Karjera tik per pažintis
Kliento ir patrono ryšiai pasižymėjo asmeniškumu, dalyviai užėmė nelygią socialinę padėtį visuomenėje, ryškiai skyrėsi jų politinės ir ekonominės galimybės.
Abiejų pusių ryšiams būdingas neformalumas, tokie santykiai buvo ne įteisinti, bet paremti neužfiksuotu sutarimu. Silpnesnis partneris įsipareigodavo ištikimai tarnauti, teikti įvairias paslaugas už tam tikrą atlygį, protekciją, tarpininkavimą, siekiant materialių ir nematerialių gėrybių. Patronai privalėdavo teikti įmanomą paramą.
Abiejų pusių ryšiams būdingas neformalumas, tokie santykiai buvo ne įteisinti, bet paremti neužfiksuotu sutarimu.
Kliento ir patrono ryšiai būdavo ilgalaikiai ir nuolatiniai. Klientelinei sistemai arba neformaliai valdžios struktūrai funkcionuoti reikėjo palankių sąlygų. Svarbiausia, jog tam tikri resursai, socialiniai ryšiai visuomenėje būtų monopolizuoti, o potencialūs klientai galėtų naudotis jais tik patronų, reikalaujančių personalinės ištikimybės, pagalba.
Nuo XVI a. vidurio LDK, nepaisant valstybės „vėlavimo“ fenomeno, taip pat susidarė palankios (nors kitokios negu Vakarų Europoje) sąlygos klientelinei sistemai. Lietuvoje valdžia neturėjo absoliutinės valdžios bruožų ir pamažu tik silpnėjo.
Po 1564–1566 m. teisinių ir administracinių reformų ir 1569 m. Liublino unijos valdovą LDK „prižiūrėjo“ Ponų taryba, vėliau – Abiejų Tautų Respublikos senatoriai.
Išmirus Jogailaičių dinastijai, rinkimai lėmė nestabilią karaliaus valdžią. Centrinė valdžia dėl prasto komunikacijos tinklo, mažo gyventojų skaičiaus teritorijose, nedažno valdovų rezidavimo Lietuvoje sunkiai pasiekdavo LDK provinciją. Tačiau pareigybių skirstymo sistema nesikeitė, tradiciškai valdovas į aukštesnes centrines ar vietos pareigas skirdavo savo šalininkus ir jų proteguojamuosius.
Poreforminius ir formaliai demokratizuotus žemės teismus toliau valdė Lietuvos ponija (tik ne tiesiogiai, bet per jų statytinius klientus). Taigi dėl nestiprios monarcho valdžios ir išlikusios gausios diduomenės įtakos klienteliniai ryšiai LDK funkcionavo jau nuo XVI a. vidurio.
Valstybės lėlininkai
Pagrindiniai patronai LDK galėjo būti ir buvo didikai. Kaip ir to meto Prancūzijoje ar kitose Europos šalyse, jie nuo XVI a. vid. per ryšius dvare ar asmeniškai tarpininkavo dėl savo žmonių, o provincijoje savarankiškai kūrė reguliarų neformalios valdžios tinklą.
Klientelinė sistema didikams užtikrino tvirtą socioekonominę poziciją, leido išsilaikyti valdančiajame elite.
Pagal patronų užtarimų skaičių Metrikos užrašymų knygas sąlygiškai galima suskirstyti į didikų Mikalojaus Radvilos Juodojo (Nr. 35–49), vėliau Mikalojaus Radvilos Rudojo, Ostafijaus Valavičiaus, Žemaitijos seniūno Jono Chodkevičiaus (Nr. 50–70) ir kitų didikų patronavimo knygas.
LDK didikų klientela galėtų atsakyti į J.Hexterio klausimą dėl Anglijos didikų, kelis šimtmečius išsilaikiusių valdžioje: „Kaip jiems tai pavyko?“ Tai akivaizdžiai parodo serijinio šaltinio – XVI a. Lietuvos Metrikos knygų medžiaga. Beveik nė vienos naujos pareigybės, žemės valdos privilegijos valdovai neteikė vien gaunančiojo prašymu, be LDK didikų užtarimo.
Išimtį sudarė karaliaus leidimai steigti smukles. O pagal patronų užtarimų skaičių Metrikos užrašymų knygas sąlygiškai galima suskirstyti į didikų Mikalojaus Radvilos Juodojo (Nr. 35–49), vėliau Mikalojaus Radvilos Rudojo, Ostafijaus Valavičiaus, Žemaitijos seniūno Jono Chodkevičiaus (Nr. 50–70) ir kitų didikų patronavimo knygas. Baroko epochoje įtakingiausi patronai buvo Sapiegos ir Pacai.
