Kuo gilesnės šaknys, tuo garbingesnė giminė
Giminės sukauptos genealoginės žinios XII a. tapo puikiu būdu ne tik išsaugoti informaciją apie protėvius, bet ir kelti giminės prestižą. Kilmingųjų genealoginio medžio biblinė genezė siekia XII a. vidurį, kuomet Prancūzijoje, Sen Deni ir Šartro katedrų vitražuose, pirmą kartą visapusiškai pavaizduoti Jesės medžiai – Kristaus kilmė iš Jesės per jo sūnų karalių Dovydą ir Švč. Mergelę Mariją.
Tai ypač puošnios Jėzaus genealogijos iliustracijos, kuriose, išskyrus tradiciškai nusistovėjusią kilmės linijos demonstravimą iš gulinčio (retkarčiais sėdinčio) Jesės, figūrų vaizdavimas, medžių šakų kompozicija ir dekoratyviniai elementai buvo individualūs, priklausantys nuo autoriaus sumanymo ir fantazijos. Ilgainiui tokiu būdu pradėta vaizduoti valdovų ir kitų kilmingųjų genealogiją.
Vaizduojama legendomis paremta arba reali vertikali genealoginė linija nuo seniausių arba garbingiausių giminės atstovų iki jauniausių.
Genealoginis medis – kintantis genealogijos vaizdavimas, atsižvelgiant į skirtingų epochų kultūros, mentaliteto ir meno veiksnius. Nepaisant skirtumų, esminis genealogijos vaizdavimo principas genealoginiame medyje išliko tas pats, t. y. vaizduojama legendomis paremta arba reali vertikali genealoginė linija nuo seniausių arba garbingiausių giminės atstovų iki jauniausių.
Nors medis, kaip giminės metafora, egzistavo šimtmečius, tačiau galutinę savo ikonografinę formą įgavo XV a. pabaigoje, kuomet giminės pradininkas vaizduotas ties medžio šaknimis ar kamiene, o jo palikuonys išdėstomi tarp šakų. Toks genealogijos vaizdavimo būdas paplito XVI a. pabaigoje ir buvo populiarus tarp elito atstovų Europoje.
Pirmiausia genealogijos demonstravimas reiškėsi imperatorių ir karalių aplinkoje, pvz., Karolingų genealoginis medis randamas XII a. Frutulfo ir Ekehardo Pasaulio kronikoje. Vėliau genealoginiai medžiai plito kunigaikščių, aristokratijos ir net tarp miestiečių (XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje).
LDK rekordas – 23 kartas menantis Radvilų medis
Vieni iš kurtų vizualinių šaltinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų genealogijos demonstravimui buvo genealoginiai medžiai. Jie atliko dvi funkcijas: teisinę ir reprezentacinę. Pirmuoju atveju genealoginiai medžiai padėdavo rasti paveldėjimą lėmusį giminystės ryšį, sprendžiant turto klausimus.
 |
| Radvilų genealoginis medis |
Antruoju atveju jie buvo puikus giminės genealogijos demonstravimo būdas, ypač naudingas patvirtinant ar pabrėžiant savo statusą visuomenėje. Lyginant su Vakarų Europa, LDK kilmingųjų genealoginis medis – vėlyva genealogijos reprezentavimo forma. Pirmasis žinomas genealoginis medis Lenkijoje ir LDK atsirado tik XVI a. pradžioje valdovų (Jogailaičių dinastijos) aplinkoje, o tarp didikų ir žemesnio rango kilmingųjų paplito XVII–XVIII a.
Lyginant genealoginių schemų (linijomis sujungtų geometrinių figūrų, kuriose įrašyta informacija apie giminės narius) skaičių su kilmingųjų genealoginiais medžiais, pastarųjų yra mažiau. Genealoginius medžius turėjo ne tik elito atstovai (Radvilos, Kaributai Višnioveckiai, Sapiegos, Pacai, Palubinskiai, Giedraičiai), bet ir žemesnio rango kilmingųjų giminės: Karpiai, Lukomskiai, Bialozorai, Chrapovickiai, Šveikauskai, Lopacinskiai, Šaniauskai ir kiti.
LDK kilmingųjų genealoginiuose medžiuose vaizduojama nuo keturių iki dvidešimt trijų giminės kartų (Radvilų genealoginis medis). Ne tik didikams būdinga ,,ilga“ genealoginė atmintis (Radvilos mena 23 kartas, Giedraičiai – 22, Palubinskiai – 13). Su jais gali lygintis ir kai kurios žemesnio rango LDK kilmingųjų giminės, pvz., Lukomskiai savo genealoginiame medyje vaizduoja 10 kartų.
Meninis medžio puošnumas
Tarp iki mūsų dienų išlikusių kilmingųjų genealoginių medžių įspūdingu ikonografiniu puošnumu išsiskiria XVII a. pabaigos Kaributų Višnioveckių, 1669 m. ir 1742 m. Radvilų, 1675 m. Palubinskių bei 1731 m. ir 1733 m. Sapiegų genealoginiai medžiai.
Didžioji genealoginių medžių dalis nepasižymi ikonografiniu puošnumu. Dažniausiai kilmingųjų genealogija išreiškiama per paprasto silueto medį, tarp kurio šakų apskritimuose ar stačiakampiuose minimi giminės nariai ir su jais susijusi informacija. Paprastai tokie medžiai būna belapiai arba su nedideliais lapeliais ar jų šakelėmis. Rečiau genealoginiai medžiai puošiami giminės narių herbu ar herbais bei įvairiomis meninėmis ikonografinėmis detalėmis.
Tarp iki mūsų dienų išlikusių kilmingųjų genealoginių medžių įspūdingu ikonografiniu puošnumu išsiskiria XVII a. pabaigos Kaributų Višnioveckių, 1669 m. ir 1742 m. Radvilų, 1675 m. Palubinskių bei 1731 m. ir 1733 m. Sapiegų genealoginiai medžiai. Jie gali būti laikomi ne tik genealogijos reprezentavimo priemonėmis, bet ir turinčiais meninę vertę tam tikros epochos dailės kūriniais.
Kuo puošnesnis genealoginis medis, tuo didesnis giminės noras reprezentuoti savo statusą ir užsitikrinti didesnį prestižą visuomenėje.
Didesnes ambicijas turintys didikai savo genealoginį medį išaugindavo iš antikinių šaknų. Tokia genealoginė reprezentacija tam tikra prasme prilygo valstybinei – politinei / kultūrinei programai, kurią siekdavo įgyvendinti viena ar kita kilminga šeima, reiškianti pretenzijas į dar aukštesnę ar net aukščiausią padėtį visuomenėje. Tokia legendinė kilmė iš romėnų patricijų (Palemono, Dausprungo ir Prospero Cezarinio), tariamai atkeliavusių iš Romos į Lietuvą, atsispindi Palubinskių, Giedraičių ir Sapiegų genealoginiuose medžiuose.
Genealoginiuose medžiuose, priklausomai nuo giminės intencijų, būdavo įrašoma giminės narių vedybinių ryšių, jų turimo rango, pareigybių, turimos žemėvaldos ir turtinė informacija.
Ypatingas dėmesys skiriamas legendinei kilmei, šventaisiais ar palaimintaisiais paskelbtiems, dvasininkų luomui priklausantiems, karyboje pasižymėjusiems ar filantropinę veiklą vykdžiusiems giminės nariams.
