėjo jūra. Jogaila ir Vytautas pirmą bei paskutinį kartą apsilankė Lietuvos pajūryje ties Palanga tik 1427 metais.

Politinė vaizduotė pasikeitė XVI a. pradžioje, kai Renesanso dvasia imti rašyti Lietuvos metraščiai su legendiniais pasakojimais apie lietuvių kilmę iš romėnų. Šios romėniškos medžiagos importas buvo panaudotas ir tam, kad Lietuva „idėjiškai“ priglustų prie Baltijos jūros bent atkarpoje tarp Palangos ir Šventosios. Taip Birutė stojo į lietuviško pajūrio sargybą.

LDKistorija.lt