Konkretaus didiko klientelinės sistemos specifiką sąlygojo patrono padėtis valstybėje, jo asmeniniai interesai ir galimybės, net jo asmuo. Klientams rūpėjo patekti į įtakingiausių pagal turėtas pareigas, valdytas latifundijas ir kilmę didikų klientelą. Tik neaišku, ar lengviau buvo klientui surasti patroną, ar atvirkščiai.
Atskiriems didikams tarnavusių klientų skaičius buvo skirtingas, jis atskirais laikotarpiais, priklausomai nuo patrono padėties valstybėje, kito.
Įtakingiausi valstybėje asmenys, pvz., Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515–1584) vienu metu galėjo turėti kelis šimtus jam ištikimų klientų, veikiančių didiko naudai valdovo dvare ar LDK provincijoje.
Realų klientelinio mechanizmo veikimą galima parodyti M.Radvilos Rudojo vienos grupės klientų – karaliaus sekretorių – veiklos pavyzdžiu. Nuo 1548 m. iki mirties 1584 m. didikas valdovo sekretoriate nuolat turėjo jam palankių žmonių. Tokių didikui atsidavusių sekretorių (daugiausia iš lietuviško sekretoriato) buvo 15.
Daugumai jų šios pareigos buvo karjeros pradžia, todėl tarpusavio santykiai su M. Radvila Ruduoju kito.
Daugumai jų šios pareigos buvo karjeros pradžia, todėl tarpusavio santykiai su M. Radvila Ruduoju kito. Sekretoriui didiko dėka padarius karjerą ir tapus, pvz., centriniu pareigūnu, klienteliniai santykiai virsdavo bičiuliškais.
Kaip sekretorius galėjo tapti didiko klientu, rodo laiškai. Štai savo bičiulystę ir globą be užuolankų M.Radvila Rudasis siūlė tradicine forma, tačiau maloniu stiliumi išsiskiriančiame 1565 m. laiške sekretoriui Mikalojui Naruševičiui.
Paprašytas tapti lenkiškojo sekretoriaus Jerzio Podlodowskio patronu, M.Radvila Rudasis netruko sutikti, 1550 m. atsakydamas klasikine patrono ir kliento santykiams būdinga formuluote: „Visuose reikaluose, džiugiuose ir liūdnuose, neapleisti.“
Socialinė simbiozė
Laiškai, dovanos liudija, kad M.Radvila Rudasis vertino šių klientų atsidavimą, ištikimybę, pilietiškumą. Nepaisydamas religinių skirtumų, M.Radvila Rudasis rėmė aktyvų kataliką Augustiną Rotundą, stačiatikį Mikalojų Haraburdą ir liuteroną Venclovą Agripą.
Klientais tapusius karaliaus sekretorius didikas nuolat užtardavo valdovui. Penkiems asmenims M.Radvila Rudasis karaliaus prašė aukštesnių pareigų, vienam – padidinti atlyginimą, dviem – leidimo išpirkti žemes arba patvirtinti turėtas, dar po vieną užstojo teisme ir prašė patvirtinti nobilitaciją.
Karaliaus sekretoriai didikui buvo svarbūs ne tiek dėl jų tiesioginių pareigų, kiek dėl reikšmingos informacijos. Būdami arčiausiai valdovų, klientai didikui pranešinėjo aktualias dvaro naujienas, žinias apie valdovų sveikatą, jų požiūrį į Radvilą.
Ne sykį šios grupės didiko klientai gaudavo įvairių įtakingo patrono dovanų. Karaliaus sekretoriai didikui buvo svarbūs ne tiek dėl jų tiesioginių pareigų, kiek dėl reikšmingos informacijos. Būdami arčiausiai valdovų, klientai didikui pranešinėjo aktualias dvaro naujienas, žinias apie valdovų sveikatą, jų požiūrį į Radvilą ir ypač apie politiką.
Karaliaus sekretoriai, kaip M.Radvilos Rudojo klientai, vykdė konkrečias didiko jiems patikėtas užduotis dvare.
Šis klientelinis ryšys buvo nuolatinis ir abiem pusėms naudingas.
Geriausiai tai rodo šlovinantys patroną M.Radvilą Rudąjį karaliaus sekretorių V.Agripos, Kiprijono Baziliko, Pranciškaus Gradausko, Stanislovo Košutskio ar Elijaus Pielgrimovskio panegiriniai kūriniai.
