1323 metais Gediminas, užsidaręs miegamajame, „verkė“, kai nepavyko sumanymas priimti krikštą, o praėjus šimtui metų Jogaila ir Vytautas griausmingai „raudojo“, kai išgirdo jiems nepalankų Šv. Romos karaliaus Zigmanto Liuksemburgo tarpininkavimo sprendimą dėl Žemaitijos ribų.
Vienas garsesnių Lietuvos istorijos „ašarų epizodų“ buvo lemiamas derybų dėl unijos momentas 1569 m. vasarą. Tuometis lietuvių delegacijos vadovas Žemaičių seniūnas Jonas Chodkevičius karaliaus Žygimanto Augusto ir visų susirinkusių lenkų bei lietuvių akivaizdoje Liubline pasakė įkvėptą kalbą, po kurios, anot amžininkų, apsiverkė visi suvažiavimo dalyviai.
Žemaičių seniūnas Jonas Chodkevičius karaliaus Žygimanto Augusto ir visų susirinkusių lenkų bei lietuvių akivaizdoje Liubline pasakė įkvėptą kalbą, po kurios, anot amžininkų, apsiverkė visi suvažiavimo dalyviai.
Vieniems ašaros galbūt buvo džiaugsmo, kitiems liūdesio, tačiau jomis buvo pasitikta nauja epocha. Nuo 1569 m. liepos 1 d. priimtos Liublino unijos Lenkija ir Lietuva pradėjo gyventi realioje, valstybinėje unijoje – Abiejų Tautų Respublikoje.
Bendrabūvis „iš reikalo“? Liublino unijos kontekstai
Kelias unijos link buvo sudėtingas. Jos istorija prasidėjo 1385 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos įsipareigojimais Lenkijos didikams, kurie tapo kūnu 1386 m. vasarį ir kovą, Jogailai priėmus krikštą, vedus karalaitę Jadvygą ir užsidėjus Lenkijos karūną.
Iki 1569 m. ši sąjunga išliko personaline dviejų valstybių unija, kuri 1413 m. Horodlėje, 1432 m. Gardine, 1499 m. Vilniuje būdavo atnaujinama, o nuo Vytauto laikų kartais tapdavo dinastine unija, kai Lietuvą valdydavo kitas, nors ir kilęs iš tos pačios giminės, didysis kunigaikštis.
Vieno karaliaus ar tos pačios dinastijos valdomos valstybių sąjungos XIV–XVI a. buvo įprastas Europos politinio gyvenimo reiškinys. Lietuvos didikai greitai išmoko gyventi naujose politinėse sąlygose, o valdovus iš Jogailaičių dinastijos tenkino nusistovėję ne itin glaudžios unijos santykiai. Tačiau XVI a. situacija pamažu keitėsi.
Visų pirma, komplikavosi tarptautinė Jogailaičių valstybių padėtis. Neatlaikę imperatoriškos Habsburgų dinastijos konkurencijos, Jogailaičiai po 1526 m. neteko Vengrijos ir Čekijos sostų. XV amžiaus pab. prasidėjusi Maskvos valstybės ekspansija ne tik nurėžė gerą ketvirtadalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos, bet ir pakirto tradicinį Lietuvos diduomenės tikėjimą „Vytauto laikų sienų“ tvirtumu.
Ši ekspansija vertė ieškoti karinės ir finansinės paramos Lenkijoje. Būta ir ekonominio unijos konteksto. Augančios užsienio prekybos su Vakarų Europa sąlygomis Baltijos jūros pakrantės uostai vis labiau viliojo lietuvių didikus. Nusitaikę į Livonijos uostus (visų pirma, į Rygą), lietuviai susidūrė su panašiomis Maskvos pretenzijomis.
Kilo ne tik karas dėl Livonijos. Maskvos kariuomenė po ilgesnės pertraukos pasirodė LDK žemėse, žengdama vis toliau į šalies gilumą. Maskvos intervencijos veiksnys buvo svarbiausia Liublino unijos politinė prielaida. Polocko praradimas buvo didelis smūgis tiek LDK diduomenei, tiek karaliui Žygimantui Augustui. Ne tik Lenkijoje pradėta mąstyti apie tampresnių unijinių ryšių su Karūna galimybę.
Kultūrinė gravitacija: lenkas ir lietuvis Liublino išvakarėse
Lėmė ir dinastinės aplinkybės. Bevaikio Žygimanto Augusto viešpatavimas darė vis labiau tikėtiną Jogailaičių dinastijos pabaigą. Tai, kad Lenkijos ir Lietuvos unija rėmėsi tik personaliniu ir dinastiniu aspektais, grėsė unijos tęstinumui. O jos netekti turbūt nenorėjo nė viena pusė.
Unija nėra vien tarp valstybių egzistuojanti politinė sutartis. Ji sudaroma, plėtojasi, tęsiasi arba miršta kaip žmonių ir politinių tautų sugyvenimo arba nesantaikos istorija. Todėl vėlesnės Lenkijos ir LDK bajorų kartos XV a. unijos istoriją pirmiausia prisiminė per Horodlės herbinio susibroliavimo prizmę, kuomet 47 Lenkijos bajorų giminės priėmė lietuvių didikų gimines.
