Asmeniniai saitai su Lietuva
Slapta jis ir vėliau rėmė lietuvių žygius prieš vokiečius. Gal šia parama turėtume laikyti Vsevolodo uošvio Daugiručio mėginimus sudaryti prieš Rygą nukreiptą sąjungą su Naugardu (1213 m.).
Jersikos kunigaikštis Visvaldis-Vsevolodas |
Vsevolodo pakviesti lietuviai 1215 m. sėkmingai apgynė Jersiką nuo vokiečių puolimo. 1225 metais Vsevolodas, kaip ir lietuviai, buvo susitaikęs su Ryga. Jo vasalinis pavaldumas Rygos arkivyskupui, lietuvių politikai pasirinkus plėšikavimo Rusioje kryptį, nepaliaujamai augo.
Bevaikis Vsevolodas 1230 m. įsipareigojo savo likusias valdas po mirties padovanoti Ikškilės riteriui. Apie 1239 m. kunigaikštis mirė. Santykių su Vsevolodu palikimu galima laikyti iki XIV a. pr. Lietuvos kontroliuojamą Daugpilio (Naujinio) teritoriją.
Energingas jotvingių vadas
Skomantas iškilo kaip energingas jotvingių vadas, kovojęs prieš Vokiečių ordiną, kai Lietuvą valdė Traidenis (1268–1282). Bet draugystė tarp jų turėjo megztis dar prieš 1277 m., kai lietuviai pradėjo tiesioginį karą su kryžiuočiais. Tai liudija 1272–1273 m. Skomanto vadovaujamų jotvingių puolimas Kulme drauge su Lietuvai pavaldžiais rusėnais.
1277 metais Skomantą galima pavadinti Traidenio pavaldiniu, nes tų metų spalį lietuviai su Skomanto vadovaujamais jotvingiais žygiavo į Lenkiją. Smogta ir Vokiečių ordinui. Lietuviai nukariavo Kujavų Bresto, Lenčycos ir Dobrynės žemes. Jotvingiai tenkinosi Kulmu.
Kryžiuočiams įveikus jotvingius, dalis jų pasitraukė pas Traidenį. Pasitraukė ir Skomantas, perėjęs Traidenio valdžion. Jis įsikūrė pietų Lietuvoje, tarp dabartinės Liškiavos, Leipalingio ir Kapčiamiesčio.
Su Traideniu Skomantą siejo asmeniški valdinystės santykiai. Po lietuvių monarcho mirties Skomantas pabėgo iš Lietuvos pas kryžiuočius, net atvedė jų kariuomenę prie Gardino 1284 metais. Vėliau krikštijosi ir 1285 m. mirė. Iš Lietuvos Skomantas galėjo trauktis dėl naujojo jos valdovo priešiškumo velioniui Traideniui ir jo didikams (baronams).
Kunigaikščio Vsevolodo valdyta Jersikos teritorija |
Karo pabėgėliai
Kunigaikščio, Tervetės žiemgalių didiko Nameisio vardas istorijos šaltiniuose iškyla kartu su Lietuvos remiamu žiemgalių sukilimu prieš Livoniją 1279 m. po lietuvių laimėto Aizkrauklės mūšio.
Nameisis buvo žiemgalių kariuomenių karvedys kelių pagrindinių jų mūšių su Livonijos pajėgomis metu. Nameisio žygis į Rygą 1279–1280 m. baigėsi dideliu Livonijos pralaimėjimu: į nelaisvę pakliuvo krašto maršalas Gerardas Kacenelenbogenas. Jis, perduotas į Lietuvą Traideniui, lietuvių nelaisvėje ir žuvo.
Aiškią Lietuvos paramą žiemgaliams liudija ir 1279 m. po Nameisio vadovaujamo Tervetės užėmimo lietuviams perduoti keli belaisviai broliai. Nors žiemgaliai stengėsi įtikti Lietuvos valdovui ir siuntė jam savo pavaldumo simbolius (brangius belaisvius, kaip lietuvių didžiojo kunigaikščio valdžios pripažinimą), tačiau per 1281 m. rugpjūčio kovas su Ryga lietuviai žiemgalių jau nerėmė.
