Šiame regione driekėsi valdančių giminių domenai, čia savo tėvonijas turėjo žymiausi krašto didikai. Būtent čia XIV a. pastatyti pirmieji mūriniai statiniai Lietuvos teritorijoje – didžiojo kunigaikščio pilys.
Gardinio tipo aptvarinės pilys (netoli Krėvos tokios iškilo dar Lydoje ir Medininkuose) simbolizavo augančią didžiojo kunigaikščio valdžią. Vokiečių ordino riteriai šiuos toliau nuo pasienio esančius kraštus pasiekdavo retai.
Ordino kronikininkai Petras Dusburgietis, Vygandas Marburgietis, Hermanas Vartbergietis neužfiksavo nei vieno žygio į Krėvą. Todėl šios ankstyvosios mūrinės pilys buvo statomos ne tiek gynybiniais, kiek rezidenciniais ir reprezentaciniais tikslais.
Pirmą kartą Krėva šaltiniuose minima vėlai. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštyje teigiama, kad mirdamas Gediminas (1341 m.) Krėvą ir Vitebską pavedė valdyti savo sūnui Algirdui.
Nėra tiksliai žinoma, kada ir kaip šios pilys buvo statytos. Istorikai paprastai kalba apie XIV a. pradžią, didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo metus. Didesnė tikimybė, kad tai įvyko Algirdo ir Kęstučio laikais, XIV a. II pusėje.
Pirmą kartą Krėva šaltiniuose minima vėlai. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštyje teigiama, kad mirdamas Gediminas (1341 m.) Krėvą ir Vitebską pavedė valdyti savo sūnui Algirdui.
Šiam kunigaikščiui po kelerių metų pavyko tapti didžiuoju kunigaikščiu (nuvertus brolį Jaunutį). Krėva kelis dešimtmečius buvo svarbus politinis šalies centras. Algirdui ir jo sūnums ji buvo viena pagrindinių rezidencijų. Tai paaiškina, kodėl keli itin reikšmingi to meto įvykiai nutiko būtent čia.
Krėvos belaisviai
Pirmiausia apie Krėvos pilį išgirstame Algirdo sūnaus Jogailos ir jo dėdės Kęstučio konflikto dėl valdžios metu. Atskleidęs Jogailos ir Ordino sąmokslą ir pašalinęs sūnėną iš didžiojo kunigaikščio sosto, Kęstutis, pasak Lietuvos metraščių, Jogailai paliko jo tėvoniją – Krėvą ir Vitebską.
Lemiami kariniai veiksmai 1382 m. vyko netoli pagrindinės Kęstučio rezidencijos Trakų, kur veikiausiai priešininkų jėgų persvarą suvokę Kęstutis ir Vytautas sutiko derėtis dėl taikos svetimoje stovykloje.
Lietuvos metraštis pasakoja: „O kai atvyko į Vilnių, didysis kunigaikštis Jogaila savo dėdę, didįjį kunigaikštį Kęstutį, sukaltą grandinėmis, pasiuntė į Krėvą ir įkalino bokšte.“
XX amžiaus archeologiniai kasinėjimai ir architektūriniai tyrimai apie šį bokštą leidžia pasakyti daugiau. Tai buvo impozantiškas pagrindinis pilies bokštas (vad. „kunigaikštiškas bokštas“ – donžonas), jo aukštis siekė 25 metrus.
Bokšto aukštuose buvo gyvenamosios patalpos, jų sienas puošė tapyba. Paprastai tokio bokšto rūsyje būdavo kalėjimas. Krėvos pilies rūsyje 1382 m. rugpjūtį Kęstutis mirė arba buvo nužudytas. Vėliau į Krėvos pilį buvo atsiųstas ir Vytautas su žmona (tiesa, jis kalintas pilies menėje). Vytautui pavyko efektingai pabėgti, persirengus žmonos tarnaitės drabužiais.
XX amžiaus archeologiniai kasinėjimai ir architektūriniai tyrimai apie šį bokštą leidžia pasakyti daugiau. Tai buvo impozantiškas pagrindinis pilies bokštas (vad. „kunigaikštiškas bokštas“ – donžonas), jo aukštis siekė 25 metrus.
Krėvos didybė, įamžinta lemtingame dokumente
Praėjus trejiems metams Krėvos pilyje įvyko dar vienas lemtingas Lietuvos istorijos įvykis. 1385 metų rugpjūčio 14 d. vadinamuoju „Krėvos dokumentu“ buvo vainikuotos Jogailos ir Lenkijos didikų derybos dėl Jogailos ir jo šalies krikšto, jo vedybų su karalaite Jadvyga ir karūnacijos Lenkijos karaliumi.
Krėvos pilyje paskelbtame dokumente Jogaila pažadėjo priimti krikštą, prišlieti Lietuvą prie Lenkijos, paleisti lenkų kilmės belaisvius ir susigrąžinti abiejų kraštų prarastas žemes.
1386 metų vasarį ir kovą šie Jogailos (ir vėliau paskelbti Lenkijos didikų) įsipareigojimai buvo realizuoti – Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, prasidėjo ilga Lenkijos ir Lietuvos unijos epocha. Šia netiesiogine prasme galima kalbėti apie „Krėvos uniją“, nors Jogailos Krėvos dokumentas nebuvo unijinis dokumentas, o veikiau ikivedybiniai didžiojo kunigaikščio įsipareigojimai.
Valdant Jogailai, Krėva vis dar buvo suvokiama kaip visų Algirdaičių politinis centras. Jogaila ketino čia paskirti valdyti jaunesnį savo brolį Vygandą, kuris netrukus mirė.
Krėvos statusą paryškina ir tai, kad čia buvo pastatyta viena pirmųjų katalikiškų bažnyčių šalyje. Krėvos pilyje kartais reziduodavo ir Vytautas, nors ši pilis nepriklausė jo mėgstamų rezidencijų grupei.
Po Vytauto mirties didieji kunigaikščiai į Krėvą užsukdavo rečiau. Tiesa, dėl pilies tarpusavio kovos metu 1432–1435 m. įnirtingai varžėsi Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis. Vykstant kovoms, pilis pirmą kartą rimtai nukentėjo.
Per kitus dešimtmečius pilis dar labiau nustojo savo politinės reikšmės. Po to, kai pilį XVI a. pr. sudegino totoriai, ji buvo apleista. 1518 m. Pro Krėvą keliavęs Šv. Romos imperatoriaus pasiuntinys Sigizmundas Herberšteinas sausai konstatavo, kad Krėva – miestelis su apleista pilimi.
Čia esantį didžiojo kunigaikščio dvarą valdydavo neaukšto rango pareigūnai. Krėvos seniūnų (vietininkų) asmenybės atspindi šios vietovės politinės reikšmės nykimą. Jei XIV–XV a. sandūroje čia valdė didikas Andrius Goštautas, tai XV a. pab. ir XVI a. pr. – mažai žinomi bajorai Stanislovas Dukurna ir Stanislovas Narbutaitis.
 |
| Viktaro Pałściuko/Wikimedia.org nuotr. Krėvos pilies griuvėsiai |