Šia prasme per XV ir XVI a. įvyko laipsniškas lenkų ir lietuvių diduomenės bei bajorijos suartėjimas. Nepaisant nuolatinių prieštaravimų, bendrų valdovų epochoje stiprėjo abiejų šalių politinis, ekonominis, kultūrinis bendradarbiavimas: nusistovėjo nuolatiniai kontaktai tarp LDK Ponų tarybos ir lenkų senatorių, buvo intensyviai susirašinėjama ir keičiamasi pasiuntinybėmis, sklandžiau nei anksčiau vyko bendri suvažiavimai.
XV amžiaus šaltiniuose sutinkamą „klastingo lenko“ įvaizdį XVI a. lenkų ir lietuvių korespondencijoje keičia „brolio“ bei „draugo“ kategorijos.
XV amžiaus šaltiniuose sutinkamą „klastingo lenko“ įvaizdį XVI a. lenkų ir lietuvių korespondencijoje keičia „brolio“ bei „draugo“ kategorijos. Nuo XV a. pab. vis daugiau lietuvių diduomenės giminių užmezgė vedybinius ryšius su lenkais, o jaunystėje praleisti metai valdovo dvare ir bendri kariniai žygiai šiuos ryšius sutvirtino dvaro gyvenimo bei karo kasdienybėje.
Visa tai ugdė „bendros gerovės“ (res publica) suvokimą, nors ši samprata galėjo reikšti tiek Lietuvos, tiek abiejų unijinių valstybių reikalus.
Lenkų kalba Liublino unijos sudarymo metu jau buvo LDK bajorų šnekamoji kalba, ginčai Varšuvos ir Liublino seimų metu vyko lenkiškai. Tačiau tai netrukdė tas pačias lenkiškai lotyniškas politines sąvokas ir sampratas suprasti bei vartoti skirtingomis prasmėmis.
Istorinis verdiktas: ar vertėjo lieti ašaras dėl Liublino?
Liubline dėl unijos sąlygų karštai ginčijosi gerai vienas kitą pažįstantys žmonės. Siekti galutinio kompromiso paskatino didikus sugraudinusi Jono Chodkevičiaus kalba. Po to viskas vyko greitai.
Abiem pusėms sutarus, atsirado nauja unijinė sutartis ir naujas politinis darinys – Abiejų Tautų Respublika. Po audringų ir įtemptų derybų gyvenimas toliau tekėjo savo vaga, lenkai ir lietuviai greitai prisitaikė prie naujų sąlygų, o to meto kronikininkai uniją minėjo tik kaip vieną iš svarbių laikotarpio įvykių.
Nei Motiejus Stryjkovskis, nei Albertas Vijūkas-Kojalavičius nelaužė savo plunksnų dėl 1569 m. datos. Lietuvos politinis elitas jau pirmaisiais dešimtmečiais po Liublino atrado naujas politinio ir teisinio gyvenimo realioje unijoje formas: buvo įsteigtas Lietuvos vyriausiasis tribunolas, priimtas III Lietuvos Statutas.
Vienpusis ir ideologizuotas unijos vertinimas atsirado tik po ATR sužlugdymo XIX–XX a. istorikų knygų puslapiuose. Būtent tada buvo užmiršta, kad unijos dokumentas iš esmės buvo kompromisinė sutartis
Politinių simbolių kalba ypatingas LDK ir jos piliečių statusas buvo įvirtintas dar tą pačią 1569-ųjų liepą, paskelbus, kad Lenkijos Karūna (corona regni) yra ir lietuvių tautos nuosavybė.
Vienpusis, ideologizuotas unijos vertinimas atsirado tik po ATR sužlugdymo XIX–XX a. istorikų knygų puslapiuose.
Būtent tada buvo užmiršta, kad unijos dokumentas iš esmės buvo kompromisinė sutartis, kad po sunkių derybų Varšuvoje ir Liubline sekė ilgas bei sėkmingas sugyvenimo laikotarpis.
Aprašant uniją būdavo pabrėžiami skambiausi abiejų šalių pasiuntinių posakiai: Karūnos iždininko Valento Dembinskio pasakymas apie LDK kaip „Naująją Lenkiją“, Kunigaikštystės atstovo Andriaus Volano replika, kad lenkai lietuviams vien Eišiškes ir Maišiagalą nori palikti.
Derybų atmosfera buvo suplakta su unijos istorija ir pagimdė tiesmukus unijos (ir lenkų bei lietuvių „ašarų“) vertinimus: vieniems tai buvo tariama pergalė, kitiems – skausmingas valstybingumo praradimas ir „istorijos pabaiga“.
Žvelgiant į šią istoriją iš vėlesnės perspektyvos, galima ramiai konstatuoti, kad keturis šimtmečius įvairiomis formomis egzistavusi Lenkijos ir Lietuvos unija buvo sėkmingas bei pasiteisinęs politinis sprendimas, kuris leido kiekvienai šaliai pačiai spręsti savo politinę ateitį.