Kruopščiai pasirengęs Livonijos magistras puolė Tervetę, Kuršo pajėgos – Duobelę. Santykių kaitą lėmė Traidenio sandėriai su Ryga dėl Daugpilio grąžinimo Lietuvai – jis nusisuko nuo žiemgalių.
Tervetės žiemgaliai pasidavė Livonijos valdžiai. Jų kunigaikštis Nameisis pasitraukė į Lietuvą pas Traidenį. 1281 metų rudenį lietuvių monarchas siuntė Nameisio vadovaujamą Lietuvos kariuomenę į Sembą prieš Vokiečių ordiną. Nuo tada apie Nameisį nieko nežinome.
Glaudūs ryšiai su Lietuva padėjo jam prigyti lietuvių visuomenėje, tarp Traidenio didikų (baronų) jis galėjo užimti vieną aukščiausių padėčių.
Pagal tų laikų taisykles kartu su Nameisiu atvyko jo žmonės, šeima (giminė) ir draugai, kariauna. Nameisio žiemgaliai sudarė ankstyviausią Lietuvoje įsikūrusių tokių pabėgėlių bangą.
Ką perėjūnai atrado Lietuvoje?
Visų trijų perėjūnų santykiai su lietuviais panašūs. Socialiniai santykiai perėjūnus siejo tik su aukštųjų ir aukščiausiųjų socialinių sluoksnių atstovais, pagal tai buvo konstruojami jų pavaldumo ryšiai.
Vsevolodo ir Daugiručio šeiminis ryšys liudija, jog ir Nameisio bei Skomanto atvejais neatmestina tam tikra jų giminystė su Traideniu arba jam artima aplinka, aukštakilmiais lietuviais.
Ši aplinkybė susijusi su ikivalstybinių ir ankstyvojo valstybingumo lietuvių diduomenės politinės bei teritorinės įtakos plėtote už lietuvių etnoso sienų, sukuriant patikimų sąjungininkų sluoksnį. Jie – įtakingi didelių teritorijų ar etnosų vadai.
Lietuvos teritorinėje plėtroje šį rezultatą gali paliudyti šalia Jersikos kunigaikštystės žemių plytėjusios Daugpilio (Naujinio) teritorijos priklausomybė Lietuvai iki XIV a. pradžios, Gedimino pretenzijos valdyti Žiemgalą.
Visus tris perėjūnu“ ryšiams su lietuvių vyresnybe negalėjo motyvuoti nei leniniai pavaldumo santykiai, nei konfesiniai ar ideologiniai. Ypač svarbi pastaroji pastaba, atmetanti ideologinę kryžiuočių ir baltų karo potekstę. Ryga niekuo nekliudė lietuvių pagonių draugui, latviui stačiatikiui Vsevolodui garbinti Dievą Rytų bažnyčios papročiu. Skomantas priėmė krikštą 1283 m., mirdamas (1285 m.) jis atgailavo dėl savo skriaudų krikščionims.
Vienintelis istorijos šaltiniuose pastebimas motyvas bėgti į Lietuvą – nenoras prarasti valdžią. Krikščioninimo darbų ėmęsi vokiečiai apkarpė vietinės diduomenės ir kunigaikščių valdžią, valdytas teritorijas, įtaką liaudžiai.
Livonijoje Vsevolodas tapo eiliniu Rygos arkivyskupo lenininku stipriai sumažintoje Jersikos kunigaikštystėje. Panašiai galėjo nutikti ir Nameisiui.
Galingas jotvingių vadas Skomantas 1284 m. Prūsijoje buvo priverstas tenkintis nedidelėmis valdomis: kaimu, pieva šalia jo ir ariamu lauku. Lietuvoje Traidenis abiem minėtiems didikams suteikė tai, ką vokiečiai atėmė. Abu buvo veiklūs karvedžiai, Traidenis jiems patikėdavo savo kariuomenes. Jie tęsė kovą prieš skriaudikus kryžiuočius.
Tai atitiko jų supratimą apie savo visuomeninę padėtį. Pavaldiniai svetimtaučiai, visiškai priklausę nuo juos priėmusio valdovo valios, nekėlė jokios grėsmės jo valdžiai. Lietuvių valdovai toleravo pavaldinius svetimšalius už ištikimybę – Skomantas iš Lietuvos pasitraukė tik po Traidenio mirties.